Algis Latakas: „Stiklinė vandens visada būna beveik pilna“

„Turi mėgti tą darbą. Jeigu jis tau nepatiktų, turbūt išprotėtum“, - taip savo darbą Uosto direkcijoje apibūdina jos generalinis direktorius A. Latakas.

„Mus pasiveja nepadaryti darbai, padarytos skriaudos. Gyvenime yra tam tikras balansas. Jeigu neruošei pamokų mokykloje, tai dabar jų reikia ruošti labai daug. 

Jeigu ką nors blogo padarei, tai tau grįžta tam tikra forma. Manau, visiems žmonėms taip yra“, - sako A. Latakas.

Tęsiame interviu su Uosto direkcijos generaliniu direktoriumi A. Lataku. Pradžia 122 numeryje, straipsnyje „Ir apie tai, kaip kilo terminalai šiaurinėje „Klasco“ dalyje“. Pirmoje dalyje daugiau dėmesio skyrėme jo darbinei veiklai, o šioje - asmenybei.

Ar pasikeitė kuo nors jūsų asmeninis gyvenimas, kai tapote Uosto direkcijos vadovu?

Prieš ateidamas į Uosto direkciją susitikau Arvydą Vaitkų. Jis pasakė: „Algi, bet tu žinok, ten dirbti reikės.“ Taip, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. 

Taip, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Dabar darbas praktiškai atima viską. Kartais tikrai visko būna per daug, bet reikia ir eini.

Dabar darbas praktiškai atima viską. Yra daugybė renginių, susijusių su juo, stengiuosi visur dalyvauti. Kartais tikrai visko būna per daug, bet reikia ir eini.

Kur sunkiau dirbti - privačioje ar valstybinėje įmonėje?

Privačioje įmonėje lengviau, gali daugiau padaryti, nes nėra tiek daug apribojimų, visokių viešųjų pirkimų. Žinoma, ir ten turi pereiti tam tikrus savo vadovybės filtrus. 

Bet daugelis dalykų daroma paprasčiau, gali derėtis. Tačiau reikalavimai dideli, nepasakysi, kad šį vakarą nenori ateiti padirbėti.

„Klasco“ buvo kur kas siauresnis baras, nepalyginsi su darbu Uosto direkcijoje - čia labai daug reikalų.

Ar jūs esate griežtas vadovas?

Mane laiko autokratišku vadovu. Manau, privačiame versle buvau labai griežtas, nes supratau, kad be griežtumo nieko nepadarysi. 

O Uosto direkcijoje kasmet vis labiau minkštėju ir jau esu gerokai suminkštėjęs. 

Kai pradėjau dirbti direkcijoje, nesupratau, kodėl už kiekvieną atliktą darbą turi darbuotoją pagirti, jeigu tokios jo pareigos. 

Jis turi padaryti, ir viskas, kokio dar pagyrimo reikia. Pasirodo, reikia kitokio požiūrio. Dabar vadyba labai keičiasi, stengiamasi darbuotoją sudominti.

Esu kelis žmones atleidęs iš darbo, kai mačiau, kad nepavyks nieko pakeisti. Bet man tai daryti nėra paprasta, esu gailestingas. 

Kartais tai nėra gerai. Kai dirbau privačioje įmonėje, teko gelbėti savo darbuotoją, atėjusį į darbą neblaivų. Įsodinau į mašiną, išvežiau namo, o kitą dieną vėl susitikome darbe.

Labai nekenčiu išdavysčių, netikrumo, kai žmonės į akis tau sako viena, o daro kita. Žinote, darbuotojai viršininkams pataikauja. Man patinka, kai problema išsakoma tiesmukiškai.

Žinote, darbuotojai viršininkams pataikauja. Man patinka, kai problema išsakoma tiesmukiškai.

Kaip jūs vertinate pusę stiklinės vandens, kaip beveik pilną ar beveik tuščią?

Bet kuriuo atveju kaip pilną. Gali pasirodyti, kam reikalingi tokie šiandieniniai Uosto direkcijos projektai kaip vandenilio gamyba, krantinės kruiziniams laivams statyba. 

Esu nusiteikęs, kad mes turime tai padaryti ir padarysime. Viską vertinu optimistiškai.

Esate atkreipęs visuomenės dėmesį, kad rengiatės šiek tiek stilingiau nei kiti vadovai. Ar tai jūsų, ar žmonos nuopelnas?

Pats sau drabužius renkuosi ir skiriu jiems šiek tiek dėmesio. Kostiumus dažniausiai perku, dydžiai man tinka, prisitaikau. Manau, tai liko nuo mokyklos laikų. 

Mane pravardžiavo „Džiaga“, nes turėjau kliošines kelnes.

Alvydas Jokubaitis, dabar filosofas, mokėsi labai gerai. Jis iš kažkur pririnkdavo vakarietiškų žurnalų ir mes pas jį verandoje susėdę žiūrėdavome juos, ieškodavome vakarietiškų nuotraukų, kaip rengiasi hipiai.

Su guma buvau papuolęs. Pradėjau mokykloje ją pardavinėti, kilo skandalas. Tada už spekuliaciją buvo baudžiama. Daug kartų tėvas ėjo aiškintis.

Kaip manote, iš ko paveldėjote humoro jausmą?

Negalėčiau pasakyti. Gal irgi mokykloje jis išsivystė. Mane versdavo dalyvauti būreliuose, vienu metu netgi buvau konferansjė. Kai mokykla važiuodavo į kitus miestus pristatyti savo šokių ir kt., tai darydavau aš - deklamuodavau humoristinį eilėraštį ir t. t.

Turite tik vieną seserį?

Taip. Vida Butkienė, dirbo gydytoja Klaipėdos jūrininkų poliklinikoje.

Ką veikia jūsų vaikai, žmona?

Labai džiaugiuosi savo vaikais. Sūnus Paulius baigė architektūrą, dabar turi savo įmonę „2L architektai“. Jis projektuoja visokius gamybinius objektus, mokyklas, net bažnyčią projektavo. Ir Klaipėdoje jau yra priprojektavęs. Vaikų jis neturi.

Dukra Gabrielė yra gydytoja, plastikos chirurgė. Turi sūnų ir dukrą, o aš du anūkus.

Mano žmona Lijana turi savo verslą - siuvyklą ir skalbyklą.

Jūs užsiminėte, kad jūsų mama iš šeimos, kuri augino 21 vaiką. Bendravote su dėdėmis ir tetomis?

Gyvų jų liko 15. Vienas jų baigiantis karui pasitraukė į Vokietiją. Jis buvo nepaprastos fizinės jėgos žmogus. 15 metų apie jį niekas negirdėjo, kur jis yra. 

Po kurio laiko jis kažkaip atsidūrė Australijoje ir ten padarė cirkininko karjerą. Jis kupolo viršuje kojas įsikišdavo į laikiklį, į dantis įsikąsdavo laikiklį su šokėja. 

Kai jam sukako gal kokie 86 metai, jį parvežė į Lietuvą. Taip atsitiko, kad jis apsigyveno pas mamą, o galų gale pas mane, man teko jį nukaršinti. 

Jis buvo įspūdingas žmogus. Jo rankos - gal kaip mano keturias sudėjus, vešlūs plaukai - kaip artistas labai išvaizdus buvo.

Kaip jūs pailsite? Koks jūsų hobis?

Per darbą dalyvauju įvairiuose renginiuose. Man kartais norisi pailsėti nuo žmonių, pabūti vienam, išeiti į gamtą. Kolekcionuoju vinilines plokšteles. 

Jų dėliojimas užima nemažai laiko. Tai mane kartais nuramina. Buvau nusipirkęs kartingą, turėjau Smalininkuose. Sūnus mane vedė iš proto: „Tėvai, važiuojame“. 

Jis nori įtraukti mane į visokius tokius renginius, nežiūrėdamas, kiek man metų. Pasportuoti tikrai norėčiau, bet nėra tam laiko.

Visą laiką vaikščiojau į sporto salę, turėjau griežtą trenerį. Plaukti pradėjau mokytis labai vėlai, turbūt kai dirbau „Klasco“. Nuėjau į „Gintaro“ baseiną. 

Mane pastebėjo viena trenerė ir ėmėsi man padėti. Man plaukimas patiko, nes buvo labai sunku. Ir dabar kartais nueinu paplaukti.

Dar mėgstu važiuoti dviračiu. Man labai patinka teatras, ypač jei spektaklis turi humoro, koncertai.

Turiu palėpėje įsirengęs biblioteką. Ten mano erdvė, užsidarau, kam nors ruošiuosi, klausau muzikos, skaitau. Ten daug netvarkos, bet žmona negali ateiti tvarkyti.

Ar dar maudotės ledinėje Baltijos jūroje?

Dabar ne. Vienu momentu tai dariau. Tai buvo labai gerai. Pradedant aušti važiuodavau prie jūros Melnragėje, bėgiodavau smėliu basomis, o paskui šokdavau į vandenį. Vieną rytą, lapkritį, prie manęs priėjo moteris ir sako: „Vaikeli, ar tu supranti, ką darai? Susirgsi ir visam gyvenimui turėsi problemų.“ 

Nekreipiau dėmesio, vis tiek bėgiojau. Mano rekordas buvo minus 22 laipsniai šalčio. Bėgiojau jau su sportbačiais, apsirengęs. Įlindau į vandenį tarp ekečių ir supratau, kad juokauti negalima, gali nespėti apsirengti - kūnas staigiai šąla, rankos nebeklauso.

Paskui nebebuvo laiko ir aš baigiau tas procedūras. Nežinau, kiek tai duoda sveikatai, bet tas jausmas, kurį tu patiri karštas įlįsdamas į vandenį, labai geras - tarsi būtum susileidęs energijos kapsulę. Esi visas šviežias. Reikėtų man pradėti ir vėl tai daryti.

Asmeninio Algio Latako archyvo nuotraukos