80-metį pasitinkantis Vladas Žulkus: „Svarbiausia gyvenime ko nors ieškoti“

„Matyt, dar neužsitarnavau to poilsio“, - juokavo profesorius, kai susėdome pokalbio Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. V. Žulkus svarstė, kad šiame pastate jį dabar išvysime kur kas dažniau, mat žada daugiau laiko skirti knygai apie povandeninius tyrimus jūroje užbaigti.

„Čia turiu visą medžiagą, be to - čia esančioje bibliotekoje yra daug reikiamos literatūros tai knygelei paruošti“, - paaiškino.

© „Žinote, kai archeologai išlenda iš po žemių murzini - nelabai ir suprasi, kiek jiems tų metų“, - juokavo gero humoro jausmo nestokojantis Vladas Žulkus. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Gerbiamas profesoriau, tikriausiai apie gimstančią knygą reikėtų sakyti ne mažybine forma...

Tiesą sakote, kadangi bus daug paveiksliukų, tai jau galima sakyti, kad bus ne knygelė, o visa knyga (juokiasi).

Iš esmės, tai bus knyga, kurioje nebus daug mokslo. Gal šiek tiek daugiau jo bus pirmojoje dalyje, kur bus pateikta informacija apie mūsų povandeninius kraštovaizdžius, kurie tikrai yra įdomūs ir unikalūs. Jie yra pateikti ir sykiu su kitais KU bei kitų Lietuvos universitetų mokslininkais parašytoje bei Oksforde išleistoje monografijoje.

Didesnę knygos dalį planuoju skirti mūsų surastiems nuskendusiems laivams. Apie juos buvo publikuotas vienas kitas straipsnis, vyko įvairūs projektai, bet į knygą jie visi sudėti bus pirmą kartą. Kaip minėjau - mokslo šioje dalyje daug nebus. 

Žinoma, surinktus istorinius duomenis apie kiekvieną rastą nuskendusį laivą pateiksiu, kai kuriuos jų dar renku. Kai kurie jų jau yra identifikuoti.

Sakant lakoniškai - į knygą ką turėjau, tą ir sudėjau. Tad ji bus gana stora.

Kurio laikotarpio jūsų darbas suguls į šią knygą?

Kadangi jūroje archeologinius tyrimus pradėjome nuo 2000-ųjų, tad nuo to laiko aptikti radiniai ir turėtų sutilpti į šią knygą. 

Šiuo metu mūsų teritorinėje jūroje ir gretutiniuose vandenyse esame suregistravę per šimtą nuskendusių laivų. Žinant, kad Lietuva turi vos 1,5 proc. Baltijos jūros vandenėlio, tai nėra mažai.

Reikėtų paminėti, kad šioje knygoje bus sudėta medžiaga, kuri ilgainiui keisis. Tie, kurie toliau tyrinės atrastus laivus, galbūt aprašys ir nufotografuos juos dar detaliau. Tad ši knyga labiau skirta ateities tyrinėtojams.

Manau, kad nemažai žmonių yra jos labai laukiančių. Išduosite, kada ji galėtų pasirodyti?

Aha, aš pasakysiu, jūs parašysite ir man reikės padaryti (juokiasi). O jei rimtai - planuoju užbaigti dar šiais metais, tad gal kitais metais pavyks ir išleisti.

© Vladas Žulkus. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Nepaisant to, kad artėja rimta ir graži sukaktis, matau, be darbo nesėdite.

O kaip kitaip. Juk negali išeiti palikęs kažkokius neužbaigtus galus. Kokia prasmė ką nors daryti, jei paskui visa tai nebus pasiekiama kitiems tyrinėtojams. Privalau taip padaryti, kad ateities kartos galėtų dirbti naudodamosi mano palikta medžiaga.

Profesoriau, ar esate iš tų žmonių, kurie artėjant kuriai nors solidesnei sukakčiai atlieka ir gyvenimo reviziją?

Manau, kad tai daugelis darome nuolat. Tik kad atlikdamas tą reviziją aš nieko ten gero nerandu. Tik prisimenu įvairias klaidas... (juokiasi).

O jei rimtai - nelabai yra kada sėdėti ir apie tai mąstyti. Tokiu atveju reikėtų viską užrašinėti.

Tai gal ir biografinės knygos kada sulauksime?

Oi, tikrai ne. Man iš viso nepatinka biografijos ir autobiografijos. Aš tokias knygas skaitau labai retai.

Tai ne jūsų žanras?

Mano žanras kitoks - atradai šukelę ar akmenėlį ir vartai jį ilgai rankose...

Jūsų tyrimų laukas gana platus: Klaipėdos senamiestis ir piliavietė, kuršių geležies amžius, vakarų baltų kultūra, baltų ir skandinavų kultūriniai ryšiai, viduramžių miestų archeologija, povandeninė archeologija... Viename interviu skaičiau jūsų mintį, kad archeologui nėra skirtumo, kur raustis - ar po žeme, ar jūroje. Tiesa?

Šiuo metu skaitomiausi

Iš miško parsineškite konkorėžių: net neįsivaizduojate, kokie jie naudingi sode

„Šis automobilis yra tankas“: mechanikas įvardija tris patikimiausius naudotus automobilius

Mano kelias buvo nuoseklus. Iš pradžių rausiausi po žeme, paskui paviliojo jūra. Bet kelias iki jos buvo ilgas. 

Nors augau Palangoje, jaunystėje ne prie jūros puldavau, o važiuodavau su draugais į Platelius, prie ežero - mėgdavome mėgėjiškai panardyti. Tad povandeninės archeologijos pradžia ir buvo Plateliuose.

Vienoje konferencijoje susipažinau su Lenkijos Torūnės universiteto profesoriumi Andžejumi (Andrzej) Kola, kuris su savo komanda tyrinėjo senovinius tiltus.

Įsikalbėjome su juo, kad Plateliuose po vandeniu yra išlikusių įdomaus tilto liekanų. Jau po mėnesio jis atvažiavo jo apžiūrėti ir konstatavo, kad tai geriausiai Europoje išlikęs vėlyvųjų viduramžių tiltas. 

Taip ir pradėjome daryti bendras ekspedicijas, nors reikia pripažinti, kad lenkai, pamatę mūsų primityvią, dar sovietinę nardymo įrangą, juokavo, kad jie su tokia ir į vonią nelįstų.

2000-aisiais pirmasis Lietuvoje Baltijos jūroje pradėjote povandeninės archeologijos tyrimus. Ar nebuvo baisu nerti į nepažintas ir dar niekieno neištyrinėtas gelmes?

Baltijos jūra yra šalta ir tamsi. Matomumas labai prastas. Jei matai bent 10 metrų - jau idealu, bet kartais regi po vandeniu vos 3 metrus. 

Bet baimės nebuvo, tiesiog tai buvo darbas. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, nes neturėjome nei savo laivo, nei reikiamų prietaisų - sonarų, kuriais gali nustatyti, kad po vandeniu guli kažkoks objektas.

Rekomenduojame

Po prezidento vizito tarybiniai tualetai buvo sutvarkyti

Paskola + mirtis = detektyvas

Į Girulių Sąjūdžio ąžuolus kol kas niekas nesikėsina

Man pavyko įsisukti mano kolegos dr. Vytauto Kazakevičiaus dėka. Kadangi abu savo archeologiniuose tyrimuose buvome orientuoti į Skandinavijos ir Vakarų kultūras, mums pavyko užmegzti ryšius su skandinavų mokslininkais. Sulaukėme didelės pagalbos, kai 2001-2002 metais mums talkino švedų tyrimų laivas „Altair“.

Įdomu, kokį seniausią laivą pavyko aptikti?

Na, va ir užmynėte man ant skaudamos vietos... Visą laiką norėjau ir žadėjau, kad atrasiu nuskendusį vikingų laivą. Taip ir neatradau.

Tikrai dar galima aptikti Baltijos jūroje ir nuskendusių vikingų laivų?

Baltijos jūra idealiai konservuoja medieną, be to, mūsų jūroje nėra tų kirmėlių, kurios gyvena šiltose jūrose ir graužia medį. Danai, švedai ištraukia iš Baltijos jūros puikiausiai išlikusius vikingų laivus. Turėtume surasti ir mes.

Danai, švedai ištraukia iš Baltijos jūros puikiausiai išlikusius vikingų laivus. Turėtume surasti ir mes.

O kol neradome vikingų laivų, kurį galime įvardyti seniausiu?

Prie Palangos ties „Auska“ pusiau jūroje, pusiau krante yra išlikusio laivo, kurį aš esu linkęs datuoti XVI amžiaus viduriu ir netgi sieti su paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose. 

Šis laivas siejamas su tokia žinia: 1545.11.20 Klaipėdos hauptmanas Ernestas von Rechenbergas (Ernestus a Rechenberg) rašė Trakų kaštelionui Žemaitijos seniūnui dėl sudužusio Zundo ir Rostoko laivo. Laivas buvo prikrautas alaus. Palangos seniūnas šį krovinį užgrobė svetimoje žemėje - Klaipėdos valsčiuje.

Detaliau ištyrinėti šį laivą gana sudėtinga, nes jį tai užlieja vanduo, tai nuslūgus dalis jo pasirodo. Bet tikiuosi, kad vis tiek kas nors jį ištyrinės.

Gal galite įvardyti, jūsų manymu, didžiausius ar svarbiausius jūsų radinius?

2002 metais iš švedų laivo „Altair“ pasinėrę su Valerijumi Krisikaičiu ieškodami nuskendusio laivo ties Juodkrante 27 metrų gylyje aptikome kelmą su visomis šaknimis. 

Už jo buvo užkliuvęs ir nutrūkęs tralas. Iš karto kilo įtarimas, kad tai nėra iš kažkur atneštas ar atplautas kelmas. Ištyrus paaiškėjo, kad jis augo prieš 10 tūkstančių metų... Pasidarė įdomu ir pradėjome tyrinėti toliau.

Šiuo metu mes žinome jūroje šešias įvairias vietas tarp Klaipėdos ir Juodkrantės, kur nuo 10 iki 32 metrų gylyje išlikę plotai su dešimtimis ir šimtais tokių užsikonservavusių kelmų. Ten išlikę ir durpių klodai. Per 30 kelmų yra datuoti.

Nustatyta, kad tai daugiausia kelmai pušų, kurios čia augo tada, kai po ledynmečio buvusi gėlavandenė Baltijos jūra, susijungusi su vandenynu, nuseko ir labai sumažėjo, susidarė vadinamoji Joldijos jūra. 

Vėliau vandens lygis kilo ir vėl krito. Baltijos jūros vandens svyravimai buvo didžiuliai, po vandeniu pateko ir išliko įvairių laikotarpių miškų reliktų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tiesiog kelmas. Galėjome nekreipti į jį dėmesio, nes juk mes ieškojome laivų, o pasirodė, kad tas kelmas - tai puikus raktas, nuoroda, kaip keitėsi Baltijos jūros lygis.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tiesiog kelmas. Galėjome nekreipti į jį dėmesio, nes juk mes ieškojome laivų, o pasirodė, kad tas kelmas - tai puikus raktas, nuoroda, kaip keitėsi Baltijos jūros lygis.

Pasitelkėme kolegas iš Vytauto Didžiojo universiteto, jie tyrinėjo tų kelmų genetiką ir nustatė, kad analogiškos pušys šiuo metu auga Punios raiste. 

Taip pat jie nustatė, iš kur po ledynmečio į mūsų kraštus pušys atkeliavo. Teigiama, kad pirmoji srovė maždaug prieš 11 tūkstančių metų mus pasiekė iš regiono tarp Viduržemio ir Juodosios jūros, o kitos pušys šiek tiek vėliau atkeliavo nuo dabartinės pietryčių Ukrainos regiono.

Mūsų tikslas buvo ieškoti po vandeniu palaidotuose durpynuose žmonių pėdsakų, bet kol kas neradome. Tad šis tyrimas dar nėra baigtas. Gal atsiras koks tyrėjas, kuris užsinorės ten detaliau pakrapštinėti. Būtų labai įdomu.

Žinote, klausausi ir net pavydu, koks įdomus tas tyrinėtojo gyvenimas. Bet tikriausiai sykiu ir sudėtingas, nes kiekvienam tyrimui reikia marių laiko...

Gal koks nors kruopštesnis žmogus už mane būtų ir daugiau padaręs. Žinau, kad esu tinginys ir netvarkingas. Bet taip jau yra.

Man irgi norėtųsi, kad kiekvieną tyrimą galėtum užbaigti iki galo, bet retai taip išeina. Ypač kai kalbame apie povandeninius tyrimus. Neretai tyrimai lieka su uodegom.

Suprantama. Ypač žinant faktą, kad Lietuvoje povandeniniai tyrinėjimai gana jauna sritis.

Bet mes galime džiaugtis, kad turime jau nemenką įdirbį. Pavyzdžiui, latviai ir estai kol kas neturi sisteminius povandeninius mokslinius tyrimus jūroje atliekančių centrų.

Bet nuo 2022-ųjų jau pats nebeneriate po vandeniu? O gal dar sugalvosite?

Tik garsiai niekam nesakykite (juokiasi). Žurnalistai jau paskelbė visai Lietuvai, kad žmona uždraudė Žulkui nerti. Ir, deja, tai yra tiesa.

Ar jaučiatės ramus, kad be jūsų darbai tęsiasi toliau?

Seniai veikia Valerijaus Krisikaičio nardymo mokykla, KU BRIAI Povandeninių tyrimų centro tyrimuose dirba daugelis jo parengtų narų, tarp jų ir studentų, bet reikia, kad atsirastų nardyti norintis archeologas. Tai jau lyg mano darbo brokas - neparuošiau pamainos... 

Matote, tai tokia rizikinga sritis, savotiškas žaidimas. Gali nardyti ištisus metus ir nieko itin reikšmingo neatrasti. 

O jaunam žmogui, norinčiam vystyti mokslininko karjerą, reikia rezultatų. Tad tokius žaidimus gali žaisti nebent toks, koks buvau aš - jau turintis pakankamai mokslinių laipsnių ir pozicijas Klaipėdos universitete. Tad šioje sferoje yra šiokia tokia problemėlė.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris svajoja tapti mokslininku?

Manau, kad jaunam žmogui patarinėti nereikia. Kiekvienas turi savo viziją, tegul ja ir seka. Galiu pasakyti tiek: svarbiausia nenusivilti, jei kažko šiandien neradai. Jei ieškosi - tikrai rasi rytoj.

O kokios savybės labiausiai reikalingos mokslininkui?

Manau, kad reikia būti savotišku avantiūristu.

Profesoriau, jūs tikrai daug laiko savo gyvenime atidavėte mokslui. Ar likdavo laiko šeimai?

Mano žmona Leonora prisitaikė prie mano savotiško tarsi klajokliško būdo. Gal gelbėjo tai, kad Paminklų konservavimo institute archeologiniuose tyrimuose dirbome kartu. 

Nors ji buvo baigusi teisę, metė ją ir atėjo dirbti sykiu archeologinėse ekspedicijose - matuodavo ir piešdavo atodangas, senųjų statinių liekanas. Net naktimis sapnuodavo akmenis ir plytas. Matote, koks pasiaukojimas.

Jeigu ne žmona, neaišku, kokiais keliais aš būčiau jaunystėje nuėjęs. Esu jai dėkingas už viską.

Jei jau kartais žmoną labai sunervinu, ji man sako: „Žinai kur tu eik... rašyti.“ Man gerai, kad ir žmona mane siunčia teisinga kryptimi.

Mudu su žmona sykiu jau nuo 1969-ųjų ir iki šiol puikiai sutariame. Jei jau kartais ją labai sunervinu, ji man sako: „Žinai kur tu eik... rašyti.“ Man gerai, kad ir žmona mane siunčia teisinga kryptimi (juokiasi).

Užauginote dukrą ir sūnų, gal kuris pasekė jūsų pėdomis?

Mano vaikai mano pėdomis nenuėjo. Gal ir gerai. Dukra baigė istorijos studijas, o sūnus gyvena Norvegijoje - statybininkas.

O kiek anūkų susilaukėte?

Nedaug. Tik du. Abudu jau suaugę. Anūkas - Šveicarijoje, o anūkė - Gargžduose.

Gimėte Telšiuose, bet kai buvo 3 metukai, tėvai persikėlė gyventi į Palangą, kur gyvenate ir dabar. Bet žemaitiškas pradas išliko?

Sakyčiau ne pradas, o visas branduolys. Mano abu tėvai gryni žemaičiai, tad ir aš puikiai šneku žemaitiškai, nors palangiškiai šiek tiek kitaip žemaičiuoja. 

Ir Mokslų akademijoje yra kalbininkų iš Žemaitijos, su kuriais mielai taip ir šnekamės, kad niekas mūsų nesuprastų.

Įdomu, o buitis ir jūs - suderinami dalykai?

Jeigu jūs šitą klausimą užduotumėte buičiai, ji labai negražiai pasakytų (kvatoja). Esu priverstas derinti, bet malonumo nejaučiu. Ką reikia - padarau. Man kur kas įdomiau būtų kapstytis po žemes atliekant tyrimus nei darže, bet jei reikia - darau ir tai.

Man kur kas įdomiau būtų kapstytis po žemes atliekant tyrimus nei darže, bet jei reikia - darau ir tai.

Gerbiamas Vladai, ar yra kuris nors gyvenimo etapas į kurį mielai sugrįžtumėte?

Žinoma, kad mielai sugrįžčiau į jaunystę. Norėčiau vėl sugrįžti į Platelius. Tad jeigu šiemet pabaigsiu tą knygą, kurią dabar rengiu, kitais metais imsiuosi knygelės apie Platelius. O kai ką nors tokio darai, tarsi ir sugrįžti į tuos laikus...

Ir pabaigai sunkiausias klausimas - kas yra gyvenimo prasmė?

Jeigu duotumėte metus pagalvoti - gal ir atsakyčiau... Manau, kad svarbiausia gyvenime ko nors ieškoti. Nesvarbu, ar tai bulvė darže, ar šukė po žeme, ar kokia įdomi mintis užrašyta knygoje. Svarbu ieškoti.

Be to, atminkite, kad vienas neatrasite jokių Amerikų. Labai svarbu, kokią suburi komandą ir kokie žmonės tave supa.