12 metų donoro kortelę turintis Saugirdas Vaitulionis: gulint kape mums tikrai neprireiks nei inkstų, nei kepenų

Kai prieš 12 metų Nacionalinio transplantacijos biuro komanda pakvietė jį į vieną iš organų donorystę populiarinančių renginių, jis nė sekundei nesudvejojo – sudalyvavo renginyje ir pritarė organų donorystei, taip parodydamas pavyzdį ir skatindamas visuomenę kalbėti apie šią gyvybiškai svarbią temą.

„Pritarimas organų donorystei buvo vienas iš tylių darbų – kai tu kažką paplanuoji gero ateičiai, galbūt kažkam padėsi. Aš manau, kad mes į kapus nenusinešime nieko. Nei turtų, nei namų, nei pinigų. Lygiai taip pat ir organų. Jei išeidami iš šio pasaulio mes galime  kažkam išgelbėti gyvybę – kodėl gi ne. Tai yra gražiausias palikimas, ką tu gali palikti po savęs ir paskutinis mūsų geras darbas“, - šiandien pasakoja Saugirdas.

Artimiesiems Jūsų sprendimas buvo netikėtas?

Aš esu suaugęs žmogus ir prisiimu atsakomybę už savo veiksmus bei sprendimus. Mano tėvai yra labai išmintingi žmonės. Jiems net nekilo abejonių dėl mano pasirinkimo.

Apskritai, mano aplinka yra tokia, kad klausimų dėl organų donorystės svarbos niekam nekyla. Juo labiau – kokia nauda iš širdies, plaučių, kepenų ar inkstų urnoje...

Ar esate artimoje aplinkoje susidūręs su situacijomis, kuomet organų donorystė ir transplantaciją galėjo pagelbėti?

Taip mano artimoje aplinkoje buvo tokia istorija. Mano bičiulės tėčiui buvo būtina organo transplantacija. Jis buvo įtrauktas į laukiančiųjų sąrašus.  

Deja, jis laiku nesulaukė reikiamo donorinio organo. Nedrįsčiau prognozuoti kiek laiko būtų jis išgyvenęs su donoro organu, bet net ir keli mėnesiai ar metai yra labai daug.

Teko susidurti su nepritariančiais?

Manau, kad viena didžiausių mūsų visuomenės rykščių yra tikėjimas visokiais pramanais ir sąmokslo teorijomis. Visada laikiausi nuomonės, kad kiekvienam neišmanėliui neįrodysi, kad vanduo šlapias, o ugnis karšta.  

Jei žmogus gina savo klaidingus įsitikinimus – kaip užsispyręs ožys trankosi į vartus – tai nieko tu čia nepakeisi. Taip jau yra. Aš kažkaip stengiuosi nesivelti į bergždžias diskusijas ir batalijas. Tik apmaudu, kad dėl tokio tamsumo miršta transplantacijų nesulaukiantys žmonės.

Ar pakanka informacijos apie organų ir audinių donorystę?

Vėlgi esu įsitikinęs, kad bet kuris suaugęs, šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus puikiai supranta organų donorystės reikšmę. Suvokia, kiek tai yra svarbu, žino – kiek daug yra donorinių organų ar audinių laukiančių žmonių, žino – kiek žmonių miršta nesulaukę transplantacijų vien todėl, kad kažkas sugalvojo – ot neduosiu.

Tais atvejais, kai įvyksta nelaimė, miršta artimas žmogus ir yra galimybė padėti laukiantiems transplantacijų, manau, kad gražiausia atminimo forma yra kažkam suteiki gyvybę – pratęsi gyvenimą. Nežinau ar gali būti gražesnis artimojo įprasminimas.

Kol patys nesusiduriame su organų donoryste ir transplantacija, retai apie tai susimąstome, o susimąstyti verta... Kokia žinute norėtumėte pasidalinti su aplinkiniais?

Privalome daryti viską, kad kiekviename iš mūsų būtų kuo mažiau abejingumo, apatijos ar galvojimo, kad tai nėra mano problema.

Manau klaidingai įsivaizduojame kad, kol donorystės ir transplantacijos klausimai mūsų neliečia – tai nėra mūsų reikalas. Bet gyvenimas dažnai nenuspėjamas – juk transplantacijos gali prireikti ir mums patiems, ir mūsų artimiesiems ar pažįstamiems. O tada tai jau tampa mūsų problema.

Tikiu, kad kuo daugiau kiekvieno mūsų aplinkoje atsiras empatijos, kuo daugiau galvosime ne tik apie save, bet ir žmones esančius šalia, apie tuos, kurie galbūt dirba gretimame kabinete, gyvena kitoje gatvėje, kitame mieste, su kuriais mes pasisveikiname turguje ar parduotuvėje arba prasilenkiame gatvėje. Turime žinoti, kad mūsų teigiamas sprendimas dėl organų donorystės gali nulemti žmonių gyvenimus.

Grįžtu prie klausimo – ar tikrai išeinant iš šio pasaulio mes kažką išsinešime? Manau kape mums tikrai nereikės nei tų kepenų, nei inkstų.

Artimieji turi žinoti mūsų nuomonę apie donorystę

Lietuvoje kiekvienas asmuo nuo 18 metų gali pareikšti savo valią – pritarti organų donorystei ir pasakyti „taip“ – po mirties sutikti dovanoti savo audinius ir organus transplantacijai. Tačiau gali ir nepritarti – pasakyti „ne“. Sutikimą ar nesutikimą galima užpildyti internetu https://ntb.lt, Nacionaliniame transplantacijos biure, per renginius, kuriuose dalyvauja Biuro darbuotojai, taip pat – vaistinėse, pas šeimos gydytojus ar kraujo centre.

Beje, donorais galima tapti tik mirus išskirtine mirtimi – turi būti diagnozuota smegenų mirtis ligoninėje arba negrįžtamai sustojusi kraujotaka. Jei įvyksta biologinė mirtis, donoru netampama, nesvarbu, kad tam žingsniui yra duotas sutikimas. Per metus Lietuvoje miršta daugiau nei 40 000 žmonių, iš jų tokių mirčių, kai ligoninėje diagnozuojama smegenų mirtis ar negrįžtamai sustoja kraujotaka – tik apie 150.

Nors Lietuvoje yra beveik 48 tūkstančiai žmonių, išreiškusių pritarimą organų ir audinių donorystei bei užpildžiusių sutikimo formą Donoro kortelei gauti, tam turi pritarti ir mūsų artimieji. Todėl labai svarbu, kad jie žinotų apie jūsų apsisprendimą dėl organų ir audinių donorystės – skirkime laiko šiam pokalbiui, kuris kažkam gali išgelbėti gyvybę ar pagerinti gyvenimo kokybę.

Šiuo metu transplantacijų laukia beveik 300 žmonių. Tame tarpe: 80 – inksto, 22 – širdies, 3 – plaučių, 3 – širdies-plaučių komplekso, 34 – kepenų, 1 – kasos-inksto komplekso, 153 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 6 vaikai.