Užpustyta pajūrio priešistorės skrynia

Priežastis – jis rastas tik 2016 m. populiarioje pasivaikščiojimų vietoje ir pasirodė besąs seniausias žinomas piliakalnis regione, o keturis sezonus trukę archeologiniai tyrimai atvėrė vartus į iki šiol mįslingą, tačiau reikšmingą pajūrio gyventojų buitį, ryšius su išoriniu pasauliu bronzos amžiuje.Profesionalūs ir šiuolaikiniais metodais paremti Klaipėdos universiteto (KU) archeologų tyrimai atskleidė pikantiškiausių detalių nuo meškų medžiojimo ir valgymo iki Lietuvoje neregėtos keramikos radinių, gintaro lobio bei neatpažįstamai pakitusio kraštovaizdžio.

Sarkofago efektas

Pajūrio regioniniame parke besidriekiantis vadinamasis Litorinos takas yra viena labiausiai lankomų ir žinomų pasivaikščiojimo trasų. Jis driekiasi palei Baltijos krantą, aukšta prieš 7 tūkst. metų tyvuliavusios Litorinos jūros terasa.

Kai 2016 m. piliakalnių medžiotoju pramintas vilnietis Darius Stončius tiesiog prie tako, giliomis raguvomis apsuptame iškyšulyje identifikavo archeologinį objektą (rado puodų šukių, gynybinio griovio ir pylimo likučius), tai prilygo sensacijai. Žmonės tūkstančius kartų praeidavo vieną įstabiausių pajūrio priešistorės paminklų net nesusimąstydami apie tai.

Prasprūdo pro akis piliakalnis ir prieškario tyrinėtojams: 1910 m. vokiškame žemėlapyje minėtas iškyšulys pažymėtas prancūzišku žodžiu „bellevue“ (liet. graži vietelė).

Be puodų šukių, piliakalnio aikštelėje, vėjo išpustytame žemės paviršiuje, šių eilučių autoriui 2016-aisiais pavyko rasti ir kol kas vienintelį žinomą gintarinį artefaktą: nuo laiko storu žievės sluoksniu pasidengusį kabutį nulūžusia skylute pakabinimui.

Iš pradžių svarstyta, kad aptiktas kuršių genties paminklas, tačiau tikroji tiesa buvo atskleista tik po to, kai objektu susidomėjo KU archeologai dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dr. Edvinas Ubis. Jie 2017 m. be atlygio, vedami mokslinio intereso išžvalgė piliakalnio aikštelę. Naudotas ypatingas metodas, kai į 2 m gylį yra kalamas geologinis grąžtas, turintis specialią kamerą žemių mėginiams paimti. Kryžmai „subadžius“ piliakalnio aikštelę buvo nustatyta, kuriose vietose glūdi žmogaus veiklos pėdsakus išsaugojęs kultūrinis sluoksnis.

Paaiškėjo, jog visa Litorinos jūros terasa dar XVIII a. buvo smarkiai užpustyta smėliu: jo storis po miško paklote kai kur siekia 1 metrą. Po šiuo sarkofagu ir aptiktas kultūrinis sluoksnis. Taikant radioaktyviosios anglies metodą atlikti paimtų mėginių tyrimai nustebino: susidurta ne su kuršišku, o daug ankstyvesniu, vėlyvąjį bronzos amžių siekiančiu senovės paminklu.

Vėlesni tyrimai georadaru bei LIDAR metodu pateikė dar vieną staigmeną: dabartinė sausa, sengire apaugusi aplinka nė iš tolo neprimena tos, kurioje VIII-V a. pr. Kr. gyveno žmonės. Į pietus nuo piliakalnio plyti apie 2 ha plotą užimanti gyvenvietė, buvusi šlapynėje, pelkėtoje vietoje. Ši aplinkybė – viena svarbiausių: iki 2 m gylyje randami artefaktai yra stulbinamai gerai išlikę.

Storas smėlio kilimas ir humusinga, šlapia aplinka neleido suirti net ir mediniam paveldui. Gyvenvietėje (perkasose) saujomis buvo galima semti beveik prieš 3 tūkst. metų žmonių išgliaudytų lazdyno riešutų kevalus. Nesupuvusios išliko net javų ir kitų augalų sėklos.

Po ketverių archeologinių tyrimų sezonų galima teigti, jog mūsų pajūryje aptiktas labai svarbus vėlyvojo bronzos amžiaus objektas, kuris veikiausiai susijęs su to laikotarpio prekybinių ryšių tinklu visame Baltijos jūros regione.

Gintaras ir bronza

KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų komanda (tyrimų vadovė – dr. M. Urbonaitė-Ubė) jau yra surinkusi dešimtis tūkstančių mėginių, tūkstančius radinių, kurie leidžia bent fragmentiškai suvokti, kokia bendruomenė čia gyveno, kuo vertėsi, ką valgė, kaip atrodė pati įtvirtinta senovės gyvenvietė.

Pirmiausia tiek piliakalnio aikštelė, tiek pati gyvenvietė buvo aptvertos aukšta, savitos konstrukcjos tvora. Viename iš šurfų pavyko surasti jos fragmentą: gyvenamojo ploto pakraščiuose buvo įkastos dvi eilės skeltų lentų, tarp kurių įsprausti apie 30 cm skersmens rąstai. Apačioje šios konstrukcijos dar apdrėbtos moliu, sutvirtintos akmenimis. Piliakalnį nuo gyvenvietės skyrė rankomis padaryti gynybinis griovys ir pylimas.

Tyrimų metu aptikti nedidelių gyvenamųjų namų pėdsakai, jų viduje buvusios ugniavietės. Savotiška mįsle tapo pastato vietoje rastas apie 15-20 cm storio šiaudų sluoksnis. Versija – kraikas gyvuliams. Apie tai, kad laikyti naminiai gyvuliai, liudija ir aptikti ožkų, avių, kiaulių ir arklių kaulai.

Tačiau viena radinių rūšis – išskirtinė: tai – gintaras. Jo žaliavos (apie 200 gabaliukų nuo nago iki pusės kumščio dydžio) rasta visame komplekse. Kad Baltijos auksas vertintas ir rinktas ne šiaip, įrodo nedidelis gintaro lobis: specialiai paslėpti 7 grynuoliai rasti minėtoje tvoroje, tarp rąstų.

Hipotezė: pajūrio gyventojai gintarą naudojo mainams. Spėjama, kad Kukuliškių atveju pagrindinė importo prekė buvo mūsų krašte neaptinkamos bronzos žaliava. Gyvenvietės zonoje buvo aptikti tiglių (molinių indelių metalui lydyti) ir bronzos liejimo formos (šiuo atveju ji buvo skirta pailgiems strypeliams pasigaminti) fragmentai. Deja, pačių bronzinių artefaktų kol kas neaptikta.

Taigi, mūsų pajūryje ant Litorinos terasos įsikūrę žmonės prekiavo su tolimesnių kraštų gyventojais. Pagal radinius spėjama, kad su dabartine Šiaurės Lenkija ir Skandinavija (Švedijos, Suomijos, Danijos teritorijomis).

Šią versiją sustiprino ir kol kas vienintelė visoje Lietuvoje rasta puodo šukė, kurios paviršius – kruopėtas ir dekoruotas rankų pirštų braukomis. Visos kitos šukės – įprastos mūsų regiono bronzos amžiaus keramikai ir yra padengtos brūkšneliais (naudoti siūlai arba žolės). Archeologai pastebėjo, kad tokia braukomis dekoruota keramika būdinga Šiaurės Lenkijoje ir Skandinavijoje egzistavusiai luzitenų kultūrai.

Pažvelgus į vėlyvojo bronzos amžiaus svarbiausių centrų ir jų tinklo Baltijos jūros regione žemėlapį matyti, jog ties Lietuvos pajūriu buvusi spraga, kurią ir turėtų užpildyti Kukuliškių pavadinimą (dėl šalia esančio kaimo) gavęs archeologinis kompleksas.

Prabylantys radiniai

Kadangi kultūrinis sluoksnis per tūkstančius metų išliko gerai užsikonservavęs, į archeologų rankas pateko daugybė retų organinės kilmės radinių. Ištyrus aptiktas augalų sėklas paaiškėjo, kad jau buvo išmokta auginti ankštines kultūras: valgomuosius lęšius, pupas, sėjamuosius žirnius. Greta miežių, kviečių rasta ir sorų sėklų, kurios vėl byloja apie kontaktus su kitomis kultūromis.

Be abejonės, žmonės šioje vietoje užsiėmė ir žvejyba: gausiai rasta žuvų (pvz., otų) kaulų, žvynų, akmeninis tinklo pasvaras, iš beržo tošies pagaminta šešiakampė plūdė.

Lokiai į Lietuvą dabar nebent retkarčiais atklysta iš Baltarusijos, o pajūrio miškuose bronzos amžiuje jie ne tik gyveno, bet ir buvo medžiojami maistui. Pirmuosius meškų Kukuliškių piliakalnio aplinkoje pėdsakus archeologai rado 2020 m.: tai buvę sukapoti jauniklio kaulai. Pernai aptikti jau suaugusios, spėjama – senos ir didelės meškos kaulai su apdorojimo žymėmis (žmonės maistui naudojo kaulų čiulpus).

Atkasti ir negimusio arba ką tik gimusio kumeliuko kaulai: arklius žmonės taip pat vartojo maistui.

Iš buities ir namų apyvokos radinių, be daugybės puodų šukių, keleto akmeninių trintuvų, iškasta ir įdomesnių dirbinių: apie 10 cm ilgio kaulinis smeigtukas, akmeninių kirvukų fragmentai, galimai medinis durų kaištis, medinio samtelio arba šaukštelio dalis, savotiška dvišaka kabykla, pagaminta apkapojus šaką, ir kt.

Kukuliškių archeologinio komplekso atveju dėl labai intensyvaus (vietomis siekia 1 m storį) kultūrinio sluoksnio, kuris randamas beveik visame plote, praplėtus tyrimus ateityje laukia dar ne vienas atradimas. Jau dabar esama užuominų apie tik užčiuoptas, bet iki galo neištirtas mįslingas struktūras.

Pavyzdžiui, pernai gyvenvietės vakariniame pakraštyje atkastas spėjamo medinio grindinio 2 m ilgio fragmentas: viena šalia kitos sudėtų keturių 12-15 cm pločio lentų eilė. Po jomis – statmenai pakištos siauresnės lentos ir smėlio sluoksnis. Kokio ilgio ir paskirties buvo šis medinis takas?

Be kita ko, šiemet laukiama dirvožemio, grunto fosfatų bei makrobotaninių, zooarcheologinių laboratorinių tyrimų rezultatų. Darbą atliko ir geologai, geofizikai, atliktas dar detalesnis žemės paviršiaus skenavimas. Duomenys suteiks tikslesnės informacijos apie šį neeilinį senovės paminklą pajūryje.

Kažkur netoliese turinčią būti bronzos amžiaus gyventojų laidojimo vietą vargu ar pavyks kada rasti, nes storas smėlio sluoksnis ir ant jo užaugęs miškas galimai amžiams paslėpė pomirtinius archeologinius paminklus. VIII-V a. pr. Kr. žmonės buvo laidojami palaikus sudeginant, o kaulelius su angliukais suberiant į molines urnas. Jas įdėdavo į pilkapius arba įkasdavo į žemę.

Kukuliškių piliakalnio koordinatės: 55.78299, 21.075904 (WGS)