39-erių mama tapusi Daiva Žeimytė atsigręžė į kalbas apie mažėjantį gimstamumą: problema tame

Savo įrašu, kuris jau spėjo sulaukti daugybės internautų reakcijų, D. Žeimytė-Bilienė sutiko pasidalinti su „Delfi“ skaitytojais.

„Aš savo sūnaus susilaukiau būdama 39 metų. Ir ne, tai nebuvo kažkoks planas „palauksiu iki beveik keturiasdešimties“. Tiesiog gyvenimas susiklostė taip, kaip susiklostė. Nebuvo taip, kad sėdėjau ir skaičiavau, kada čia optimaliausias metas. Nebuvo ir taip, kad kažkokie pinigai ar išmokos mane paskatino. Tiesiog vienu momentu atėjo labai aiškus jausmas. Kad turiu pagrindą po kojomis, stabilumą, saugumą. Kad galiu tuo pasidalinti su vaiku.

Ir dabar, kai matau visas tas diskusijas apie gimstamumą, man jos kartais atrodo šiek tiek atitrūkusios nuo realybės. Vėl kalbama apie išmokas, programas, kampanijas. Ir kažkaip tai labai sutampa su tuo, kad artėja savivaldos rinkimai. Gimstamumo tema visada tada tampa tokia patogi. Galima daug pažadėti, gražiai pakalbėti. Bet realybė, man atrodo, yra daug paprastesnė.

Lietuvoje žmonės nori vaikų. Statistiškai – dviejų. Realiai, vėlgi statistiškai, jų turi mažiau. Bet problema ne tame, kad „nenori“. Problema tame, kad gyvenimas dažnai nesusidėlioja taip, kad galėtum jų turėti ar turėti daugiau.

Nes stabilumas ateina vėliau. Nes būstas brangus. Nes darbas ne visada lankstus. Nes santykiai ne visada tvirti. Nes tiesiog jautiesi pavargęs, perdegęs, su daug nerimo dėl ateities.

Ir čia, man atrodo, labai svarbus dalykas, apie kurį mažai kalbama. Emocinė būsena. Kai gyveni strese ar įtampoje, vaikas neatrodo kaip „ai, bus kaip bus“. Tai tampa labai rimtu sprendimu“, – rašė Daiva.

Ji taip pat pakvietė pažvelgti į situaciją kitose šalyse:

„Jeigu pasižiūri, kaip sekasi kitoms šalims, labai aiškiai matosi vienas dalykas – niekas šitos problemos „neišsprendė“, bet kai kurios ją tvarko išmintingiau.

Tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Švedija gimstamumas didesnis ne todėl, kad žmones kažkaip labiau įtikino ar „paskatino“. O todėl, kad ten paprasčiau. Yra normaliai veikiantys darželiai, lankstesnis darbas, daugiau pasidalinta atsakomybė tarp tėvų.

Yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Vengrija bandė labai stipriai skatinti gimstamumą pinigais – subsidijomis, lengvatomis, paskolų nurašymais. Stebuklo neįvyko. Nes vien pinigais neišspręsi to, kaip žmonės gyvena kasdien.

O tokios šalys kaip Pietų Korėja ar Japonija išvis yra labai geras priminimas, kas nutinka, kai ignoruoji gyvenimo kokybę. Ten investuojami milžiniški pinigai, bet žmonės dirba per daug, jaučia didžiulį spaudimą, vėlai kuria šeimas – ir gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje“.

Galiausiai, savo tekstą D. Žeimytė-Bilienė apibendrino tokiomis mintimis: „Taigi, labai paprasta išvada, kuri kažkaip vis pasimeta politinėse diskusijose. Vaikų nenusipirksim. Jie atsiranda ne tada, kai yra paskata. Vaikai atsiranda tada, kai gyvenimas leidžia. Tai gal vietoj to, kad bandytume žmones įtikinti turėti daugiau vaikų, verta pradėti nuo paprastesnio klausimo – ką reikia pakeisti, kad jie galėtų turėti tiek, kiek jau nori. Ir neleiskime politikams šios temos paversti politiniais įrankiais ir manipuliacijomis“.

Visą įrašą ir po juo kilusias internautų diskusijas rasite čia: