Žemė pasviro beveik metru: mokslininkai skambina pavojaus varpais

Prie tokios išvados priėjo tyrimo, publikuoto moksliniame žurnale „Geophysical Research Letters“, autoriai. Jų vertinimu, 1993–2010 metų laikotarpiu žmonija iš gelmių išpumpavo apie 2150 gigatonų požeminio vandens, o tai paveikė masės pasiskirstymą planetoje.

Mokslininkai aiškina, kad vanduo turi masę, o bet koks didelio masto masės judėjimas turi įtakos planetos sukimuisi. Kai požeminis vanduo išsiurbiamas iš vandeningųjų sluoksnių ir galiausiai patenka į vandenynus, pasikeičia Žemės svorio pasiskirstymas.

Tyrėjų skaičiavimais, būtent šis procesas lėmė sukimosi poliaus poslinkį maždaug 31,5 colio (80 centimetrų). Kartu toks požeminio vandens praradimas pridėjo apie 6,2 milimetro prie pasaulinio jūros lygio kilimo.

Didžiausias poveikis tarp klimato veiksnių

Tyrimo vadovas, geofizikas Ki-Won Seo pažymėjo, kad požeminio vandens perskirstymas pasirodė esąs vienas reikšmingiausių Žemės sukimosi ašies dreifo veiksnių tarp procesų, susijusių su klimato kaita.

Anot jo, tyrimo rezultatai padėjo paaiškinti dalį anksčiau nesuprastų planetos polių judėjimo pokyčių.

Modeliavimas parodė, kad ypač didelę įtaką padarė požeminio vandens išsekimas Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje ir Indijos šiaurės vakaruose.

Būtent vandens judėjimas iš vidutinių platumų daro didžiausią įtaką polių padėčiai dėl Žemės sukimosi ypatumų.

Nauji tyrimai tikslina vaizdą

Vis dėlto vėlesni darbai rodo, kad situacija yra sudėtingesnė. 2026 metų tyrimas, publikuotas žurnale „Journal of Geodesy“, parodė, kad ilgalaikiams pokyčiams didelę įtaką taip pat daro sniego kaupimasis, ledynų tirpimas ir vandens atsargų pokyčiai sausumoje.

Mokslininkai pažymi, kad polių judėjimą formuoja daugybė veiksnių – nuo gruntinių vandenų ir ledynų skydų iki procesų planetos gelmėse.

Kodėl tai svarbu

Nors sukimosi ašies poslinkis nedaro tiesioginio poveikio kasdieniam žmonių gyvenimui, požeminio vandens išsekimas sukelia rimtesnių pasekmių.

Tarp jų:

žemės paviršiaus smegimas;

santykinio jūros lygio kilimo pagreitėjimas;

sūraus vandens skverbimasis į gėlo vandens sluoksnius;

vandens tiekimo situacijos blogėjimas sausrų alginamuose regionuose.

Kartu mokslininkai pabrėžia, kad vandeningieji sluoksniai gali atsikurti, jei bus efektyviai valdomi ištekliai, dirbtinai pildomos vandens atsargos ir diegiama nauja vandens politika.