2025-ųjų Metų žmogus – dr. Dalia Martišauskienė

Už kandidatų lyderę vienbalsiai pasisakė ir „Pajūrio naujienų“ sutelkta komisija, kurią sudarė: Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius dr. Kęstutis Trakšelys, Kretingos viešosios M. Valančiaus bibliotekos Skaitytojų skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, Lietuvos pensininkų sąjungos Kretingos bendrijos „Bočiai“ pirmininkas Pranas Liaučius, bendrovės „Pajūrio naujienos“ direktorė Vitalija Vitkauskienė.

Jų visų teigimu, nepastebėti pokyčių, kurie per pastaruosius dvejus-trejus metus įvyko Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Kretingos filiale, buvusioje Kretingos technologijos ir verslo mokykloje, tiesiog neįmanoma – ši mokymo įstaiga, kurią didžioji dalis visuomenės buvo „nurašiusi“, pasikeitė neatpažįstamai, tuo keldama profesinio mokymo prestižą mūsų regione.

„Požiūris į profesinį mokymą mūsų visuomenėje keičiasi ypač sparčiai ir ryškiai. Ir valstybės požiūris į tai yra pasikeitęs: kiek Europos Sąjungos ir Lietuvos projektų yra orientuota į profesinio mokymo infrastruktūrą, įrangą, minkštąsias priemones, leidžiančias telkti profesinio mokymo bendruomenes aukštesniems tikslams! 

Tendencijos tokios, kad šiandien trūksta darbo jėgos, amato žinovų, ir šią problemą padeda išspręsti profesinis mokymas“, – tarsi pratęsdama komisijos įžvalgas akcentavo dr. D. Martišauskienė, atkreipdama dėmesį, kad vis labiau motyvuoti, labiau sąmoningi yra ir jauni žmonės, kurie, įgiję profesiją, arba iškart įsilieja į darbo rinką, arba, turėdami amatą, profesiją, siekia aukštojo mokslo.

– Visuomenė Jus mato kaip veiklią, dalykišką įstaigos vadovę, besirūpinančią profesinio mokymo centro gerove ir perspektyva. O kokia Dalia buvo vaikystėje, apie ką ji svajojo? – „Pajūrio naujienos“ paklausė D. Martišauskienės.

– Gimiau ir užaugau Kretingoje, iki šiol čia ir gyvenu.

Savo gyvenimą dalinu į tris dalis: šeima, darbas, mokslas.

Nuo pat vaikystės svajojau būti mokytoja, tą vaidmenį rinkdavausi ir per vaikiškus žaidimus, kai Kalniškių kaime vasarodama pas senelius Karoliną ir Juozapą Baltmiškius su vaikais žaisdavome mokyklą. Regis, užsiprogramavau sau ateitį – vaikystės svajonės mane atvedė į pedagogines studijas, po to – magistras, doktorantūra.

Mano siekį mokytis labai palaikė tėvai Bronislava ir Jonas Baltmiškiai, kurie niekada manęs nekontroliavo, manimi pasitikėjo ir suteikė visišką laisvę rinktis, kaip ir kur aš mokysiuosi. 

Visada mane palaikė ir vyras Rolandas, su kuriuo užauginome dvi dukteris Aušrą ir Rūtą, sulaukėme dviejų anūkų Oskaro ir Augusto. 

Atsimenu, jaunėlė buvo tik metukų, kai mama mane paragino grįžti į darbą, o pati ėmėsi padėti man auginti vaiką. Manau, kad be tėvų ir vyro palaikymo nebūčiau baigusi nei bakalauro, nei magistro studijų, žinoma, ir doktorantūros.

– Kas buvo tas variklis tiek daug mokytis, siekti akademinių žinių, profesinės karjeros?

– Niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Studijuojant magistrą, mane išrinko grupės seniūne – dar studijų metais išryškėjo mano lyderystės gebėjimai, kurie neliko nepastebėti. 

Mokiausi gerai, įvertinimai – aukščiausiais balais, tad bestudijuojant Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje Pedagogikos fakulteto dekanas pasiūlė dirbti dėstytoja. Pradėjau nuo eilinės asistentės, nedidelio krūvio, tačiau tai padėjo kaupti vadybos žinias, kompetencijas, kol profesorė Audronė Juodaitytė pasiūlė eiti jos pėdomis ir sutiko vadovauti mano doktorantūros studijoms. Turiu pasakyti, kad iš pirmo karto į doktorantūrą neįstojau – teko praleisti vienerius metus. 

Po to – ketveri metai doktorantūros, tapau socialinių mokslų daktare, ne per seniausiai man suteiktas ir docentės vardas. Tai reiškia mano mokslinės veiklos pripažinimą. Be tiesioginio darbo Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre, dirbu dėstytoja Klaipėdos universitete, o Šiaulių universitete dirbau per 10 metų.

Man ir pačiai kartais atrodo, kad mokslas yra tarsi mano pomėgis – man patinka rengti mokslinius straipsnius, monografijas – kartu su bendraautoriais esu išleidusi 3 monografijas, 30 įvairių mokslinių straipsnių.

– Lyderystė Jus atvedė ir į šiandienos pasiekimus – Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinis mokymo centras yra vienas stipriausių ir moderniausių Vakarų Lietuvos regione. Kaip pavyko to pasiekti? Ir apskritai – kas Jums yra darbas?

– Lapkritį sukako 10 metų, kai vadovauju Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centrui. Iš pradžių pradėjau dirbti Darbo rinkos mokymo centro vadove. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, siekdama stiprinti profesinį mokymą, priėmė sprendimą prijungti Statybininkų mokyklą, po to – ir buvusią Kretingos technologijos ir verslo mokyklą. 

Per 10 metų kartu su darbui atsidavusiais žmonėmis pavyko pasiekti, kad centras, pavadintas Ernesto Galvanausko vardu, taptų viena moderniausių mokymo įstaigų Vakarų Lietuvos regione.

Dirbdama šį darbą jaučiu tam tikrą sinergiją tarp vadovavimo centrui ir mokslinės veiklos. Tai, ką patiriu vadovaudama centrui, panaudoju rašydama mokslinius straipsnius, o mokslinės kompetencijos praverčia siekiant profesinio mokymo kokybės ir kuriant centro strategiją, viziją. Man svarbu, kad tai, ką darau, būtų aukščiausios kokybės.

Antra, – man darbas yra kaip tikslas, kurio siekiu iki galo. Būna, kad ir nepavyksta, bet mano toks charakteris, kad aš rankų nenuleidžiu. 

Man be galo svarbu ir tai, kad aš, kaip profesinio mokymo centro direktorė, galiu įžvelgti žmonių galimybes, pagal kurias kiekvienam mūsų komandoje yra skirtas tam tikras vaidmuo – žmogus dirba tai, ką geriausiai sugeba, o tai ir atveda prie kokybiško rezultato.

Trečia, – niekada į darbą nežiūrėjau ir nežiūriu formaliai. Aš neskaičiuoju darbo valandų – dirbu tiek, kiek reikia. Dirbame kartu su komanda – generuojame idėjas, rengiame projektus. Svarbu ir tai, kad nepritrūkstame idėjų.

Mano darbo diena nėra susijusi vien tik su administravimu – nuolat gilinuosi į Europos Sąjungos, švietimo naujoves, profesinio mokymo aktualijas, bandau įžvelgti, kas bus svarbu ir aktualu po 5 ar 10 metų. Labai vertinu taip vadinamus minkštuosius projektus, per kuriuos tikrai daug profesinio mokymo centro mokinių ir mokytojų gali gilintis į užsienio šalių patirtį, mokytis naujų dalykų.

Manęs niekas neverčia daryti daugiau negu reikia, bet man tai yra įdomu. Kai dirbi su meile, su atsidavimu darbui – galima labai daug naujo ir prasmingo nuveikti. Vidinį pasitenkinimą šiandien teikia tai, kad Kretingos filialo mokymo pastatams remontuoti, šildymo sistemoms pertvarkyti pavyko gauti 5 mln. Eur. 

Mane šokiravo, pamačius, kad mokykla kūrenama malkomis, o praktinio mokymo patalpos buvo išvis nešildomos, nuo sienų trupėjo plytos. Ėmėmės veiksmų – pradėjome ieškoti finansavimo šaltinių, analizavome ir konsultavomės su aukšto lygio specialistais, kad galėtume pateikti projektą ir kad paraiška būtų patvirtinta.

Daug ir intensyviai dirbdama nelieku nuošaly visuomeninės ir politinės veiklos: man svarbu, kad esu Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narė, jau 10 metų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkė, aktyviai profesinio mokymo centrui atstovauju ne vienoje šalies asociacijoje. Visa tai gyvenimui irgi suteikia tam tikrų spalvų.

– O kas dar suteikia tų spalvų?

– Patinka skaityti grožinę literatūrą, kuri išvaduoja nuo darbinės įtampos, nuo perdien patirtų emocijų, patinka puoselėti namus. Sekmadienius skiriu šeimai ir poilsiui – su vyru Rolandu stengiamės kuo daugiau kur nors pabuvoti, pažinti, daug keliaujame po Lietuvą, o kartą per metus leidžiame sau išvykti į kokią nors užsienio šalį. 

Galimybę pažinti suteikia ir tiesioginis darbas – projektai, kuriuos vykdant mezgami bendradarbiavimo ryšiai su užsienio mokyklomis. Nuvykti į kitų šalių profesinio mokymo centrus – tai proga susipažinti ir su naujais profesinio mokymo metodais, programomis, tendencijomis.

Be jokio abejonės, gyvenimo spalvų suteikia ir bendrystė su anūkais – tai yra neįkainojama.

– Ką Jums reiškia būti išrinktai Metų žmogumi?

– Visų pirma, esu visiems – ir skaitytojams, ir „Pajūrio naujienoms“ – dėkinga, kad mane pastebėjo, kad mato mano padarytus darbus, kuriems stengiuosi suteikti kuo didesnę prasmę ir vertę.

Metų žmogaus titulas – tai įvertinimas, kuris neatsiejamas nuo pasitikėjimo, žinoma, ir nuo atsakomybės ir įpareigojimo dirbti dar daugiau. 

Metų žmogaus vardas įkvepia mane, motyvuoja eiti į priekį ir nuveikti dar daugiau dėl profesinio mokymo centro ir Kretingos gerovės. 

Metų žmogaus apdovanojimas man buvo didžiausia dovana ir Kalėdų, ir kalėdiniu laikotarpiu švenčiamo gimtadienio proga. Dėkodama visiems linkiu vieno – ir kad ateinantieji metai būtų geri, ir kad svajonės pildytųsi. Kaip kažkada išsipildė ir mano svajonės...