Vyras metus maitinosi tuo, ką rado gamtoje, ir susidūrė su netikėtomis pasekmėmis

Vyras nusprendė ištisus metus atsisakyti parduotuvių, restoranų ir net savo daržo, maitindamasis tik tuo, ką galėjo rasti ir surinkti laukinėje gamtoje.

Ekstremalus eksperimentas jam suteikė didesnį artumo gamtai jausmą, tačiau kartu sukėlė sveikatos problemų – geležies trūkumą, kurį jis sieja su pernelyg dideliu žuvies vartojimu, ir stipraus nuovargio epizodus, rašo „Unilad“.

39 metų aplinkosaugos aktyvistas Robinas Greenfieldas iš Ašlando, Viskonsino valstijoje, JAV, išsikėlė sau neįprastą tikslą – 365 dienas maitintis tik laukiniu maistu ir naudoti gamtoje pačių randamas gydomąsias priemones. Šiuo laikotarpiu jis nusprendė neiti į maisto parduotuves, nevalgyti restoranuose ir nesinaudoti savo daržu.

Interviu Greenfieldas pasakojo, kaip toks gyvenimo būdas paveikė jo fizinę ir psichologinę būklę. Tarp sunkumų jis paminėjo mineralų trūkumą, kurį, jo manymu, galėjo lemti didelis žuvies kiekis jo racione, taip pat išsekimą, kurį galėjo sustiprinti būtinybė rinkti maistą lauke per miškų gaisrų sukeltą pavojingą oro taršą.

Aktyvistas jau turi panašių eksperimentų patirties. 2019 metais Portugalijoje jis metus pats augino visą savo maistą ir vaistinius augalus. Tačiau šį kartą jo tikslas buvo kitoks – jis norėjo dar labiau sustiprinti ryšį su gamta.

© Robinas Greenfieldas. Unilad nuotr.

„Neturiu parduotuvės, į kurią galėčiau nueiti, neturiu restorano. Jei noriu pavalgyti, turiu išeiti į lauką ir užmegzti ryšį su augalais.“

Jis taip pat turėjo išmokti juos atpažinti, rinkti, gaminti ir iš jų ruošti įvairias gydomąsias priemones.

Ką vyras valgė visus metus?

Užuot pirkęs įprastus produktus parduotuvėje ar naudojęsis savo daržo derliumi, Greenfieldas nusprendė visas reikalingas kalorijas gauti iš laukinėje gamtoje augančio maisto.

Jo valgiaraštis buvo itin įvairus. Jame buvo mažiau žinomų laukinių augalų ir vaisių, tarp jų lačialapė papliauška, lotoso riešutai, taip pat geriau pažįstami produktai – gilės, juodieji graikiniai riešutai, laukiniai grybai, laukiniai svogūnai, žuvis, elniena ir laukiniai ryžiai.

Jo racione atsirado ir augalų, kuriuos dauguma žmonių laiko piktžolėmis ar nepageidaujamais augalais. Tarp jų – varnalėšos, dilgėlės ir usnys.

Gamta Greenfieldui tapo ne tik maisto, bet ir savotišku vaistinės šaltiniu. Kai pasijusdavo blogai, vyras nesigriebdavo įprastų vaistų – rinkdavosi žolelių arbatas ir poilsį.

Arbatoms jis rinko šeivamedį, rykštenę ir mėtas.

Laukinis maistas atnešė ne tik naudos

Nepaisant Greenfieldo įsitikinimo, kad toks gyvenimo būdas turi privalumų, eksperimentas neapsiėjo be nemalonių pasekmių.

Įpusėjus metams vyras pastebėjo, kad jo organizme sumažėjo geležies kiekis. Jis tai susiejo su tuo, kad ilgą laiką valgė daug žuvies ir, jo manymu, dėl to organizme galėjo susikaupti per daug gyvsidabrio.

Po to Greenfieldas pakeitė savo mitybą. Jis įtraukė produktų ir žolelių, kurie, jo teigimu, padeda organizmui pašalinti gyvsidabrį ir geriau pasisavinti geležį.

Aktyvistas teigia, kad mitybos pakeitimas davė rezultatų – jo teigimu, anemija išnyko maždaug per du mėnesius.

Tačiau artėjant eksperimento pabaigai atsirado kita problema. Pastaruoju metu Greenfieldas pradėjo patirti itin stipraus nuovargio epizodus, kurių priežasties kol kas negali tiksliai nustatyti.

Viena iš galimų priežasčių, jo manymu, galėjo būti miškų gaisrų dūmai. Vyras pasakojo, kad kelias dienas buvo veikiamas tirštų dūmų, o oro taršos rodikliai pasiekė pavojingą „violetinį lygį“.

Nepaisydamas to, Greenfieldas toliau eidavo į lauką rinkti maisto, nes jo gyvenamoji vieta eksperimento metu neužtikrino tinkamos apsaugos nuo išorės sąlygų.

Aktyvistas gyvena nedideliame ekologiniame namelyje, kuris nuo stichijų ir užteršto oro apsaugo prasčiau nei įprastas namas.

Jo teigimu, maždaug po savaitės nuo miškų gaisrų jis patyrė vieną stipriausių nuovargio priepuolių gyvenime.

Vis dėlto Greenfieldas pripažino nežinantis, kas tiksliai sukėlė tokią būklę. Jis svarstė, kad tai galėjo būti dūmų poveikis, maistinių medžiagų trūkumas arba visai kita priežastis.

Kodėl jis nenori atsisakyti laukinių augalų rinkimo?

Nepaisant fizinių sunkumų, Greenfieldas įsitikinęs, kad gyvenimas glaudžiai kontaktuojant su gamta turi didelės psichologinės naudos.

Pasak jo, kelionėse, susijusiose su maisto auginimu, laukinių augalų rinkimu ir ryšio su gamta atkūrimu, jis sutiko tūkstančius žmonių. Jo teigimu, toks gyvenimo būdas gali teigiamai veikti ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą.

„Tai padeda mažinti depresiją ir nerimą, suteikia gyvenimui prasmės ir tikslo, suteikia žmonėms daug džiaugsmo.“

Greenfieldas savo eksperimentą vertina ne tik kaip asmeninį iššūkį. Jo nuomone, savarankiškumas turi ir platesnę socialinę reikšmę.

Jis mano, kad žmonės ir bendruomenės, gebantys patys pasirūpinti maistu ir turintys laukinių augalų rinkimo įgūdžių, tampa mažiau priklausomi nuo korporacijų ir valstybinių sistemų.

Aktyvisto nuomone, tokie įgūdžiai skatina kritinį mąstymą, kurį, kaip jis teigia, valdžios institucijos ir didelės korporacijos dažnai stengiasi slopinti.

Interviu metu iki jo 365 dienų iššūkio pabaigos buvo likę apie 60 dienų. Greenfieldas sakė jau įžengęs į „finišo tiesiąją“.

Kartu jis pripažino, kad nors psichologiškai ir dvasiškai jaučia stiprų ryšį su šiuo projektu, jo kūnui jau reikėtų poilsio.

Nepaisant to, vyras nematė priežasties keisti savo požiūrį. Jis tai aiškino žmonių reakcijomis – daugelis jų teigė, kad jo eksperimentas paskatino kitaip pažvelgti į maistą ir savo ryšį su gamta.

Kaip pradėti rinkti laukinius augalus?

Greenfieldas nerekomenduoja iš karto kartoti jo ekstremalaus eksperimento ir bandyti visus metus maitintis vien laukiniu maistu.

Norintiems išbandyti laukinių augalų rinkimą jis pataria pradėti palaipsniui.

Pasak jo, geriau vienu metu išmokti atpažinti vieną augalą, o ne bandyti iš karto išmokti atskirti dešimtis ar šimtus rūšių.

Greenfieldas mano, kad net vieno naujo augalo pažinimas per mėnesį gali reikšmingai pakeisti žmogaus santykį su aplinka ir bendruomene.