25-erių mergina pasirinko mirtį po viso gyvenimo kovos su reta liga

Australė Annaliese Holland, 25 m., nusprendė pasinaudoti medicinine pagalba gyvybei nutraukti ir „mirti savo sąlygomis“ po metų, praleistų kovojant su reta ir nepagydoma neurologine liga.

Moteris pasakojo, kad serga nuo vaikystės – dėl nuolatinių skausmų, pykinimo ir vėmimo ji daugybę kartų gulėjo ligoninėse, o pastarąjį dešimtmetį buvo priversta maitintis tik intraveniniu būdu, rašo News.com.au.

Galiausiai jai buvo diagnozuota autoimuninė autonominė ganglionopatija – reta būklė, kai imuninė sistema puola autonominius nervinius mazgus, valdančius nevalingas kūno funkcijas.

Dar iki diagnozės gydytojai pastebėjo, kad Annaliese žarnynas elgiasi taip, lyg būtų užsikimšęs, nors jokios fizinės kliūties nebuvo. 

Zondinis maitinimas nepadėjo – ji ir toliau vėmė, todėl, paaiškėjus, kad skrandis tuštėja itin vangiai, buvo pereita prie visiško parenterinio maitinimo (TPN), kai maistinės medžiagos tiekiamos tiesiai į kraują, apeinant virškinimo sistemą.

„Kadangi linija eina tiesiai į kraujotaką, bet koks užkrėtimas labai greitai pereina į sepsį, kuris yra ypač pavojingas“, – pasakojo ji. Annaliese išgyveno sepsį net 25 kartus.

Tik sulaukusi 18-os, patekus į suaugusiųjų ligoninę, ji pagaliau sulaukė diagnozės. O būdama vos 22-ejų išgirdo, kad liga – nepagydoma.

Gydymas taip pat smarkiai susilpnino jos kaulus – išsivystė sunki osteoporozė, sukėlusi keturis stuburo lūžius, lūžusį krūtinkaulį ir pavojingą spaudimą širdžiai bei plaučiams.

„Buvau siaubingai pavargusi“, – prisimena ji. – „Nors turiu gražių dienų, jos alinančios ir ilgos. Gyvenu nuolatiniame, sekinančiame skausme.“

Liga pavogė didžiąją dalį jaunystės – 18-ąjį ir 21-ąjį gimtadienius ji sutiko ligoninėje, o tuo metu jos bendraamžiai kūrė šeimas ir karjeras.

„Visų gyvenimai juda į priekį, o aš – įstrigusi. Aš negyvenu, tik egzistuoju“, – sakė Annaliese. Ji prisipažino, kad liga yra tarsi „ėjimas minų lauku“.

„Joks vyras nenori susitikinėti su merdėjančia moterimi – aš tai suprantu.“

Suprasdama, kad gyvenimas artėja prie pabaigos, 25-erių mergina nusprendė pasinaudoti savanoriška pagalba mirti (VAD) – teisėta galimybe terminalinėmis ligomis sergantiems žmonėms Australijoje.

„Dabar mano dienos atrodo taip: atsikeliu, darau tai, ką turiu daryti mediciniškai, išgeriu vaistus nuo skausmo, bandau pratempti iki vakaro – kad rytoj vėl viskas pasikartotų“, – pasakojo ji.

Nors Annaliese priėmė sprendimą ramiai, jos tėvams ir seseriai tai buvo skaudi žinia.

Vienas lemtingiausių pokalbių įvyko po to, kai medikai buvo priversti gaivinti merginą. Ji pažvelgė tėvui į akis ir maldavo: „Tėti, prašau, leisk man išeiti. Aš tavęs nekaltinsiu.“

„Pasakiau jam: jei tai nutiks dar kartą, nenoriu jokio gaivinimo. Ir žinok, kad jei mane paleisi – aš būsiu rami, to aš noriu“, – pasakojo ji.

Galiausiai tėvas palūžo: „Aš nežinau, kaip tu tai ištveri. Visiškai suprantu, kad tau gana.“

Tris savaites trukusį vertinimą praėjusi Annaliese gavo leidimą pasinaudoti VAD.

„Keista sakyti, bet buvau laiminga – pravirkau iš palengvėjimo.“

Anot jos, sunkiausia – žinoti, kad sprendimas, kuris jai suteikia ramybę, artimiesiems kelia skausmą.

„Aš tiesiog pavargau. Kovojau kaip reikiant. Ir esu laiminga, kad turiu šią galimybę.“

Šaltinis: nypost.com