Aktorius Donatas Šimukauskas apie su amžiumi kintančius vaidmenis, bei planus filmuotis erotiniame trileryje

Donatai, esi vienas labiausiai užsiėmusių Lietuvos aktorių. Pasidalink, kaip tavo kūrybinis gyvenimas atrodė šiemet?

Šie metai buvo ypatingi tuo, kad projektų buvo ne tik daug, bet jie buvo ir labai skirtingi. Pirmiausia, nauja Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“. Vaidmuo buvo sąlyginai nedidelis, tačiau pateko į filmo treilerį, ką vertinčiau kaip gerą ženklą – savimeilė buvo paglostyta (šypsosi). Vėliau filmavausi seriale „Lėlininkas“, kur vaidmuo jau buvo tikrai nemažas. Taip pat turėjau progą vaidinti komiškuose serialuose „Emigrantai. Lašišos“ bei „Bosas“. O metus užbaigiau serialu „Vasaris“, kur vaidinau seminarijos rektorių.

Nesinori tavęs uždaryti į kūrybinę dėžę, bet daugelis esame pratę tave matyti blogiukų vaidmenyse, suvaidinai ir garbingą kiekį policijos pareigūnų. Šie metai atrodo kitaip. Kaip manai, kas pasikeitė?

Taip, šiais metais teko pabūti ir gydytoju, ir advokatu, ir NT vystytoju, ir tuo pačiu kunigu. Paletė tikrai plati, bet kartu ir tikrai džiuginanti. Smagu, kai režisieriai tave ima matyti naujais rakursais ir patiki, kad galėsi suvaidinti personažą, kuris tau yra dar nebandytas. Aišku, seriale „Emigrantai. Lašišos“ vis vien gavau vėl prisimint policininko amplua, tačiau ir policininkas šį kartą buvo kitoks – norvegas – tad teko ir norvegiškai pramokti. Taigi, naujovių vis tiek neišvengiau.

Apskritai, manau nauji vaidmenys susiję su nauju įvaizdžiu, kuriuo pasirūpino amžius. Su metais barzda žilsta...

Manai bruožai vizualiai sušvelnėjo?

Taip, greičiausiai. Šviesi barzda paslepia bruožus, kurie padaro mano tipažą aštresnį, griežtesnį. Bet su „atsinaujinusiais“ bruožais, atsinaujina ir personažai, tai negaliu skųstis.

Išties, tačiau vis dėlto akimirkai grįžkime prie ankstesnių personažų. Šiais metais išėjo žiūrovų labai lauktas Emilio Vėlyvio serialas „Vilko gomurys“. Didžiulis projektas, kultinis režisierius, rekordinis biudžetas. Papasakok apie savo patirtį šiame seriale.

„Vilko gomurį“ nufilmavom prieš du metus, kas puikiai atskleidžia, kiek laiko užtrunka, kol itin aukštos kokybės projektas nukeliauja nuo filmavimo aikštelės iki žiūrovų ekranų. Projekto biudžetas buvo apie keturi milijonai eurų, kas jį daro turbūt brangiausiu iki šiol nufilmuotu lietuvišku serialu. Ir, reikia pripažinti, kad tai matosi. 

Tiek kadre, tiek kostiumuose, tiek dekoracijose, tiek ir aktorių pasirodymuose. Tai reiškia, kad visi dalyvavę projekte turėjo galimybę visiškai susikaupti į savo darbą, negalvodami apie pašalinius reikalus. Nuostabu, ką žmonės gali nuveikti, kai turi progą nesiblaškyti ir visiškai atsiduoti procesui. 

Deja, lietuviškuose projektuose kol kas tai nėra taip dažnai pasitaikanti praktika. Visuomet riboja laikas, biudžetas, dar kokios nors stokos. Vėliau visi skundžiasi „O tai kodėl lietuviai negali sukurt nieko įspūdingo. Va kiti juk sukuria šedevrus“. Deja, mums ne visada pasiseka taip kaip tiems, kurie turi galimybę tuos šedevrus kurti. 

Visgi filmo ar serialo kūrimas yra ne vieno žmogaus darbas – reikalinga dešimčių ir net šimtų žmonių komanda, kuri veikia kaip vientisas mechanizmas. Turi surinkti geriausią įmanomą kūrybinę grupę ir užtikrinti, kad kiekvienas joje esantis žmogus būtų itin profesionalus, kruopštus ir turėtų visas sąlygas atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau. 

Tai kainuoja. Ir ne kiekvienam režisieriui ar prodiuseriui pasiseka surinkti reikiamą biudžetą. Kai to biudžeto nėra, tenka kirst kampus. Ir juos ne visada pavyksta paslėpti.

Pas Emilį to nebuvo. Visi turėjo visas galimybes savo darbą atlikti maksimaliai gerai. Aktoriai taip pat. Kurt vaidmenis tokiom sąlygom yra tikras malonumas. Būtent taip įsivaizduoji aktoriaus darbą, kai svajoji apie ateitį kine.

Papasakok apie savo vaidmenį šiame projekte ir tai, kaip jam ruošeisi. 

Negaliu leistis į detales, nes dar ne visi spėjo pamatyti serialą, bet vaidinau policijos komisarą Aleksandrą Grigą. Tiesa, jis irgi nebuvo paprastas policijos komisaras – vėliau seriale paaiškėja tam tikri jo siužeto linijos posūkiai, kurie viską apverčia aukštyn kojom. 

Ne tik mano vaidmuo, bet ir pats serialas yra pilnas posūkių, kurie nuveda žiūrovą labai netikėtomis kryptimis. Galiu pažadėt viena – žiūrėt „Vilko gomurį“ nebus nuobodu niekam. Kai jau manai, kad žinai, kas ir kaip, ir stovi ant tvirtos žemės, ta žemė iškrenta iš po kojų.

Na, o kalbant apie pasiruošimo procesą, nemanau, kad jis labai skyrėsi nuo pasiruošimo kitiems vaidmenims. Mano procesas visada panašus. 

Pasidalink, koks jis?

Svarbiausia man yra tobulai mokėti tekstą. Jei nemoku teksto, galiu neit į aikštelę – vis tiek beviltiška. Kai moki tekstą ir gali jį interpretuoti ir pasakyti žodžius taip, kaip juos jauti, tada esi pasiruošęs. Laisvas. Bet tam, kad galėtum kalbėti, kaip kalba tavo personažas, pirmiausia turi žinoti, kaip jis skamba scenarijuj. Kai tekstas „sėdi“, tada jau gali dėlioti kitus kūrybinius štrichus.  

Taip pat, stengiuosi pasirinkti tinkamą atmosferinę muziką. Kiekvienas mano personažas turi savo garso takelį, savo ritmą. Dažniausiai pasirenku vieną dainą, kuri iškart mane pastato į žmogaus, kurį vaidinu, batus. Tuomet, jeigu mane ištinka „aktorinė krizė“, galiu paeiti į šoną, įsijungt vieną ar kitą kūrinį ir grįžti į tą būseną, į tą personažo logiką, kurią turėjau iš pradžių.

Ar pameni, kokia daina buvo tavo „Vilko gomurio“ personažo, Aleksandro, garso takelis?

Pamenu. Tai buvo grupės „System of a Down“ daina „Chop Suey!”. Skaitytojai galės paklausyti ir patys nuspręst, ar jiems ši daina irgi skamba aleksandriškai. 

Esi minėjęs, kad ir grimo departamentas stipriai prisidėjo prie Aleksandro „gimimo“. Papasakok, kaip?

Taip, grimo departamentas padirbėjo iš peties. „Vilko gomuryje“ turėjau naują įvaizdį – tamsiai nudažytą barzdą ir antakius. Žmonės sakė, kad atrodžiau kaip tikras pietietis. 

Smagi istorija – kartą per filmavimo pertrauką nuėjau į laikrodžių muziejų. Muziejininkės iškart pasidomėjo, ar suprantu lietuviškai, ir kai juokais atsakiau „na, šiek tiek“, jos bandė labai lėtai ir kantriai man paaiškinti, kaip išdėliota ekspozicija.

Ne paslaptis, kad šalia aktoriaus karjeros, turi ir labai sėkmingą kastingo režisieriaus karjerą. Esi „Aktorių Agentūros“ įkūrėjas, vykdei atrankas tokiems projektams, kaip „Vesper“ ir „Whiskey on the Rocks“. Ar gali pasidalinti, kokiam projektui kastinguoji aktorius šiuo metu?

Šiuo metu darau atranką lietuviškam erotiniam psichologiniam trileriui. Tai unikalus projektas Lietuvos rinkoje, nes erotika bus ne penktos klasės lygio, o jau, sakykim, universitetinio kalibro (juokiasi). Tokios ambicijos Lietuvoje dar nemačiau, nors manau, kad mūsų kino industrijoje jau mačiau viską. Kol kas daugiau detalių atskleisti negaliu, bet kūrybiniai procesai jau prasidėjo.

Ar pats sutiktum filmuotis tokiame projekte? Ar neišgąsdintų?

Manau, sutikčiau. Nesu tikras, kokiam vaidmeniui tikčiau, bet jei kažkas tinkamo atsiras, kodėl gi ne? Šie metai jau atnešė daug naujų kūrybinių patirčių, manau būtų smagu ir kitus metus pradėti nuo kažko nebandyto. Tada 2026-ųjų pabaigoje galėsiu papasakoti, kaip sekėsi prieš kamerą pasirodyt su Adomo kostiumu. Kaip sako anglakalbiai, stay tuned.