Dar prieš pirmąjį Klaipėdoje įvyksiantį paramos renginį „Vilties bėgimas“ aš mėgau bėgioti. Tačiau tik prasidėjus „Vilties bėgimui“, kurio iniciatorius buvo brolis Benediktas, šis sportas įgavo didesnę prasmę – jis man tapo solidarumo su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis išraiška.
Ruošdamasis pirmajam „Vilties bėgimui“ supratau, kad tai gali tapti mano gyvenimo būdas. „Vilties bėgimas“ paskatino mane dalyvauti ir kituose bėgimuose, tarp jų įspūdingiausias – Ispanijoje vykęs ultramaratonas, kuriame nubėgau 128 kilometrus.
Visgi man esmė ne kilometrų skaičius, o galimybė bėgimo metu pabūti su savimi ir Dievu. Išbandau save. Bėgantys tai supranta… Vieną akimirką tampa labai sunku ir norisi sustoti, bet iš kažkur vėl atsiranda jėgų. Suprantu, kad žmogus gali daugiau, nei pats suvokia.
Kokį atstumą pasirinkai bėgti šių metų „Vilties bėgime”. Kokią žinią neši savo širdyje sergantiems onkologinėmis ligomis ir jų artimiesiems?
Amžinos ir šviesios atminties mano mylimas treneris Romas Beržinskas nuolat primindavo, kad blogas tas bėgikas, kuris nemoka bėgti lėtai.
Šiais metais aš noriu bėgti (arba netgi eiti) su tais, kurie pasirinks trumpiausią distanciją.
Galbūt tarp jų bus pirmą kartą bėgantys ar einantys senjorai, gal netgi sergantys onkologine liga?
Šiemet aš būsiu su jais ir juos palaikysiu.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą