Žemaičio rankose gimsta muzikos instrumentai

Pa­veldė­ta meilė mu­zi­kai

A. Lu­čins­kas sa­vo vai­kystės die­nas, aug­da­mas kar­tu su se­se ir bro­liais, pra­lei­do Žli­binų kai­me. Nė vie­nas iš šei­mo­je au­gu­sių vaikų ne­bu­vo tiek linkęs į mu­ziką, kaip Alf­re­das.

O šis, sėkmin­gai baigęs vi­du­rinę mo­kyklą, audė mintį sto­ti į Klaipė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­riją. Tie­sa, pir­mas ban­dy­mas bu­vo ne­sėkmin­gas.

„Iš pir­mo kar­to įsto­ti, de­ja, ne­pa­vy­ko, ma­tyt pri­trūkau ryž­to ir už­sis­py­ri­mo. Reikė­jo luk­telė­ti ir dar kartą ban­dy­ti po metų“, – pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tas.

Bet že­mai­tis ne­būtų že­mai­tis – ap­si­šar­va­vo kant­ry­be ir su­grįžo vėl po metų. Šįkart įsto­ti pa­vy­ko be jo­kių ne­sklan­dumų. Vėliau Alf­re­das baigė stu­di­jas Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos Liau­dies inst­ru­mentų ka­ted­ro­je.

Po ku­rio lai­ko įsi­dar­bi­no da­bar­tinė­je My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je – bu­vo jo­je vie­nas pirmųjų pu­čiamųjų inst­ru­mentų pe­da­gogų ir net 21 me­tus ten dir­bo bir­bynės spe­cia­lybės mo­ky­to­ju.

Smal­su su­ži­no­ti, iš kur to­kia did­žiulė meilė mu­zi­kai. Gal tėve­liai bu­vo mu­zi­kan­tai?

„Ne, ma­no tėvai su mu­zi­ka vi­siš­kai jo­kių sąsajų ne­turė­jo. Ir nei sesė, nei bro­liai į mu­ziką ne­pa­su­ko. Už­tat se­ne­lis ir dėdė bu­vo pa­tys tik­riau­si mu­zi­kan­tai, ma­tyt, iš jų pa­veldė­jau tuos ge­nus“, – svarstė A. Lu­čins­kas.

Ir pri­si­minė, kaip būda­mas ko­kių 4–5 metų pi­pi­ras pirmą kartą ga­vo pa­lai­ky­ti stryką.

„Vy­ko kaž­koks ren­gi­nys ir aš kaip tik stovė­jau prie mu­zi­kan­to, ku­ris gro­jo kont­ra­bo­su. Jis at­si­su­ko į ma­ne ir pa­klausė, gal no­riu pa­ban­dy­ti ir pa­ts pa­gro­ti. Sun­ku žod­žiais nu­sa­ky­ti, kiek laimės man ta­da bu­vo, kad net aša­ros ėmė byrė­ti it pu­pos, kai reikė­to tą stryką pa­leis­ti.“

Auk­si­nių rankų meist­ras

Gy­ve­ni­me turbūt nie­ko be prie­žas­ties ne­vyks­ta. „Ne­mokė­jau net vi­nies į sieną įkal­ti“, – pri­si­minęs sa­ve jauną juo­kia­si meist­ras. Bet ir vėl pa­si­tvir­ti­no se­na tie­sa: jei­gu sun­kiai ir nuo­šird­žiai dir­bi – ga­li iš­mok­ti bet ko. Liau­dies inst­ru­mentų ga­my­ba vy­riš­kis su­si­domė­jo At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu.

„Rim­to meist­ro iš manęs nie­ka­da ne­bu­vo. O sa­vo pirmąjį mu­zi­kos inst­ru­mentą – kank­les – pa­darėm kar­tu su bro­liu, ku­ris bu­vo ne tik ga­bus meist­ras, bet dar ir nuo­sa­vas dirb­tu­ves turė­jo“, – pri­si­minė kūry­bos pra­džią.

Bro­lis at­lik­da­vo vi­sus dar­bus, o A. Lu­čins­kui be­lik­da­vo tik nu­šli­fuo­ti. Bet ir čia jis vis­ko iki ga­lo ge­rai ne­pa­da­ry­da­vo, tek­da­vo bro­liui klai­das iš­tai­sy­ti.

„Kartą jis sa­vo as­me­ni­niais rei­ka­lais turė­jo iš­vyk­ti į ke­lionę, tad li­kau vie­nas it pirš­tas. Ne­li­ko nie­ko ki­to, tik pa­čiam kib­ti į dar­bus. Pa­da­riau to­kias ne itin vy­ku­sias kank­les ir su jom iš­vy­kau į pri­sta­tymą. Nespė­jau do­rai iš­lip­ti iš ma­ši­nos, kaip pri­ėju­si mo­te­ris man tie­siog iš rankų jas nu­pir­ko.“

Taip ir įsi­siū­ba­vo kūry­binė A. Lu­čins­ko veik­la. Kank­les ėmė ga­min­ti vie­nas po kitų, mat už­sa­ky­mai pa­si­pylė kaip iš gau­sybės ra­go. Su lai­ku vy­riš­kis įsi­rengė sa­vo as­me­ni­nes dirb­tu­ves ir įsi­gi­jo rei­kiamą med­žio ap­dir­bi­mo įrangą.

Ga­mi­na­mos pa­gal se­nas tra­di­ci­jas

Nuo neat­me­namų laikų kanklės būda­vo ga­mi­na­mos pa­gal seną­sias tech­no­lo­gi­jas: sko­bia­mos kal­tais, ne­nau­do­ta klijų, ne­la­kuo­tos, su me­di­niais ver­žik­liais sty­goms. Ši tech­no­lo­gi­ja iš­li­ko ne­pa­si­kei­tu­si iki mūsų dienų.

Pa­gal ją dir­ba ir A. Lu­čins­kas. Pradėję skam­bin­ti jo pa­ga­min­to­mis kanklė­mis, pa­sak meist­ro, žmonės la­bai nu­steb­da­vo, iš­girdę tokį minkštą ir švelnų jų skam­besį.

Prie jo kank­li­nin­kai la­bai grei­tai pri­pran­ta ir kitų kank­lių jau ne­no­ri. Ži­no­ma, svar­bu ir tai, kad kiek­vie­nas inst­ru­men­tas – vie­ne­ti­nis, ne pirk­tas par­duo­tuvė­je.

„Daž­niau­siai ten­ka ga­min­ti pa­gal mu­zie­juo­se sau­go­mus pa­vyzd­žius. Ir ne tik ga­min­ti, bet, jei­gu rei­kia, ir res­tau­ruo­ti“ – kalbė­jo A. Lu­čins­kas.

Šiuo me­tu jis ga­mi­na 6–12 stygų kank­les, pa­si­telk­da­mas šiuo­lai­kiš­kus įran­kius, bet vis tiek kiek­vie­nas inst­ru­men­tas yra ki­toks. Kai ku­riuos jų rai­ži­niais pa­puo­šia Alf­re­do bi­čiu­lis, ta­len­tin­gas med­žio drožė­jas.

Su žmo­na su­vedė mu­zi­kos akor­dai

Dau­giau nei prie­š ke­tu­rias­de­šimt metų Alf­redą ir jo būsimąją taip pat su­vedė mu­zi­ka. Vy­ras ne­sle­pia, kad jį su­žavė­jo „Su­var­tu­ke“ dai­na­vu­sios Re­gi­nos stip­rus ir gra­žus bal­sas. Su­tuok­ti­niai užau­gi­no du vai­kus, o da­bar džiau­gia­si ir anū­ku.

Pažįs­tan­tie­ji A. Lu­činską ži­no, kad jis yra vie­to­je ne­nus­tygs­tan­tis, veik­lus žmo­gus. Dar 2013 me­tais jam gimė idė­ja Žli­binų kultū­ros cent­re  su­bur­ti bend­ra­min­čius.

Taip at­si­ra­do liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la, ku­rio­je mu­zi­kuo­ja įvai­rių spe­cia­ly­bių žmonės, sa­vo lais­va­laikį ski­rian­tys liau­diš­kai dai­nai ir mu­zi­kai.

Ke­letą metų ko­lek­ty­vas ne­turė­jo var­do, o ga­liau­siai nu­sprendė pa­si­va­din­ti se­nuo­ju kai­mo pa­va­di­ni­mu – „Ri­vie­na“.

A. Lu­čins­kas va­do­vau­ja ir Plungė­je su­si­būru­siai liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­li­jai „Ro­kun­da“.

Iš med­žio ga­li pa­da­ry­ti bet ką

A. Lu­čins­kas bandė su­skai­čiuo­ti, kiek kank­lių pa­ga­mi­no per tuos 35 meist­ra­vi­mo me­tus. Bet te­ko nu­leis­ti ran­kas, be­skai­čiuo­da­mas pa­metė tikrąjį skai­čių, nors kurį laiką iš­ties kruopš­čiai viską rašė ir nu­me­ra­vo. O da­bar ga­li pa­sa­ky­ti tik apy­tiks­liai – turėtų būti per 4 tūkstan­čius.

„Daž­niau­siai už­sa­kymų gau­nu iš me­no mo­kyklų, folk­lo­ro an­samb­lių, ki­to­se ša­ly­se gy­ve­nan­čių mūsų tau­tie­čių, mu­ziejų ar tie­siog pa­vie­nių žmo­nių“, – pa­sa­ko­jo A. Lu­čins­kas.

Jo pa­ga­min­tos kanklės pa­skli­do po platųjį pa­saulį: iš­ke­lia­vo į Mek­si­ka, JAV, Fi­li­pi­nus, Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Aust­ra­liją ir ki­tur. Kai ku­rių fo­tog­ra­fi­jos pa­puošė  ne vieną lei­dinį.

Bet kanklės, pa­si­ro­do, ne vie­nin­te­lis plun­giš­kio ta­len­tas. „Že­mai­čiui“ vie­šint pas Lu­čins­kus iš­vy­do­me ir jo pa­ties pa­ga­mintą mie­ga­mo­jo baldų komp­lektą: did­žiulę spintą, lovą, ko­modą ir spin­te­les.

„Anū­kas ir­gi ne­li­ko nusk­riaus­tas. Pa­ga­mi­nau jam su­pamą lopšį, ka­da dar bu­vo vi­sai ma­žiu­kas. O kai šiek tiek ūgtelė­jo – ir su­pamą ark­liuką“, – kalbė­jo plun­giš­kis.

Vy­ras pri­si­minė ka­dai­se su­meist­ravęs ir sūnui mol­bertą, kai šis me­no mo­kyk­lo­je lankė dailės pa­mo­kas.

„Pir­mas bly­nas ga­vo­si gal kiek ne­vykęs, bet pa­to­bu­li­nau sa­vo tech­niką ir pa­vy­ko iš­ties šau­niai“, – pa­si­džiaugė vy­ras.

Iš­vys­ti A. Lu­čins­ko dar­bus šiuo me­tu ga­li­ma Žli­binų kultū­ros cent­re – spa­lio 1-ąją ten įvy­ko jo pa­ga­mintų liau­diškų inst­ru­mentų pa­ro­dos ati­da­ry­mas. Pa­ro­da veiks iki spa­lio 15 die­nos.