Vilius Kavaliauskas: Švediškas postūmis mūsų laisvei. 1989-tais mes ir patys save laikėm laisvais žmonėmis

Oponentų tarpe nuostabos irgi buvo, tik išdėstytos kitaip: „Terleckas kartu su Paleckiu?...“ 

Iš to neįtikėtino susitikimo, kurio nuotrauką paskolino Justas Paleckis, liko tik keli liudininkai – Justas, Antanas Buračas ir Profesorius. 

Sako, į Gotlandą kviestas Arvydas Juozaitis pasirinko didesnę auditoriją – roko maršą. 

Bet tai nemažina nuopelnų visų, kurie jau 1989-tais galvojo apie Valstybę.

Apskritai, tai būtų įdomu sužinoti, kaip atsirado „švediškas pėdsakas“. 

1991 m. didžiausiam Stokholmo dienraščui „Dagens Nyheter“ parengiau straipsnį apie švedų žvalgybos pagalbą Lietuvos pokario rezistencijai. 

Laikraštis džiūgavo, išmokėjo didelį honorarą, o po to liūdnai pasakė, kad nespausdins, nes tokiems dalykams galioja „100 metų slaptumas“. 

Gal dėl to ne viską žinom?

O 1989-tais švedai dar kartą Lietuvai priminė apie save. 

Į Vilnių atvyko Švedijos UR ministras Sten Andersson (Maskva draudė Vakarų politikams lankytis Baltijos respublikose, o jie ten ir nesiveržė dėl aneksijos peripetijų). 

Pamenu tą daugelį sužavėjusį vaizdą – lieknas simpatingas ministras su įspūdinga palyda gražiais kostiumais.

Tų pat metų rudenį Švedijos vyriausybė (!) pakvietė į kūrybine kelionę du Lietuvos žurnalistus – mane ir Rimvydą Valatką.

Per savaitę sumetėm 15 straipsnių, aplėkėm visą Švediją – nuo būsimo premjero Karlo Bildto iki griežto režimo kalėjimo ir naktinio policijos ekipažo prostitutėms globoti. 

Dar nebuvom Valstybė, o mus kaimynai jau tokiais laikė.

1989-tais mes ir patys save laikėm laisvais žmonėmis. 

Beveik švedais.