Alfas Ivanauskas: „Mintis turėti du šunis buvo geriausias mano sprendimas“

Jo pudeliams, panašu, gyvenimas nusisekė: kartu su šeimininku jie keliauja, vaikšto į restoranus, lepinasi masažais ir šunų SPA.

Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido A. Ivanausko parašytą pirmąją ir vienintelę Lietuvoje išsamią šuns ilgesnio ir laimingesnio gyvenimo enciklopediją „Meile, Tu gyvensi ilgiau“.

Knygoje aprašyti svarbiausi keturkojo gyvenimo aspektai: mityba, fizinė ir psichinė sveikata, socialinis gyvenimas, miegas, sportas, alternatyvūs sveikatinimo būdai, turiningas laisvalaikis. 

Rengti knygą autoriui padėjo kompetentinga profesionalų komanda: veterinarijos gydytojai, kinologai, dresūros treneriai, veisėjai, masažo ir aromaterapijos specialistai.

Apie gyvenimą su augintiniais Edžiu ir Hariu su knygos „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ autoriumi A. Ivanausku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Papasakok, kaip Edis ir Haris atsirado tavo namuose?

– Seniai norėjau šuns. Ryžausi, kai pajutau, kad esu pasiruošęs tokiam pokyčiui. Ieškojau šuns per socialinius tinklus, klausinėjau pažįstamų, dairiausi įvairiausių šalių veislynuose. Man buvo svarbi veislė ir kailio spalva – žinojau, kokios noriu.

Pirmasis mano namuose atsirado Haris. Hario tėvai – daugkartiniai pasaulio čempionai. Kai kreipiausi į veislyną, mane informavo, kad kaip tik ruošiamasi naujai vadai, šuniukas turėtų gimti metų pabaigoje. 

Bet dar vasarą gavau laišką, kad iš senesnės vados liko vienas šuniukas, jau trijų mėnesių, bet kaip tik toks, apie kokį svajojau. 

Apsidžiaugiau, kad naująjį šeimos narį turėsiu 6 mėnesiais anksčiau, nei planavau. Veisėjai siuntė jo nuotraukas, videoįrašus – žiūrėjau ir „lydžiausi“.

Laikui bėgant supratau, kad Hariui reikia draugo, juk dviese augti smagiau, yra su kuo žaisti. Nusprendžiau padovanoti jam brolį. Edis yra iš to paties veislyno kaip ir Haris.

Mintis turėti du šunis buvo geriausias mano sprendimas.

– Tavo gyvenimas išties labai intensyvus, ar nebuvo svarstymų, kad augintiniams neliks laiko?

– Augau apsuptas naminių gyvūnų, vaikystėje turėjau šuniuką vardu Pūkis, visada norėjau šuns, žinojau, kad jam ateis laikas. Įsigyti augintinį yra rimtas ir labai atsakingas sprendimas, jam reikia tinkamai pasiruošti, pasverti visus už ir prieš.

Esu grafiko žmogus, kurio dienos, savaitės ar net mėnesiai suplanuoti, nauji įsipareigojimai įvedė dar daugiau tvarkos, sakyčiau, netgi pakoregavo mano režimą. 

Anksčiau, jei į lauką eiti nenorėdavau, ir neidavau, o dabar jaučiu atsakomybę pasivaikščioti parke su Edžiu ir Hariu. Beje, šunys elgiasi taip, kaip juos įpratiname, – savaitgaliais parke mes vaikštome ne 7 ar 8 valandą ryto, o apie devynias.

Su šunimis lauke dabar praleidžiu tris ar keturis kartus daugiau laiko nei anksčiau. Keičiasi ir rutina, kai kuriuos nuotolinius susitikimus organizuoju būdamas su jais lauke. 

Pastebėjau, kad produktyviausias darbo laikas yra tada, kai vaikštau lauke, o ne kai sėdžiu prie kompiuterio.

– Kodėl pudeliai? Kuo tave sužavėjo ši veislė?

– Edis ir Haris yra karališkieji pudeliai, rinkausi tokią veislę, nes pudelį turėjau vaikystėje. Jis buvo labai draugiškas, tikras šeimos narys. Be to, šios veislės šunys yra vieni protingiausių.

Esu estetas, mane tikrai erzintų šunų plaukais aplipę namai, o pudeliai nesišeria ir yra nepaprastai gražūs.

Maniškiai apkirpti ne kaip parodiniai pudeliai, o meškos kirpimo stiliumi, man taip gražiau, nors ir buvo gąsdinančių, kad šitaip nukirptus šunis reikės dažnai šukuoti. Tačiau 15 minučių kasdieninio šukavimo man yra malonumas, o ne prievolė.

– Kiek laiko per dieną skiri savo augintiniams?

– Penkis kartus per dieną vedu juos pasivaikščioti: mūsų ritualą sudaro trys ilgesni, maždaug 30 minučių trunkantys pasivaikščiojimai ir 2 trumpesni, penkiolikos minučių išėjimai. 

Kartu lauke praleidžiame apie 2 valandas, dar maždaug valandą skiriame pokalbiams ir žaidimams. Mano šunys kaip katinai – mėgsta būti glostomi, glostydamas juos masažuoju ir kartais tai užtrunka po kelias valandas per dieną. Mano šunys visada šalia manęs.

Kai planuoju ilgesnę kelionę ir net paprasčiausią išvyką į miestą, visada pagalvoju, kaip jausis mano šunys. Pasirūpinu, kad jie praleistų kuo mažiau laiko uždaroje patalpoje.

– Atrodo, taviškiai yra tikrai laimingi šunys?

– Laimingas šuo yra tas, kurio šeimininkas suteikia jam progą būti laimingam. Jei šeimininkas rūpinasi augintiniu, stengiasi jam suteikti progų ir galimybių džiugtis, šuo tikrai nebus nelaimingas.

Aš labai myliu savo šunis. Jie man nėra tik jaukios mielybės, kurias galiu paniurkyti. Jaučiuosi už juos atsakingas 100 procentų, rūpinuosi nuo A iki Z – taip, kaip rūpinuosi kiekvienu savo šeimos nariu. Ir tai yra abipusis santykis – jie iš manęs gauna daug meilės ir rūpesčio, o aš – iš jų.

Labai mėgstu daryti masažą savo šunims, gera matyti, kokie atsipalaidavę ir laimingi jie būna. Apie tai rašau ir savo naujoje knygoje, kurioje daug praktinių patarimų, koks masažas, glostymas, net kokios SPA procedūros tinka ir patinka keturkojams.

– Ar tavo šunys nepavydi vienas kitam? Ar šunų pavydas egzistuoja?

– Šunys – tarsi maži vaikai, jie tikrai jaučia pavydą ir tai – natūralu. Svarbu neprovokuoti, vengti situacijų, galinčių sukelti audringas reakcijas.

Nors stengiuosi meilę ir dėmesį dalyti po lygiai, Haris kaip tikras pirmagimis pavyduliauja Edžiui. Edis – santūresnis, mažiau emocionalus, jei ir pavydi, beveik nepastebimai.

– Kas nutinka, kai šunis mylime per daug?

– Meilė meilei nelygu. Jeigu meilę suprantame kaip lepinimą, t. y. kaip dalytis su šunimi mums skaniu maistu, pavyzdžiui, šokoladu, tokia meilė šuniui gali kenkti. 

Šeimininkai dažnai neatlaiko prašančių akių žvilgsnio, pagaili mylimo šuniuko, pamylėdami jį maistu nuo savo stalo, tačiau dažnai tai gali baigtis vizitu į veterinarijos kliniką.

Meilė turi ribas. Mylėti nereiškia leisti viską. Mėgstu pusiausvyrą, keturkojų auklėjimas nėra išimtis. Šuo turi žinoti, kaip jam galima elgtis ir kaip ne.

Abu mano šunys lankė dresūros pamokas, tačiau griežtas muštras irgi nėra geriausia išeitis. Nenoriu, kad mano šunys jaustųsi lyg kareiviai kareivinėse, paklusnumo reikalavimas neturi tapti augintinio žeminimu. Geriausia laikytis aukso vidurio taisyklės.

– Kaip suformulavai šunų mitybos taisykles?

– Šunų mityba pradėjau domėtis prieš trejus metus, kai namuose atsirado Haris. Daug skaičiau specialiosios literatūros apie šunų mitybą, konsultavausi su veterinarais, kinologais, dresuotojais ir veisėjais ne tik Lietuvoje. 

Supratau, kad raw yra labai geras mitybos būdas, tačiau tikrai ne kiekvienas turi sąlygas kasdien maitinti savo augintinį žalia mėsa.

Knygoje išsamiai aprašau įvairius mitybos būdus, nes nėra vienos taisyklės, pagal kurią maitiname augintinius, kiekvienas turi atrasti tinkamą, atsižvelgdamas į savo gyvenimo būdą ir galimybes.

Šuns mitybos pagrindas yra baltymai, nesvarbu, renkatės jį maitinti mėsa ar žuvimi. Taip pat svarbu, kad maiste būtų kuo mažiau angliavandenių ir netrūktų skaidulų, kurių gaunama su daržovėmis. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip augintinis reaguoja į tam tikrus maisto produktus.

Aš pasirinkau maišyti kelis mitybos būdus – Hariui ir Edžiui tai labiausiai tinka.

– Parašyti knygą „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ įkvėpė tavo augintiniai. Lietuvoje, ko gero, tai pirmoji tokia knyga?

– Kai įsigijau šunį, kaip tik tokios – visa apimančios – knygos man labai trūko. Todėl ir kilo mintis pačiam ją parašyti. Drąsiai šią knygą galiu vadinti elgesio su šunimis enciklopedija.

Tokios išsamios knygos apie šuns mitybą, jo kūno kalbą, sveikatą, gyvenimo būdą net ir užsienio kalba nesu matęs. Kadangi tokios knygos pasaulyje nėra, jau gavome pasiūlymų išversti ją į anglų ir japonų kalbas.

– Kokių pagalbininkų turėjai rašydamas knygą?

– Pirmieji įkvepėjai ir pagalbininkai buvo Edis su Hariu. Norėjau, kad knyga būtų ne tik išsami, bet ir įvairiapusė, – prie jos prisidėjo daug specialistų: veterinarijos gydytojai, šunų veisėjai, dresuotojai, kinologai ir daugybė kitų.

– Ką reikėtų žinoti žmogui, kuris nusprendė įsigyti šunį?

– Prieš susilaukdamos vaikų, poros perskaito ne vieną ir ne dvi psichologines knygas, tą patį reikėtų daryti ir prieš įsigyjant šunį. Jeigu tvirtai nusprendėte jį įsigyti, pirmiausia patarčiau pasidomėti veisle, kurią renkatės. 

Rinkitės šunį ne tik pagal grožį, bet ir pagal charakterį. Jeigu labiau mėgstate būti namuose, o ilgi, energingi pasivaikščiojimai nėra jūsų mėgstamiausia veikla, neieškokite aktyvių, energingų šunų, pavyzdžiui, haskių. 

Turite suprasti, kad užrakintas šuo neturės kur dėti savo energijos ir ilgainiui taps didele problema, kad ir koks gražus jis būtų.

Reikia įvertinti ir savo finansines bei laiko galimybes, nes augintinis tikrai kainuoja – ir laiko, ir pinigų. Jį reikės kirpti, šukuoti, gydyti, skiepyti, pirkti jam įvairiausių daiktų – nuo pavadėlio iki šukų, šampūnų ir daugybės kitų.

Žinokite, kad šuo neišvengiamai pakoreguos jūsų gyvenimą, gali būti, kad teks atsisakyti dalykų, kuriuos labai mėgote.

Pavyzdžiui, jei važiuodami mėgdavote garsiai klausytis muzikos, veždamas šunis to nedarysite. 

Jei mėgdavote stiprius kvepalus ir jų turėjote įvairiausių, įsigiję šunį, turėsite atsisakyti šio malonumo, jums tai malonu, o šuniui, deja, ne, jo uoslė yra daug kartų stipresnė nei mūsų. Būdamas su savo šunimis, aš nesikvepinu.

Jei turėjote mėgstamą restoraną ar viešbutį, gali būti, kad nuo šiol ten lankysitės rečiau arba išvis nesilankysite, jei jūsų su augintiniu ten nepriims.

Šuo kartais priverčia gyvenimą suktis kitu ritmu, bet nėra nė vienos priežasties, dėl kurios gailėčiausi, kad turiu saviškius. Atradau naujas vietas, kurių be jų tikriausiai būčiau nesuradęs, naujus žmones, pasivaikščiojimų takus, patirtis.

– Ar teisingas posakis, kad nėra blogų veislių, yra tik blogi šeimininkai?

– Renkantis šunį reikia įvertinti ir savo gyvenimo tempą. Jeigu aktyviai sportuojantis žmogus pasirinks šunį, kurio vienintelis noras yra valgyti ir miegoti, ar dėl to yra kaltas šuo? 

Jeigu tas, kuris vertina namų ramybę ir sėslumą, pasirinks šunį, kuris yra superaktyvus ir nevedamas laiku ir dažnai į lauką verčia namus aukštyn kojomis – ar dėl to irgi kaltas šuo? 

Yra agresyvių veislių, jas neapgalvotai pasirinkę žmonės vėliau gailisi, nes negeba jų suvaldyti. Bet ar dėl to kaltas šuo?

Kiekviena veislė turi savų ypatybių, labai svarbu atsakingai tuo pasidomėti ir rinktis tą veislę, kuri labiausiai tinka šeimininko gyvenimo būdui ir net charakteriui. Tinkamai pasirinktas šuo niekada nebus blogas.

– Pastaruoju metu dažnai girdime: šeimos augina šunis, užuot auginę vaikus. Ar augintinis yra geras būdas užpildyti vienatvę?

– Taip, nes su šunimi užsimezga abipusis ryšys: duodi jam meilės ir dėmesio – meilės ir dėmesio gauni atgal. Šuo užpildo tuštumą – nesvarbu, esate vienas ar gyvenate šeimoje. 

Tik svarbu nepamiršti, kad šuniui reikia skirti pakankamai laiko – kad būdamas su jumis, jis nesijaustų vienas ir vienišas. Nevalia dėl savo laimės daryti nelaimingą šunį. Mano šeimoje yra du šunys, kad jie nesijaustų vieniši, kai manęs nėra šalia.

–Ką atsakytum močiutei, kuri, turėdama namuose, prie būdos, pririštą šunį, tavęs, ko gero, nesuprastų?

– Jeigu prisiimi atsakomybę auginti šunį, turi skirti jam dėmesio. Yra žmonių, kurie

nežiūri, ką patys valgo, todėl nereikia tikėtis, kad jie žiūrės, ką duoda šuniui. O jeigu šuo leidžia dienas pririštas prie būdos… Tokiems žmonėms šunų SPA, masažai ar naminis maistas skamba kaip skrydis į kosmosą ir tai – labai liūdna.

Požiūris į augintinius keičiasi ir prie būdos pririštas šuo nebėra norma. Mylimas augintinis neturėtų taip gyventi.

Mano šunys yra draugai ir gyvenimo palydovai, pasaulį patiriame kartu – kartu keliaujame, einame į restoranus, mėgaujamės gyvenimu.

Tikiuosi, kad toks požiūris užkrės vis daugiau žmonių ir nebematysime šunų, paliekamų šalikėlėse ar pririštų prie būdų.