Asta Stašaitytė nusipirko butą Turkijoje

Laimingas atsitiktinumas? 

Pasirodo, dar gerokai prieš tapdama nekilnojamojo turto savininke Turkijoje, A. Stašaitytė, sėdėdama terasoje su kolegėmis, pirštu parodė į vietą, kurioje norėtų turėti savo būstą. Po kelerių metų jos spontaniškai ištarti žodžiai virto realybe. 

„Tikrai buvo karšta meilė iš pirmo žvilgsnio, nors dabar tame savo elgesyje gal ir daugiau puikybės įžvelgiu. Tuo metu jau buvome pasikalbėję su mero pavaduotoju ir žinojome, kad kitą dieną vėl susitiksime, jis plačiau išklausys mūsų projektą. Aš buvau tokia laiminga“, – laidoje „Lekiam į“ prisiminė Asta Stašaitytė. Ji pasakojo tuo metu sėdėjusi balkone kartu su kolegėmis, tarp kurių buvo ir Alanijoje pažinčių jau turėjusi žurnalistė.

„Sėdėjome tokiame balkonėlyje, terasoje, ir aš buvau tokia laiminga, kad net nusiverčiau nuo jos. Tada pakėliau pirštą ir Agnei Burkartaitei, kuri mane ten ir buvo nusivežusi, pasakiau: „Va čia norėčiau butą turėti.“ Tuo metu tai buvo toks humoras, gal net šiokia tokia puikybė. Bet tiksliai po kelerių metų ten, kur parodžiau pirštu, ir įsigijau butą“, – „Žinių radijo“ eteryje pasakojo laidų vedėja.

Vis dėlto A. Stašaitytė pripažino, kad sprendimą pirkti nekilnojamąjį turtą nulėmė ne vien Alanijos gamta ar pirmasis įspūdis. Daug svarbesni tapo ten sutikti žmonės ir užsimezgusios draugystės. „Jeigu pirmasis įspūdis buvo šiluma, graži pakrantė ir tas žydras vanduo, tai vėliau jau viską nulėmė žmonės. Aš ten turėjau draugų, turėjau galimybių, o vienas bičiulis surado butą labai pigiai. Taip aš jį ir įsigijau“, – atskleidė A. Stašaitytė.

Tiesa, ką tik įsigytas būstas nebuvo toks, į kurį būtų buvę galima iškart atsikraustyti. Anksčiau jame gyveno turkų šeima, todėl interjerą teko gerokai pertvarkyti ir pritaikyti savo poreikiams. „Reikėjo praktiškai viską išgriauti, nes tai buvo turkų šeimos butas. Jiems, nuo vaikystės gyvenantiems karštyje, saulės gal ir nereikia tiek, kiek mums. O mums – duok saulės, duok šilumos. Bute buvo tik du nedideli langeliai sienoje, todėl mes išgriovėme sieną ir padarėme stiklinę stumdomąją dalį. Reikėjo dažyti, keisti langus ir atlikti kitus darbus“, – pasakojo ji.

Remonto darbai nuotoliu 

Didžiąją dalį remonto A. Stašaitytei teko organizuoti būnant Lietuvoje. Čia, anot jos, ypač pravertė Turkijoje užmegztos draugystės.

„Viską padėjo padaryti draugai, o mes darbus derinome nuotoliniu būdu. Vienas ar kitas bičiulis nueidavo į butą, susiskambindavome, kalbėdavomės per jo vertimą. Svarbiausia buvo susitarti su darbų vykdytojais“, – prisiminė laidų vedėja. Vis dėlto pirmasis jos būstas Turkijoje ilgainiui liko praeityje. 

A. Stašaitytė atskleidė vėliau nusprendusi persikelti į kitą vietą. „Dabar jau pakeičiau gyvenamąjį būstą. Užsinorėjau būti truputį aukščiau, kad atsivertų kalnai. Ten jau yra paveldas, todėl nieko negalėčiau keisti ar griauti“, – pasakojo A. Stašaitytė.