Turkijos oloje aptikti vieni seniausių žmogaus veiklos pėdsakų – jiems 86 000 metų

Ola yra netoli Bahadırli kaimo, Čano rajone, Čanakalės provincijoje. Po šešerius metus trukusių kasinėjimų ši vieta tapo svarbiu archeologiniu objektu. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip priešistorinės žmonių grupės gyveno ir judėjo tarp Anatolijos bei Balkanų paleolito laikotarpiu.

İnkajos ola pirmą kartą buvo aptikta 2016 metais per Muğlos ir Čanakalės provincijų archeologinę ekspediciją, kuriai vadovavo Ankaros universiteto paleoantropologijos katedros mokslininkas İsmailas Özeras.

Nuo tada atlikti tyrimai atskleidė, kad ši vietovė buvo naudojama žmonių vidurinio paleolito laikotarpiu – maždaug prieš 250–50 tūkstančių metų.

Naujausius kasinėjimus atliko 20 specialistų komanda. Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė rytiniams olos šlaitams, kuriuose buvo aptikti seniausi datuoti radiniai.

Pasak profesoriaus İsmailo Özero, šie atradimai pakeitė požiūrį į Čanakalės regiono priešistorinę reikšmę, nes anksčiau manyta, kad paleolito laikotarpio pėdsakų šioje provincijoje yra nedaug.

Ola nebuvo tik trumpalaikė slėptuvė

Archeologų radiniai rodo, kad İnkajos ola greičiausiai nebuvo tik laikina žmonių stotelė. Mokslininkai mano, kad čia žmonės galėjo apsistoti ilgesniam laikui, nes vietovė turėjo du svarbius išteklius:

titnagą įrankiams gaminti;
vandens šaltinius.

Geologinė olos sandara buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl senovės žmonės pasirinko būtent šią vietą. Skirtingai nei daugelyje kitų archeologinių vietovių, kur žaliavas reikėdavo atsivežti iš toli, čia gyvenę žmonės titnagą galėjo rinkti tiesiog aplinkoje.

Olos vieta tarp Anatolijos ir Balkanų taip pat suteikia vertingos informacijos apie tai, kaip senovės žmonės prisitaikė prie skirtingų aplinkos sąlygų.

Titnaginiai įrankiai pasakoja apie gyvenimą prieš 86 tūkstančius metų

Pagrindiniai radiniai İnkajos oloje – šimtai titnaginių įrankių. Skirtingos jų formos ir dydžiai rodo, kad jie buvo gaminami įvairioms užduotims.

© Senoviniai titnaginiai artefaktai, rasti İnkajos oloje. Nuotraukos autorius: „Arkeolojihaber“.

Vienas įdomiausių radinių – dantytas įrankis, kuris, mokslininkų nuomone, galėjo veikti panašiai kaip šiuolaikinis pjūklas.

Taip pat rasta įrankių, kurie galėjo būti pritvirtinti prie medinių, kaulinių ar raginių rankenų naudojant dervą.

Senovės įrankių gamyba reikalavo didelio kruopštumo: akmuo buvo ploninamas, formuojami kraštai ir sukuriami tinkami darbiniai paviršiai.

Manoma, kad tokie įrankiai galėjo būti naudojami:

žemei kasti;
gyvūnų odai apdoroti;
įvairiems kasdieniams darbams.

Tiksli jų paskirtis dar tiriama. Ateityje mikroskopinė analizė gali atskleisti naudojimo žymes ir daugiau papasakoti apie priešistorinių žmonių gyvenimą.

Akmenys išsaugojo senovės gyvenimo pėdsakus

Kol kas archeologai oloje nerado organinių liekanų – žmonių kaulų, gyvūnų palaikų ar augalinių medžiagų, kurios galėtų parodyti senovės žmonių mitybą.

Todėl būtent akmeniniai įrankiai tampa pagrindiniu informacijos šaltiniu apie tai, kaip priešistoriniai žmonės naudojosi šia vieta ir prisitaikė prie aplinkos.

Mokslininkai šiuo metu daugiau žino apie jų technologijas nei kasdienį gyvenimą. Vis dar lieka klausimų: ką jie valgė, kaip gyveno ir kaip bendravo su aplinka.

Archeologų teigimu, İnkajos olos vertė slypi unikaliame gamtos ir archeologinių radinių derinyje. Titnago gausa leido senovės žmonėms gaminti įrankius tiesiog vietoje, todėl ši ola galėjo būti naudojama ne vieną kartą.