Viena balta linija išgelbėjo milijonus gyvybių per pastaruosius 70 metų: apie ką eina kalba

John Van Nostrand Dorr – šis vardas gali būti žinomas ne kiekvienam, tačiau šis žmogus pakeitė pasaulį. Jo pavardė buvo neatsiejama chemijos inžinerijos žurnalų ir patentų biurų dalis visame pasaulyje, tačiau pagrindiniu jo palikimu laikoma paprasta balta linija, nubrėžta ant pačių kraštutinių kelių ir greitkelių kraštų – linija, kuri, kaip manoma, išgelbėjo milijonus gyvybių, rašo „IFLScience“.

John Dorr gimė 1872 metais ir nuo vaikystės domėjosi geologija bei metalurgija. Jau būdamas 16 ar 17 metų jis dirbo laborantu Edison laboratorijoje Vest Oranže. Vėliau Dorr įstojo į Rutgers universitetą, kur studijavo chemiją, ir tai jam padėjo: baigęs universitetą jis persikėlė į Vakarus, kur dirbo su cianidu išgaunant auksą iš žemos kokybės rūdų.

Manoma, kad Dorr buvo tirštinimo, maišymo ir nepertraukiamo priešpriešinio dekantavimo metodų kūrimo pionierius. Iki 1916 metų jis vadovavo savo paties vardo įmonei, užsiėmusiai nuolat augančio jo išradimų skaičiaus gamyba ir pardavimu. Dorr išradimai buvo taikomi nuotekoms valyti aplink didelius miestus. Iš esmės iki 1950 metų mokslininkas faktiškai tapo chemijos superžvaigžde.

Tačiau didžiausiu Dorr palikimu laikoma paprasta balta linija, nubrėžta išoriniuose kelio kraštuose. viskas prasidėjo nuo to, kad mokslininko žmona pasiskundė, jog akinanti priešais atvažiuojančių automobilių šviesa priverčia vairuotojus nuvažiuoti nuo kelio.

Teorija rėmėsi prielaida, kad nesant žymėjimo kelio krašte, vairuotojai natūraliai stengėsi laikytis vidurio. Pati savaime ši tendencija nebuvo problema, kol priešais nevaziavo kitas automobilis – tokiu atveju vairuotojui tekdavo staigiai sukti į šalikelę, kad išvengtų susidūrimo. Tai kėlė grėsmę, kad vairuotojas gali apvirsti griovyje. Laikui bėgant situacija pablogėjo, o mirtingumas dėl eismo įvykių buvo maždaug dvigubai didesnis nei šiandien.

Dorr manė, kad situaciją galima ištaisyti vienos baltos linijos pagalba išorinėje eismo juostos pusėje. Šiandien toks žymėjimas atrodo savaime suprantamas, tačiau 1950-aisiais mokslininko idėją priėmė ne visi. Rezultate prasidėjo gana paprastas mokslinis eksperimentas: keliuose kilometruose tarp Grinvičo ir Stamfordo ant kelio buvo užneštas išorinis žymėjimas ir stebimi jo efektai.

Rezultatai buvo stulbinantys: 11289 automobilių padėtis ir elgesys šioje atkarpoje parodė, kad kraštai pagerina automobilių padėtį eismo juostos centre. Paprastais žodžiais tariant, rezultatai patvirtino, kad žymėjimas iš tikrųjų sumažina šoninių susidūrimų skaičių ta pačia kryptimi. Maža to, balta linija apsaugo nuo priešlaikinio asfaltuotų šalikelių irimo, taip pat užkerta kelią avarijoms, kurias sukelia automobilių sukibimo praradimas įvažiavus į minkštus šalikelės kraštus.

Pažymėtina, kad Dorr nuolat susidurdavo su kelių valdininkų pasipriešinimu, tačiau galiausiai jo kraštinės linijos kaskart įrodydavo savo efektyvumą. Maža to, visuomenė pamėgo šį žymėjimą.