Tai jie mus apnuogina. Jie daro mus pažeidžiamus. Kartą ištaręs šį žodį tampi perregimas, tave mato visą, be likučių.
Ar pasiruošusi tokia pasirodyti?
Myliu, atsiprašau, ačiū – trys banginiai, ant kurių daug kas laikosi.
Yra ir kitų, bet būtent apie šiuos žodžius mes susimąstome dažniausiai. Šie žodžiai – nuoširdumo su savimi indikatorius.
Mylėk, ką nori, bet Mylėk vieną.
Yra milijonai ir milijardai meilių ir yra tik vienas Myliu. Gali mylėti lėkti dviračiu saulėtais vasaros rytais, gali mylėti, kai kutena tau paausį. Gali mylėti avietes ir mylėti, kai kas nors atneša glėbį bijūnų.
Tu myli trintis į kačiuką skruostu, myli milijonus veiksmų, kur kas mažiau daiktų, dar mažiau – žmonių. Bet Mylėti galima vieną.
Būtent šis mylėti – tarsi išdegintas ženklas. Jis yra kiekvieno iš mūsų viduje. Ir ne faktas, kad šis ženklas nebuvo išdegintas veltui. Ne faktas, kad su tuo „myliu“ taip viskas susiklostė, taip mes norėjome. Bet tai buvo mumyse. Tai rodo, kad mes sugebame mylėti. Giliai, nervingai, subrendusiai.
Tik pats tikriausias Aš gali pasakyti „atsiprašau“
Gerai, kad yra žodis „atsiprašau“. Ir mes jį vartojame nuolat. Užmynei kam nors ant kojos? Atsiprašau. Neprilaikei durų? Atsiprašau. Atsiprašau, kad vakar neatėjau į tavo vakarėlį. Atsiprašau, kad nupirkau ne tą dovaną.
Bet yra dar vienas – Atleisk. Apie jį reikia labai ilgai galvoti. Jam reikia ryžtis. Atleisk – tai vienas stipriausių brandumo požymių. Galima sulaukti senatvės, bet taip ir neužaugti iki „atleisk“. Atleisk – tai pakeltos rankos, atleisk – tai žingsnis atgal.
Atleisk – tai aš ne ideali, bet tokia, kokią matai mane dabar. Atleisk – tai aš.
Žmogus, kuris sako sau „atleisk“, dabar stovi beginklis. Nepamiršk apie tai.
Ačiū, kad perskaitei iki galo.
Sakyti „ačiū“ – malonu. Sakyti „ačiū“ – lengva. Dėkingi žmonės atrodo jauniau ir geriau miega. Ačiū reikia sakyti dažniau, nei manome – pasakyti ar ne. Kai tik susimąstei, ar jam padėkoti, iškart sakyk „ačiū“. Ačiū – lyg vitaminas D, gautas su saulės spinduliais. Tegul jo būna daugiau.
Rašyti komentarą