Arvydas ir Ilona Vaitkai: žinome, kur skaniausia kava pasaulyje
Arvydas neslepia, kad geriausia jo draugė ir kompanionė kelionėse yra Ilona, o svarbiausi jų šeimoje - paprasti dalykai: bendras laikas ir ilgalaikės šeimos tradicijos, kurios leidžia bent trumpam sustoti ir atsikvėpti nuo įtemptų darbų.
Apie tai, kas vyksta uždarius mero kabineto duris, kaip jie atsipalaiduoja po darbų, kodėl padelio aikštelėje nusprendė nebekomentuoti vienas kito žaidimo ir kur, jų nuomone, skaniausia kava pasaulyje, Vaitkai papasakojo žurnalo „Vakarai“ skaitytojams.
Mere, jūsų darbo dienos dažnai būna labai intensyvios. Kas padeda atsipalaiduoti, kai užsidaro kabineto durys ir baigiasi paskutiniai susitikimai?
Arvydas: Darbas tikrai intensyvus ir dažnai pareikalauja labai daug energijos, todėl man visada buvo svarbu rasti būdą, kaip atsipalaiduoti ir „išsivalyti galvą“. Manau, kad geriausias būdas tai padaryti - judėjimas ir sportas.
Mes su Ilona turime bendrus pomėgius, kurie padeda išlaikyti balansą gyvenime ir šeimoje. Sportas leidžia ne tik fiziškai išsikrauti, bet ir emociškai pailsėti po sunkios darbo dienos. Kai atsiduodi žaidimui ar kitai veiklai, mintys natūraliai atsitraukia nuo kasdienių problemų ir atsiranda naujų jėgų vėl mąstyti kuriant miesto ateitį.
Vienas iš jūsų bendrų pomėgių - padelis. Kaip šis sportas atsirado jūsų gyvenime?
Arvydas: Prie mūsų namų buvo pastatytas naujas padelio centras - sakyčiau, pakankamai aukšto lygio. Draugai vieną dieną pasiūlė pabandyti. Nuėjome iš smalsumo, net nelabai žinodami, kas tai per žaidimas.
Pabandėme - ir taip pamažu „užsikabinome“. Tai labai dinamiškas ir įtraukiantis sportas, kuriame reikia ir reakcijos, ir strategijos. O svarbiausia - jį labai smagu žaisti kartu su draugais ar šeima.
Kai tiek metų gyveni kartu, atsiranda pastovumas ir gebėjimas ginčuose gana greitai rasti tiesą. Manau, tai ir yra tam tikras gyvenimo menas.
Ilona: Viskas prasidėjo gana linksmai. Mūsų sūnūs grįžo iš Vilniaus ir pasiūlė mums pažaisti padelį. Mes nuėjome visiškai nesitreniravę, praktiškai nežinodami žaidimo taisyklių.
Jau pirmąją dvikovą laimėjome. Taip nuo pirmo karto atsirado ir tikras sportinis azartas. Mums iš karto labai patiko.
Ar padelis tapo ir savotiška šeimos tradicija?
Arvydas: Taip, ir tai man labai patinka. Padelis yra sporto šaka, kuri nereikalauja labai didelio fizinio pasirengimo, čia labai svarbi taktika. Smagiausia, kad ta mūsų „gera bacila“ žaisti padelį persidavė ir mūsų sūnums. Jie taip pat pamėgo šią sporto šaką.
Sportas apskritai yra puikus būdas praleisti laiką kartu su šeima. Tokie bendri užsiėmimai suartina, atsiranda daugiau bendravimo, juoko ir gerų emocijų.
Ar aikštelėje esate azartiški?
Arvydas: Manau, kad be azarto sportas apskritai prarastų savo žavesį. Jei nėra azarto, tai tampa tiesiog pasivaikščiojimu ar laisvalaikio praleidimu.
Kai žaidi iš tikrųjų, stengiesi maksimaliai susikoncentruoti ir atiduoti visas jėgas. Tada gali visiškai „atsijungti“ nuo kasdienių rūpesčių. Tai ir yra didžiausia sporto vertė, balansuojant tarp darbo ir poilsio.
Ilona: Aišku, kartais tas azartas gali sukelti ir mažų ginčų. Todėl mes savo laiku nusprendėme labai paprastą dalyką - nebekomentuoti vienas kito žaidimo aikštelėje. Tuomet mažiau įtampos, daugiau teigiamų emocijų. Leidžiame vienas kitam žaisti taip, kaip pavyksta.
Sporte, kaip ir gyvenime, būna skirtingų dienų - ne viskas pavyksta, todėl labai svarbu, kad žaidimas suteiktų geras emocijas. Tačiau kalbant apie traumas, deja, jų nepavyksta išvengti. Praėjusiais metais man žaidžiant padelį trūko peties raumuo. Gydymas ir reabilitacija užtruko daugiau nei keturis mėnesius.
Be padelio jūsų gyvenime yra ir kitų aktyvių pomėgių.
Arvydas: Taip, judėjimas mums visada buvo svarbus. Vasarą dažnai važinėjame dviračiais. Dažniausiai važiuojame į Smiltynę - ten tikrai geri dviračių ir pėsčiųjų takai.
Tokios išvykos leidžia atsipalaiduoti, pabūti gamtoje ir atsitraukti nuo kasdienio tempo.
O žiemą mūsų gyvenime atsiranda slidinėjimas. Slidinėjame jau tris dešimtmečius - nuo 1995 metų, ir per tą laiką esame išbandę beveik visus kalnus Europoje - nuo Skandinavijos iki Prancūzijos.
Vis dėlto, labiausiai mums patinka Austrija, Zeldenas. Ten esame buvę gal jau penkis kartus. Trasos labai gerai paruoštos, o pati atmosfera kalnuose visada yra ypatinga. Net jei kalno papėdėje yra blogas oras, yra viena trasa, kur pakyli į 3200 metrų aukštį - ten beveik visada šviečia saulė.
Ar esate bandęs išvystyti didelį greitį?
Arvydas: Pirmiausia reikia pabrėžti, kad slidinėjimas yra pavojinga sporto šaka. Teko matyti nemažai traumų, lūžių. Kai kurios traumos baigiasi ir mirtimi. Tikrai nemaža dalis slidinėtojų daro klaidą, kai galvoja, kad tai tik lengva pramoga. Reikia suprasti, kad geru slidininku galima būti tik gyvenant šalia kalnų. Slidinėjant dirba tokie raumenys, kurių neįmanoma treniruoti jokioje sporto salėje.
Anksčiau turėjau daugiau azarto. Net su sūnumi varžydavomės, kas greičiau nučiuoš. Didžiausias greitis, kurį esu pasiekęs, buvo 104 kilometrai per valandą. Tai buvo taip pat Zeldeno kurorte.
Dabar rekordų jau nebesiekiu. Šiais metais pabandžiau - pavyko išvystyti apie 51 kilometrą per valandą, jį išlaikant 2,6 kilometrų distancijoje. Bet šiandien svarbiausia jau ne rekordai, o pats malonumas būti kalnuose. Aišku, ir šiandien nevengiu sudėtingesnių trasų, tačiau, kaip minėjau, kalnų slidinėjimas yra pavojingas užsiėmimas ir jam reikalinga maksimali koncentracija.
Dažnai pirmas dvi dienas renkuosi slidinėti paskui labiau patyrusius slidininkus, kad prisiminčiau techniką, judesius. Nuoširdžiai nerekomenduoju siekti rekordų be fizinio pasirengimo ir neturint apsaugų - nuo specialių pirštinių iki viso kūno apsaugos.
Ilona: Aš kalnus jaukinausi ilgiau. Esu labai atsargi. Tikrai jausdavau baimę. Tai užtruko gal aštuonerius metus. Pradžioje buvo didelė baimė. Tik vėliau supratau, kad tai yra didžiulis malonumas.
Daugelis žino ir apie jūsų aistrą kelionėms kemperiu.
Ilona: Taip, šiais metais pirmą kartą kemperiu važiavome slidinėti. Tai buvo visiškai nauja patirtis, kuri mums labai patiko. Todėl šią patirtį neabejoju, kad kartosime.
Arvydas: Šiuolaikiniai kemperiai iš tikrųjų labai patogūs. Ten yra viskas - šildymas, kondicionieriai, šiltas vanduo, modernios navigacijos. Tai namai ant ratų, o kartais net ir daugiau.
Kelionė tampa savotišku nuotykiu. O dar turint tokį gerą šturmaną šalia kaip Ilona, naviguoti labai paprasta.
Svarbus patarimas dažniau keliaujantiems kemperiu - turėti nuosavą. Tai mūsų asmeninė patirtis, nes yra tekę ir nuomotis, ir turėjome nuosavą. Tačiau su asmeniniu kemperiu visada žinai, kur yra reikalingi daiktai, viskas, kaip sakoma, po ranka. Tai labai svarbu kelionėse. Mes kaip tik praėjusiais metais atsinaujinome - įsigijome naują kemperį. Todėl neseniai vykusioje kelionėje turėjome net daugiau komforto nei tikėjomės.
Kelionėse turime vieną principą - nestojame degalinėse ar sunkvežimių aikštelėse. Net ir civilizuotoje Europoje tai nėra labai saugu. Renkamės tik saugias vietas kempinguose ir ramiai, saugiai pernakvojame. Taip pat patarimas - jei yra galimybė, kemperiu keliauti tik dviese, o jei yra vaikų, tai su jais.
Taip pat nėra jokio streso vairuoti kemperį - tai taip pat paprasta, kaip ir lengvąjį automobilį. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties, nes tikrai nesamdome vairuotojo - vairuoju pats. Mūsų kelionių kemperiu patirtis siekia jau 21 metus.
Ilona: Jau daug metų kemperiu kasmet vykstame į tą pačią vietą - Kroatijos Hvar salą, pakeliui sustodami Krkos nacionaliniame parke. Turime savo pamėgtą kempingą. Ten labai jauku, virtuvėlės po atviru dangumi - viskas labai paprasta, bet estetiška, jauku kaip namuose. Ten jau mus pažįsta. Kasmet sutinkame tuos pačius keliautojus, kartu leidžiame laiką.
Tai tikrai labai įdomūs žmonės su didele gyvenimo patirtimi. Keliaujantieji kemperiu tikrai turi savo išskirtinę pasaulėžiūrą - mums tai labai artima. Kodėl renkamės Kroatiją? Kaip sakome abu su Arvydu, Adrijos jūra yra viena geriausių ir gražiausių pasaulyje. Ir tuo tikrai neabejojame. Matome, kad kasmet vis daugiau lietuvių renkasi šią kryptį.
Turite ir gražią tradiciją, susijusią su vestuvių metinėmis.
Arvydas: Taip, jau dvylika metų laikomės vienos tradicijos. Po apsilankymo Adrijos jūros pakrantėje ir mūsų pamėgtoje saloje, per mūsų vestuvių metines nuvažiuojame į Veneciją.
Ten pastaruoju metu visada užsukame į „Florian“ kavinę išgerti „Pellini“ kavos prie baro. Ilona atrado nuostabią vietą. Tai ypatinga vieta, turinti labai ilgą istoriją, autentišką interjerą, netgi išlikę staliukai, prie kurių būtų patogu prisėsti damoms su pūstais sijonais. Tai vieta, kur, legenda byloja, buvo viena pirmųjų kavinių pasaulyje, kurioje iš maltos kavos gaminama kava dar nuo XVIII amžiaus. Galime net juokauti, kad žinome, kur skaniausia kava pasaulyje.
Ilona: Venecijoje visada labai jauku. Tai tapo savotišku mūsų ritualu, kurį su malonumu kartojame kiekvienais metais. Iš Venecijos įprastai važiuojame į kalnus, kur renkamės kiekvienais metais skirtingas trasas pasivaikščiojimui.
Šiemet minėsite 40 santuokos metų. Kartu esate dar ilgiau. Kas, jūsų manymu, padeda tiek metų išlikti kartu?
Ilona: Per tiek metų atsiranda labai stiprus tarpusavio supratimas. Jau žinai, kada reikia pasakyti žodį, o kada - tiesiog patylėti.
Arvydas: Kai tiek metų gyveni kartu, atsiranda pastovumas ir gebėjimas ginčuose gana greitai rasti tiesą. Manau, tai ir yra tam tikras gyvenimo menas.
Be to, svarbūs ir maži kasdieniai dalykai. Pavyzdžiui, pagaminti žmonai pusryčius ar vakarienę. Tai paprastas, bet labai malonus būdas parodyti dėmesį savo gyvenimo draugei, meilei ir žmogui, kuris kasdien yra šalia tavęs. Esu tikras, kad laimė susideda iš mažų, bet kiekvienam labai svarbių dalykų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą