Vytautas Balalis: „Labai sveika pasiilgti scenos“ (1)

Jau 20 metų gyvuojantis Parodijos teatras nenustoja stebinti savo žiūrovų. Nuo pat šios komandos susikūrimo pradžios iki dabar išlikęs Vytautas Balalis neseniai visus savo socialinių tinklų sekėjus prajuokino ir suintrigavo pasidalijęs nuotrauka, kurioje jo personažas Filipas Kirkorovas plaukia laiveliu Danės upėje. „Nelegalas Lietuvoje?“ - juokavo komentatoriai.

Pats Vytautas neslepia, kad kilęs Filipo Kirkorovo skandalas Lietuvoje dar labiau išpopuliarino jo kuriamą šios žvaigždės prototipą. Juk gyvo Filipo Kirkorovo dabar į Lietuvą jau nebepakviesi...

Vytautai, įdomu, kokių reakcijų šiuo metu sulaukiate, kai įsikūnijate į Filipo Kirkorovo personažą?

Iš tikrųjų visas tas politinis skandalas tapo puikia reklama mano personažui. Tai įrodo ir žmonių reakcijos, kai socialiniuose tinkluose pasidalijau šio personažo nuotrauka. Beje, F. Kirkorovo personažas visada turėjo didelę paklausą, bet, žinoma, po sprendimo, kad jis negali atvykti į Lietuvą, jo gerbėjai šios asmenybės pasirodymų pageidauja dar labiau. Dabar dažnai užsakomas būtent tik šis personažas.

Kiek ir kokius personažus jūs parodijuojate?

Aš parodijuoju šešis atlikėjus: Stasį Povilaitį, Žilviną Žvagulį, Filipą Kirkoravą, Fredį Merkurį, Elvį Preslį ir Virgį Stakėną. Dar komandoje turiu keturias koleges, su kuriomis mes iš viso parodijuojame 14 skirtingų personažų.

Kurį personažą jums labiausiai patinka parodijuoti?

Į šitą klausimą aš vengiu atsakyti, nes man patinka parodijuoti tuos personažus, kuriuos žmonės labai myli ir kviečia. Aš neturiu vieno mylimo savo personažo. Man patinka, kad aš galiu per vieną vakarą persikūnyti į kelis personažus, man patinka pats personifikacijos procesas. Kas kartą man patinka stebėti žmonių reakcijas. Žinoma, lengviau yra parodijuoti tuos, kuriuos aš greičiau prisijaukinu, bet tikrai nenorėčiau išskirti kurio nors vieno personažo. Kurdamas kiekvieną iš jų įdedu daug darbo ir atsidavimo.

Kaip per vieną vakarą pavyksta įsikūnyti į kelis personažus? Ar tai labai sunku?

20 metų įdirbio man padeda tai padaryti gan greitai. Pačioje savo pasirodymų pradžioje mes tiek daug personažų neveždavome į pasirodymus, nes nemokėjome taip greitai personifikuoti. Dabar jau viskas kitaip, kartais per vieną vakarą tenka persikūnyti į šešias įžymybes. Tam, kad tai sklandžiai pavyktų, žinoma, reikalinga praktika ir darbas.

Kiek laiko reikia, kad iki galo prisijaukintumėte naują personažą?

Labai skirtingai. Kai kuriems personažams reikia mėnesio ar dviejų, kad jie patiktų žiūrovui. Bet būna atvejų, kai, atrodo, jau esi tikrai pasiruošęs, išmokęs, o užlipęs į sceną matai, kad žmonės to personažo nepajuto. Tada suvoki, kad dar nepavyko visiškai perteikti tos asmenybės ir reikia įdėti dar daugiau darbo. Manau, kad personažas gimsta tik tada, kai atsiranda santykis su žiūrovu, kai tarp jų yra užmegztas ryšys. Kai kuriems mūsų kuriamiems personažams dar ir dabar sunku prisibelsti į žiūrovų širdis.

Kaip vyksta jūsų repeticijos?

Pagrindinis dalykas - repeticijos prieš veidrodį. Tačiau dar pačioje pradžioje mes šiek tiek „nudegėme“. Anksčiau mes repetuodavome vien tik prieš veidrodį ir po šių repeticijų tiesiai eidavome į pasirodymą. Ant scenos mes jautėmės labai sutrikę, nes prieš mus nebebuvo veidrodžio - mūsų suflerio, prieš mus buvo tik žmonės. Tada suvokėme, kad prieš veidrodį ruoštis reikia, bet būtinai turime parepetuoti ir be jo. O šiaip mes turime dažnai stebėti savo personažus, kad kuo geriau juos pažintume, o dabar tai daryti labai paprasta. Socialiniuose tinkluose iš labai arti galime matyti jų gyvenimą, manieras, elgseną, ir tai labai mums padeda ruoštis pasirodymams.

Ar lengva iš personažo vaidmens sugrįžti į save?

Man asmeniškai grįžti tikrai lengva. Nežinau kodėl, bet kuo toliau, tuo sunkiau darosi persikūnyti į personažą. Jaunystėje kažkaip tai padaryti būdavo paprasčiau, nejaučiau įtampos, kurią jaučiu dabar. Šiuo metu daug daugiau laiko skiriu pasirodymui paruošti.

Ar per 20 metų keitėsi jūsų komanda?

Mūsų komanda visiškai pasikeitė. Iš pradžių komandą sudarėme aš, Paulius Stalionis ir Vaidas Jočys. Mes trise pradėjome veiklą, bet paskui kolektyvas nuolat keitėsi. Manau, tai natūralu, nes koletyvas - gyvas organizmas. Tad iš senosios gvardijos likau tik aš vienas.

Kokius reikalavimus turi atitikti žmogus, norintis patekti į jūsų komandą?

Norintiems prisijungti prie mūsų per atrankas duodame įvairius personažus ir leidžiame parodyti, kaip jie supranta, kas tai yra parodija, ką jie moka. Taip pat stebime, ar sutampa mūsų kaip komandos skonis, požiūris į parodijas, gyvenimą. Visa tai labai greitai ir lengvai tampa matoma. Nėra lengva atsirinkti žmogų, nes jis turi mums tapti kaip šeimos narys, nes mes visi labai daug laiko praleidžiame kartu ir to negalėtume padaryti, jei mūsų nuomonės labai skirtųsi - kiltų daug pykčių, o tai neduotų norimų rezultatų. Mes esame labai atviri žmonėms ir išklausome tuos, kurie nori prie mūsų prisijungti. Tikrai buvo pasitaikę ir neadekvačių žmonių, kurie galvojo, kad yra labai panašūs į kurią nors vieną asmenybę, manė, kad iš to vieno personažo jau gali daryti šou. Bet mūsų komandoje yra kitaip. Mes nesame kažkokia antrininkų komanda, nes reikia išmokti įsikūnyti į daugiau nei vieną žmogų.

Ar prisimenate pačią pradžią? Kaip kilo idėja sukurti parodijų šou?

Mintis kilo, kai dar buvome studentais. Vaikų stovyklose kitiems studentams rodydavome pasirodymus ir matydavome, kad visiems jie labai patinka. Po studijų laukėme kvietimų į koncertus, šventes, bet nieko panašaus nebuvo. Tada nusprendėmė vasarą pabandyti patiems siūlytis ir važinėti su savo pasirodymais. Tai buvo pirma ir paskutinė vasara, kai reikėjo patiems siūlytis, laimei, iki šiol patys užsakovų nebeieškome, mums skambina, o mes tik važiuojame ir labai šia sėkme džiaugiamės.

O kaip sekėsi išgyventi karantiną? Ar neužmiršote savo vaidmenų?

Per karantiną aš nufilmavau kelias vaizdo medžiagas, kurias įkėliau į socialinius tinklus. Kadangi buvo karantinas, jos sulaukė daug dėmesio ir tą emociją, kurią aš norėjau gauti iš žiūrovų, gavau. Apskritai ši pertrauka po 20-ies metų man buvo labai laiku. Aš labai myliu šį darbą ir būtent per šią pertrauką aš tai dar geriau supratau. Per tą laisvą laiką pradėjau vertinti tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau. Supratau, kad aš tikrai noriu toliau eiti šiuo keliu ir kad be šio darbo sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. Labai sveika pasiilgti scenos, būti „išalkusiam“ žiūrovų, jų plojimų ir šypsenų.

Kaip jautėtės, kai po karantino grįžote į sceną?

Tai buvo lyg pirmieji kartai. Tai buvo keistas ir kartu labai malonus jausmas. Atrodo, atsirado jaudulys, kurį jausdavome tik mūsų karjeros pradžioje. Gera visa tai patirti lyg iš naujo. Labai džiaugiuosi, kad ne tik mes, bet ir žmonės buvo mūsų labai pasiilgę.

Jums Parodijos teatras labiau hobis ar darbas?

Parodijos teatras yra pagrindinis mano darbas, iš kurio aš pragyvenu. Bet šiuo darbu aš taip mėgaujausi, kad galiu jį laikyti savo hobiu. Tačiau dar mielesnis hobis man yra plaukimas. Aš esu Klaipėdos plaukimo klubo narys. Dalyvauju įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse plaukimo varžybose. Šiose dviejose srityse labiausiai ir makaluojuosi, nes jas abi labai mėgstu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabiausias ;*
Slapta gerbeja, 2021-09-26 20:41
Sidebar placeholder