Virš 40 tūkst. socialinės srities darbuotojų Lietuvoje yra „nematomi“: kenčia slaugomų senelių giminių išpuolius ir paauglių grasinimus papjauti

Viena iš didžiausių tokių „nematomų“ žmonių grupių Baltijos šalyse yra socialinių paslaugų srityje dirbantys asmenys.

Nors jie atlieka labai svarbų vaidmenį padėdami pažeidžiamoms visuomenės grupėms, tačiau didelė dalis jų neturi pakankamo profesinio išsilavinimo ir finansinio raštingumo, dėl ko ir tampa „nematomais“.

Tuo metu patys žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojai „nematomais“ sako besijaučiantys dėl atmestino visuomenės požiūrio į jų problemas.

Socialiniais darbuotojais vadintis negali

Sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, atskleidė, kad tokių asmenų Lietuvoje yra apie 42 tūkst. – 10 tūkst. daugiau nei Latvijoje ir 18 tūkst. daugiau nei Estijoje.

Neretai tai – tik individualios priežiūros kursus baigę darbuotojai, auklėtojų padėjėjai darželiuose, sanitarai ir pan., atliekantys pačius sunkiausius darbus ir negalintys gauti tokių socialinių garantijų, kurias įprastai gauna aukštąjį išsilavinimą turintys socialinių paslaugų srityje dirbantys jų kolegos.

„Šie darbuotojai yra arčiausiai paslaugų gavėjo ir atlieka visus „buities“ darbus. Pavyzdžiui, senelių namuose individualios priežiūros kursus baigę žmonės užsiima senelių higiena, priežiūra, juos prausia, maitina, keičia sauskelnes.

Lietuvos priežiūros įstaigose šių darbuotojų yra išties nemažai, didesnė dalis negu administracijos ar socialinių darbuotojų“, – pastebi VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ ir „Savarankiško gyvenimo namai“ direktorė Jurgita Pukienė.

Lietuvos socialinių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Alma Neverienė pabrėžia, kad norintiems dirbti socialinį darbą privaloma turėti profesinį išsilavinimą, o nuo jo lygio priklauso ir atlyginimas.

„Atlyginimo skirtumas dėl išsilavinimo siekia 15-25 proc. Savo kategoriją galima kelti iki vyriausiojo socialinio darbuotojo ir eksperto, tačiau be išsilavinimo dirbti šio darbo Lietuvoje negalima“, – aiškino A. Neverienė, kuriai antrina ir profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.

„Pasikeitus socialinio darbuotojo specialybės apibrėžimui, žmonės, kurie neturėjo tinkamo išsilavinimo, deja buvo atleisti. Tačiau ar jiems išsilavinimas yra prieinamas ir kokia kaina?

Jei pats ieškai tų mokymų, tai užtrunki labai ilgai ir turi sumokėti didelius pinigus norėdamas kelti kvalifikaciją iki eksperto“, – pastebi K. Krupavičienė.

Grasino papjauti dukrą

Patys pakankamo išsilavinimo neturintys socialinės srities darbuotojai „nematomais“ jaučiasi ir dėl visuomenės įpročio užmerkti akis prieš jų problemas.

Viename Lietuvos miestelių individualios priežiūros specialiste dirbanti Lina (vardas pakeistas) pasakojo, kad anksčiau pagal šią specialybę dirbo ir jos dukra, tačiau po vieno siaubingo įvykio ši pabėgo iš darbo.

„Jos vos nepripjovė. Ji dirbo su paaugliais nuo 16 iki 18 metų, jai tekdavo juos prižiūrėti ne tik dieną, bet ir naktį.

Dukra ten prisižiūrėjo ir narkotikų, ir viso kito, iš tų globos namų neišvažiuodavo nei greitoji, nei policija. Tai vieną kartą jos vos nepapjovė.

Ji pabėgo iš ten pasakiusi: „Aš dar noriu savo vaiką užauginti“. O visuomenė viso to nemato“, – prisiminė moteris.

Pačiai Linai, dirbančiai privačiuose senelių namuose, neretai tenka kęsti jos slaugomų gyventojų ir jų giminių išpuolius.

Sudėtingiausia, anot jos, būna su fiziškai stipriais 65–70 metų amžiaus žmonėmis, kurie turi protinių negalių.

Tokie seneliai, mano ji, turėtų būti slaugomi kažkur kitur, kur jiems būtų užtikrinamos tinkamos priežiūros sąlygos, bet šiuo metu Lietuvoje į privačius senelių namus būna priimami beveik bet kas.

„Aišku, suprantama, kad žmonės nori savo tėvus apgyvendinti ten, kur atrodo, kad jiems bus geriau. Bet tarp tų senelių pasitaiko agresyvių žmonių, nuo kurių kenčiame mes.

Dar atvažiuoja jų giminės, visko reikalauja iš mūsų, apibara. Dažnai jie neįvertina, kad seneliai yra protiškai neįgalūs. 90 metų senelės klausia: „Na, mamyte, ar pavalgei?“, o ji atsako: „Ne, niekas neduoda“.

Ir tada atbėga dukra pas mus šaukdama: „Kodėl nemaitinate mamos?!“. Tai yra nedėkingas, nematomas darbas“, – neslėpė apmaudo darbuotoja.

Darbas – juodas, alga – minimali

Moteris pasakojo socialinių paslaugų srityje drauge su dukra pradėjusios dirbti po to, kai pabaigė individualios priežiūros kursus nuotoliniu būdu per karantiną.

Prieš tai Lina dirbo buhaltere, vėliau – pardavėja, siuvėja ir daugybe kitokių darbų, o šiuos kursus lankyti jai pasiūlė dukra, kai ji neteko paskutiniojo darbo.

„Tai yra pats juodžiausias darbas. Ir tų darbuotojų visada trūksta, o esamiems užkraunama dar daugiau visokiausių papildomų darbų, ir visko iš jų reikalaujama.

Ir visą laiką darbuotojas lieka kaltas, jeigu kažkas atsitinka. Pavyzdžiui, mes turime duoti seneliams vaistų. Taip, ateina slaugytojos, bet jos po pietų išeina, nors kai yra 23 seneliai, turėtų bent viena budėti visą parą. Bet taip nėra.

Mes esame ir slaugytojai, ir gydytojai, ant mūsų užkraunamas šitoks atsakingas darbas“, – guodėsi darbuotoja.

Lina svarsto, kad gal, jeigu atlyginimai šioje srityje būtų didesni, atsirastų daugiau darbuotojų. Per mėnesį dirbdama po 200 valandų su šventinėmis dienomis moteris sako gaunanti 1200 eurų „į rankas“.

„O yra tokie darbuotojai, kurie tik dieną senelius prižiūri ir tada jau gauna tik šiek tiek daugiau nei minimumą. Tai kas eis už tokias algas dirbti?

O Europoje 3000 eurų yra vidutinis atlyginimas. Kad Lietuvoje uždirbtume bent pusę šitos sumos, bent 1500 eurų..!“ – svajoja ji.

Tokių istorijų kaip Linos ir jos dukros – daugybė. K. Krupavičienė taip pat antrina, kad darbas socialinėje srityje yra ne tik labai sunkus psichologiškai, bet ir pavojingas: „Žinau atvejį, kai socialinei darbuotojai buvo priskirta šeima, kurioje vykdavo dažni konfliktai. Nutiko baisiausia – agresyvus vyras mirtinai ją sužalojo kirviu.“

Negali sau leisti nei atostogų, nei šiltų namų

Tyrimas taip pat atskleidė, kad dėl menko finansinio raštingumo žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojai nepasitiki socialinėmis išmokomis ir garantijomis, dėl ko patenka į šešėlinę ekonomiką ir netenka galimybės gauti finansinių paslaugų.

„Apskritai jų pajamų šaltiniai yra labai įvairūs, tačiau nedideli – 40 proc. gaunamos pajamos yra iki 500 eurų vienam šeimos nariui.

73 proc. negali sau leisti savaitės atostogų ne namuose; 53 proc. negalėtų apmokėti netikėtų, bet būtinų 500 eurų siekiančių išlaidų. 34 proc. negali išlaikyti savo namuose komfortiškos kambario temperatūros; 18 proc. negali sau leisti bent kartą per mėnesį išeiti į miestą papietauti“, – atkreipia dėmesį tyrimo akademikė Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto docentė Asta Gaigalienė.

Pasak jos, 47 proc. socialinės srities darbuotojų naudojasi įvairiais nebankinių kredito paslaugų teikėjų produktais: vartojimo paskolomis, lizingais, ir pan. Jie dažnai turi tris ar daugiau kreditų, o 31 proc. šios grupės gyventojų kasmėnesinėms paskolų įmokoms išleidžia daugiau nei 21 proc. savo pajamų.

Skaitmeninių finansinių paslaugų platformos „Creditea“, priklausančios projekto „Nematomi žmonės“ partnerei „IPF Digital Lietuva“, vadovas Tomas Bataitis sutinka, kad ši visuomenės grupė dažniau bando pasinaudoti paskolomis, kad grįžtų į normalų gyvenimą, padėtų šeimos nariams, pasikeltų savivertę ir labiau pritaptų savo aplinkoje.

„Dėl mažų ar nestabilių pajamų negavę paskolų kitur, finansinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai pakankamai dažnai kreipiasi dėl vartojimo paskolų.

Ši žmonių grupė turi ypač specifinių poreikių, ir nors taip pat turi pakankamai užsispyrimo ir noro, tačiau neatitinka ir standartinių kriterijų paskolai gauti, todėl atsakingai į paskolos grąžinimo galimybes žiūrintys kreditoriai padėti negali. Tai lyg užburtas ratas“, – aiškina T. Bataitis.

„Taip pat ne visi geba susirasti ir pasinaudoti kitomis švietimo finansavimo galimybėmis ir parama mokslui, persikvalifikavimui.

Todėl galima būtų apsvarstyti asmeninių karjeros konsultacijų programas ar stipendijas, padedančias kelti valstybės sektoriuje dirbančių socialinės srities darbuotojų kvalifikaciją be prievolės jas grąžinti, jei yra įgyjamas išsilavinimas“, – svarsto J. Pukienė.

„Nematomi žmonės“ – tai socialinis projektas, siekiantis atkreipti dėmesį, kiek daug mus supančių žmonių yra nematomi ne tik visuomenei, bet ir socialinės apsaugos ir paramos sistemai.

Projekto partneriai ir tyrimą atlikę ekspertai siekia įvertinti realų „nematomumo“ ekonominį poveikį ir išlaidas valstybei, surinkti rekomendacijas, kaip efektyviau įgalinti socialinių garantijų sistemą, ir padėti „Nematomiems žmonėms“ būti pamatytiems. Daugiau apie projektą: www.nematomizmones.lt