Amerikietė persikėlė į urvą Jordanijoje, nes įsimylėjo beduiną: kaip jie gyvena

42 metų Natalie Snyder lankėsi Petroje ir nufotografavo beduinus ant žirgų, o nuotrauką paskelbė instagrame. 

32 metų Feras Boudinas po nuotrauka parašė, kad tai jis, ir pakvietė ją apsilankyti, o po 18 mėnesių internetinio bendravimo ji atvyko 2021 m. rugsėjį.

Pora įsimylėjo ir dabar dalijasi dviejų miegamųjų namu urvų tinkle, kuriame gyvena kai kurie beduinų visuomenės nariai.

Feras gyvena beduinų urve nuo pat gimimo - kaip ir ankstesnės jo šeimos kartos. 

Tačiau Nathalie, kuri anksčiau gyveno Italijoje, Naujojoje Zelandijoje, Floridoje ir Vokietijoje, keliavo darbo reikalais, atlikdama administracines pareigas kelionių bendrovėje, tai buvo didžiulis pokytis.

Dabar pora gyvena urve, kuriame yra du miegamieji, sandėliukas ir vonios kambarys, maitinamas jų surinkto šaltinio vandeniu.

 Yra balkonas, iš kurio atsiveria vaizdas į dykumą, ir dar viena patalpa, kurioje laikomi balnai ir kiti jų laikomų kupranugarių, mulų ir vištų reikmenys.

Natalie su mylimuoju / Nuotrauka: swns

Snyder, gidė iš Orlando, Floridos valstijos, pasidalijo: „Buvau ten ir nufotografavau beduiną, jojantį ant žirgo basomis kojomis su skarele, ir tai buvo šauni nuotrauka. 

Paskelbiau nuotrauką „Instagram“ ir jis pakomentavo, sakydamas, kad tai jis. 

Tuomet jis pasiūlė man atvykti pas jį į svečius, ką aš ir padariau. 

Visada domėjausi Artimųjų Rytų archeologija, o Jordanijoje jau buvau apsilankiusi kelerius kartus. 

Visą gyvenimą keliavau po pasaulį ir visada buvau laisvos sielos žmogus. 

Dabar, ko gero, esu labiau nei kada nors anksčiau tvirtai stovintis ant žemės ir labiausiai atsidavęs vienai vietai. 

Ką tik įkūriau įmonę, kuri daugiausia dėmesio skiria kelionėms po Jordaniją ir autentiškiems potyriams. 

Kai būnu Jordanijoje, padedu rengti ekskursijas. Kai būnu už Jordanijos ribų, dirbu biuro darbą, kai vykstu į Ameriką ar Naująją Zelandiją.“

Natalie apibūdina beduinų kultūrą kaip „kitokio lygio“, nei ji yra įpratusi, ir ji tiesiog „seka gyvenimo tėkmę diena iš dienos“.

Ji sakė: „Jau pradėjau pažinti kultūrą, tačiau beduinų kultūra yra visiškai kitokio lygio. 

Genties gyvenimas yra visai kito lygio. Jie negyvena taip, kaip gyvena kiti žmonės. 

Urvuose yra apie 42 bendruomenės. 

Tai atvirų durų bendruomenė, todėl visi susitinka kartu. Tai tarsi Padėkos diena ir Kalėdos ištisus metus. 

Ferų gentis yra vieninteliai žmonės, kuriems leidžiama gyventi urvuose, nes jie ten gyvena jau labai seniai, taip pat tam, kad urvuose išliktų vietiniai gyventojai.“

Amerikietė įsimylėjo beduiną ir persikėlė į jo urvą / Nuotrauka: swns

Žiemą jie persikelia į nakvynės namus, kuriuos 10 metų nuomojasi Petros kaime, o šiltuoju metų laiku grįžta į urvą. 

Neseniai jie 10 metų išsinuomojo Petros kaime esantį namą, kuriame gyvens ateinančias žiemas.

Urvas yra už 15 minučių kelio automobiliu nuo miesto, todėl tokios atsargos, kaip maistas, malkos ir gyvūnų įranga, yra lengvai pasiekiamos. 

Jie naudoja saulės baterijas ir nemoka nuomos mokesčio. 

Jie gyvena atsijungę nuo elektros tinklo, renka šaltinio vandenį vonios kambariui, o Feras net pastatė rankų darbo vamzdžius urvui.

Feras, gidas iš Petros, pasakojo: „Mes turime daugybę galimybių, kad galėtume gyventi urve: „Gyvenau ten visą gyvenimą, kaip ir mano seneliai bei daugelis mano šeimos kartų.

Myliu šią vietą ir nenoriu jos palikti. 

Man labiau patinka urvinis gyvenimo būdas. Vyriausybė mums siūlė žemę, namus ir daiktus nemokamai, jei išvyksime, bet mes visada atsisakydavome ir toliau atsisakysime. 

Urvą vadinu „Rūmais“.

Sutuoktiniai sako, kad vienas iš geriausių dalykų, susijusių su gyvenimu urve, yra ramybė ir tyla, nes iš jo atsiveria vaizdas į Jordanijos dykumą. Ir jie sako, kad glaudi vietinių gyventojų bendruomenė yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug žmonių čia pasilieka.

Amerikietė įsimylėjo beduiną ir apsigyveno jo urve / Nuotrauka: swns

Jordanijos kraštovaizdis patraukė Natalie persikelti ten gyventi, o dėl meilės kelionėms ir tyrinėjimams ji pastebėjo, kad čia yra tiek daug ką pamatyti ir nuveikti: „Oklande gyvenau bute prie prieplaukoje su vaizdu į Hauraki įlanką. 

Ten buvo daugiau rutinos, daugiau laiko praleisdavau dirbdama kompiuteriu ir baigdama bylas, o savaitgaliais mėgavausi žygiais pėsčiomis arba žuvimi su bulvytėmis paplūdimyje. 

Gyvenimas ramus, atsipalaidavęs ir lėtas. 

Petroje gyvenimas labai greitas, nuo saulėtekio iki vėlyvo vakaro visada kažkas vyksta ir yra ką veikti. 

Ekskursijos, vakarienės gaminimas kalnuose su šeima, darbas urve, namuose ir su gyvūnais. 

Mieste gyvenimą apibrėžia tai, ką turiu, - drabužiai, automobiliai, įtaisai, kad neatsilikčiau nuo visuomenės. 

Tačiau urve svarbiausia, kaip aš jaučiuosi. Mieste, nors esi apsuptas žmonių, labai lengva jaustis izoliuotam. 

Urvas ir gyvenimas Petroje išmokė mane sulėtinti tempą ir vertinti esminius gyvenimo dalykus - tai, ko mieste dažnai nepastebiu.

Urvuose gyvenimas yra paprastas, bet giliai susijęs. Dalydamasi maistu, pasakojimais ir net tyla su beduinais jaučiuosi kaip namie. 

Dar niekada nebuvau sutikusi tokios bendruomenės.“

Šaltinis: tsn.ua