Toronto Prisikėlimo parapija gyvuoja jau septynis dešimtmečius

Užjūryje – dalis Lietuvos istorijos

„Kas trejus metus vykstame aplankyti Šiaurės Amerikoje, Toronto mieste, kuriame su priemiesčiais gyvena apie 6 mln. žmonių, tarnaujančius brolius. Aptariame jų gyvenimą, darbinius reikalus, lūkesčius. Šiuo metu ten tarnauja trys broliai: klebonu – Jonas Šileika, kelis dešimtmečius – tėvas Augustinas Simanavičius ir brolis Raimundas Bukauskas.

Jie palaiko ryšius ir su JAV Kenebunkporto mieste – dar vienoje lietuviškoje užjūrio pranciškonų parapijoje – tarnaujančiais broliais Aurelijumi Griciumi, Jonu Bacevičiumi, Algirdu Malakauskiu ir Andrew Bisson“, – kalbėjo S. P. Bytautas, prisipažinęs, kad jam tarnauti Toronte nėra tekę, nors broliai iš Lietuvos pakaitomis vyksta pastiprinti užjūrio broliją.

Šį pavasarį po 11 metų – nuo 2012 iki 2023-ųjų – trukusios vikaro, arba klebono pavaduotojo, tarnystės Toronto Prisikėlimo parapijoje į Kretingą grįžęs brolis Kazimieras Kasparavičius pasidalijo įspūdžiais apie šią parapiją, trumpai apžvelgė jos istoriją.

Brolis Kazimieras neslėpė, kad jam didžiausias atradimas buvo tai, kad ten, užjūryje, natūraliai susiformavo dalis Lietuvos istorijos: „Žinojome apie pokario partizanus, tremtį, Atgimimo laiką Lietuvoje, tačiau tai, kad ir užjūryje formavosi dalis tautos istorijos, man buvo visiškai nauja. Šitie žmonės, emigrantai, visada tikėjo Lietuva, jos išlaisvinimu ir visuomet vylėsi grįžti į savo žemę.“

Iš pradžių meldėsi kino teatre

Brolis Kazimieras pasakojo, kad Prisikėlimo parapija buvo įkurta 1953 m., nes pokario emigrantai, vadinamieji dipukai, nebetilpo dar anksčiau – 1928-aisiais Toronto centre įkurtoje Lietuvos kankinių parapijoje. Senieji šios parapijos įkūrėjai – pirmosios emigrantų bangos išeiviai, iškeliavo „Anapilio sodybon“ – taip ir buvo pavadintos šios parapijos kapinės.

Naująją parapiją 1953-aisiais kurti ėmėsi lietuviai emigrantai, išvien su dvasinį ugdymą Lietuvoje pradėjusiais ir studijas Vakaruose pratęsusiais klierikais ir į JAV emigravusiais kunigais. Pirmieji jų buvo Placidas Barius ir Bernardinas Grauslys, vėliau į talką atvyko kiti dvasininkai.

Bažnyčia buvo pastatyta per 1954–1955 metus (2001 m. suprojektuota architekto J. Švedo ir perstatyta kitoje vietoje). „Ligi tol, kol naujoji bažnyčia atvėrė duris, parapijiečiai rinkdavosi College kino teatro salėje, kur buvo 1 tūkst. sėdimų minkštų vietų.

Tėvas Augustinas Simanavičius keldavosi anksti rytais, kad išvalytų saulėgrąžų lukštus ir paruoštų salę Šv. Mišioms. Vietiniai žmonės tuomet negyveno pertekliuje, negaudavo jokių socialinių išmokų, tačiau dosniai aukodavo, kad tik kuo greičiau pasistatytų savo bažnyčią“, – ištakas apžvelgė brolis Kazimieras.

Parapija – lietuvybės sala

Naujajai parapijai buvo labai svarbu burti žmones, rūpintis jų veikla ir užimtumu – buvo rengiamos sporto varžybos, kultūros renginiai, parodos, steigiami įvairūs būreliai. Po šv. Mišių sekmadieniais žmonės rinkdavosi parapijos salėje, kartu leisdavo laiką, žiūrėdavo filmus, pietaudavo. Parapija jiems tapo antraisiais namais, lietuvybės sala. Sava bendruomenė žmonėms buvo didelė atgaiva.

„Tėvas Placidas Barius subūrė stiprią parapijos tarybą, kuri ligi šiol tebėra gerokai veiklesnė negu parapijose Lietuvoje. Ten žmonės tebenori, kad kunigai dalyvautų visose veikose, netgi parapijos organizuojamuose šokių vakaruose – kad renginį pradėtų malda“, – akcentavo brolis Kazimieras.

Toronto Prisikėlimo parapija 1955-aisiais įsigijo 25 akrų žemės sklypą prie vandenyno, už 120 km nuo Toronto, ir kasmet vasarą skautams, ateitininkams, lietuvių šeimų vaikams ėmė rengti vasaros stovyklas, ilgainiui pavadintas „Kretinga“.

Šios stovyklos tebevyksta ligi šiol ir jose stovyklauja apie 200 vaikų. „Kai iki Atgimimo sovietinėje Lietuvoje žmonės negirdėjo viešai skambant lietuvišką himną, jis skambėdavo Kanadoje, greta šios šalies himno, lietuviškose stovyklose pakeliant abiejų šalių vėliavas“, – tvirtino pašnekovas.

Nutautėjimo tendencija

Paklaustas, kokius pokyčius pajutęs per 10-metį su kaupu tarnystės užjūryje, kiek dabartinei emigrantų bangai svarbūs tikėjimo dalykai ir parapijos gyvenimas, brolis Kazimieras atsakė: nors šv. Mišios dar vyksta lietuvių kalba, tačiau išeivijos parapija privalo vienyti ir anglakalbius, nes senosios kartos ir dabartiniai emigrantai susimaišę.

Jis sakė iš savo patirties galįs išskirti 3 emigrantų grupes: pirmoji – vadinamieji dipukai ir jų anūkai, kurie Lietuvą matė pakylėtai, kaip kunigaikščių šalį, tai – toji Lietuva, kurią jie „išsivežė“.

O mes jau ją paveldėjome kitokią – su sovietiniu prieskoniu. Kita grupė – Punsko lietuviai. Jiems iš Lenkijos buvo paprasčiau, negu iš Sovietų Sąjungos, emigruoti sovietmečiu, ir neaišku, ko – lietuvybės ar katalikybės – juose daugiau, nes jie išlaikę labai stiprų tikėjimą. Trečioji banga – sovietinio palikimo emigrantai: dauguma jų nebenori bendrystės su vietiniais lietuviais, jiems nebereikia nė lietuvių kalbos, lietuvybės dvasia jie nebeugdo nė savo vaikų.

„Pokyčius pajutau ir pagal laidotuves: tarnystės pradžioje žmonės dar norėjo, kad mišios būtų aukojamos lietuviškai, bet vis daugėjo dvikalbystės poreikis. O jau prieš man išvykstant atgal, šv. Mišių pageidaudavo tik anglų kalba, nes emigrantų vaikai nebemoka lietuviškai“, – nutautėjimo tendenciją apibūdino kunigas K. Kasparavičius.

---

Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) vienuolynai veikia: 6 Lietuvoje – Vilniaus Bernardinų, Kauno Šv. Jurgio konvento, Šiaulių Kryžių kalno, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Kretingos, Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio ir 2 užatlantėje – Toronto Kanadoje ir Kenebunkporto JAV, šiauriausioje Maino valstijoje.