Audringų skyrybų pasekmes jaučianti Agnė Zobovienė – apie vyrui paliktą turtą, jo žiaurumą ir naujų santykių iššūkį

Visgi Agnei palikus vyrą, atėjo žadėtos juodos dienos. Žinoma moteris atvirauja: „Mano namuose buvo atjungtos dujos, šildymas, neturėjau net su kuo vežti vaikų į mokyklą.“ Bet Zobovienė niekada nepasidavė ir dėl savęs, ir dėl vaikų. Ji atidarė grožio saloną ir tapo plaukų stiliste.

Apie Agnės toksiškus santykius su buvusiu vyru M. Zobovu, vaikų auginimą, nepriteklių ir bandymą kurti naujus santykius skaitykite šiame „Delfi“ interviu.

Agne, kaip jūs atsidūrėte cirke?

Mano tėtis buvo karininkas, o mama – mokytoja. Tas noras pamatyti cirką buvo nuo pat vaikystės – kai tik pamatydavau cirką, prašydavau tėvų nuvesti. 

Visiems sakiau, kad užaugusi būsiu žvėrių dresuotoja. Kai buvau paauglė, išsiskyrus tėvams, ieškojau, ką veikti, kad galėčiau truputį užsidirbti sau. 

Mano draugė pasakė, kad jos tėtis įsidarbino sargu cirke. O pati ji buvo jau nuėjusi pas cirko direktorių ir šis pasakė: „Treniruokis, padarysim tau numerį“. Paraginta draugės ir aš nuėjau save išbandyti. 

Tada buvau gana apvali, man davė vienratį ir liepė mokytis juo važinėti. Šančių cirko bazėje tūnodavau nuo ryto iki vakaro. 

Pasitreniravusi, bėgdavau prie žvėrių, išmokau juos šerti ir prižiūrėti. Tai buvo mano visas gyvenimas.

O kaip tėvai reagavo į šią jūsų aistrą?

Tėtis nedalyvavo mano auklėjime, jis persikraustė į užsienį ir mes mažai bendravome, o mama tapo neįgali, kai man suėjo 12 metų. Aš jos ir neklausiau, pasakiau, kad lankysiu cirką ir viskas. 

Ji pyko, kad daug praleidau pamokų, bet aš mokiausi gerai. Po gastrolių atsiskaitydavau visus kontrolinius, egzaminus. Kai vykdavau į gastroles, kartu pasiimdavau knygas, spręsdavau namų darbus. 

Teko jai išleisti mane, nes tai buvo mano aistra, o ir pinigėlių uždirbdavau šeimai. Cirkas mane suformavo ir užaugino.

Su Mykolu, būsimu vyru, jūs irgi susipažinote cirke. Kaip jūsų meilė užgimė?

Taip, aš atėjau dirbti į cirką, o jis buvo jo direktorius. Iš mano pusės niekada nebuvo meilės, tai buvo susižavėjimas juo kaip dresuotoju. 

Jis buvo labai vyriškas vyras ir mokėjo išspręsti įvairias situacijas – tai mane žavėjo. Iš savo pusės jis rodė labai daug simpatijų, o man tai buvo darbas, galimybė būti su žvėrimis. 

Nelabai galėjo būti tos meilės, aš gi buvau jauna mergaitė, o jis – subrendęs vyras.

Galima sakyti, kad Mykolas jums dalinai atstojo ir prarastą tėtį, kuris jus paliko?

Vienareikšmiškai taip. Tėčio išvykimas man buvo didžiulė trauma, nes aš buvau tėčio mergaitė ir visur visada su juo leisdavau laiką.

Be cirko jūs pabaigėte verslo vadybą universitete. Ar vėliau daug administracinių reikalų parėmėte iš vyro?

Sakyčiau, kad neperėmiau, o jis pats man viską ir užkrovė. Tuo metu, kai buvau žmona, niekas man pinigų nemokėjo, viskas ėjo į bendrą biudžetą. Viskas buvo išleidžiama žvėrims, įmonei, marketingui ir t.t.

Jei neturėjote savo biudžeto, buvote labai priklausoma nuo vyro. Ar nesinorėjo būti nepriklausoma?

Taip. Bandžiau kelis kartus pabėgti iš to lažo, tik iš ketvirto karto išsiskyrėme. Aišku, buvo mano tėvų namai, kur galėjau gyventi. 

Bet visos manipuliacijos vyko ne per pinigus, o per vaikus. Kol vaikai buvo maži, jais buvo lengva manipuliuoti. Vaikai lankė gimnastiką, mano sūnus lankė kovos menus ir pareidavo namo su mėlynėmis. 

Vyras visa tai fiksuodavo pas teismo medicinos ekspertus, neva tai mano sužalojimai. Tai jis panaudodavo prieš mane kaip šantažą, jeigu jį palikčiau. 

Arba eidavau kur nors darbintis, o jis kišdavo pagalius į ratus ir bandydavo visaip pakenkti. Buvo didelis psichologinis smurtas iš jo pusės.

Jūsų vaikai irgi užaugo cirke. Jie turėtų būti kitokie, nei jų bendraklasiai.

Sesė su broliu užaugo kaip kumštis. Jie nėra tie tipiniai vaikai. Pavyzdžiui, Lukas moka viską: ir padangą pakeisti, ir elektrą sutvarkyti. O dukra irgi labai savarankiška mergina, moka susigaudyti gyvenime. Labai tuo džiaugiuosi.

Jie buvo daug labiau subrendę ir įgavę daugiau gyvenimiškų įgūdžių, nei standartiškai auginami vaikai. Esu rami, kad jie sugebės uždegti laužą miške be degtukų.

Jūs namuose laikėte visus keturis kampus. Ar Mykolas kažkurioje srityje jums padėjo?

Mykolas iš techninės, ūkinės dalies buvo nepakeičiamas. Mes buvome gera komanda. Kiekvienas savo srityje papildydavome vienas kitą. 

Neseniai jam esu pasakiusi: jei ne jo charakteris, mes niekada nebūtume išsiskyrę. Skyrybos buvo man paskutinis žingsnis, nes kitaip nebuvo įmanoma gyventi.

Kaip jaučiatės dabar, kai jau praėjo nemažai laiko po skyrybų?

Labai ilgai reikėjo atsigauti nuo to. Buvau psichologiškai sugniuždyta, buvo panikos priepuolių ir depresijos požymių. 

Atrodo, kažką darai, pasieki, bet dėl ko visa tai? Ilgai nesupratau, kad visa tai reikia daryti dėl savęs. Tai suvokiau tik psichologo dėka. 

Jei mes pačios esame laimingos, tada ir mūsų artimieji yra laimingi. Dabar jei turiu laisvą dieną, ja mėgaujuosi, išmokau nieko neveikti. 

Kai gyvenau su vyru ir jis pamatydavo, kad pavargusi priguliau ar ilsiuosi, iškart man moralizuodavo: „Tu ką? Vėl miegi, eik daryti ką nors“.

Po skyrybų jums buvo ne tik sunku morališkai, bet finansiškai. Jūs nusprendėte vyrui viską atiduoti ir nesidalinti per pusę. Kodėl?

Mes pasirašėmė taikos sutartį: vyrui atiteko viskas, ką užgyvenome, o man – nieko. Cirko aš nepraradau – tokia buvo skyrybų kaina. 

Norėjau kuo greičiau pradėti gyventi savo gyvenimą, todėl sutikau su visomis jo sąlygomis. Niekada dėl to nesigailėjau, nes tai būtų kainavę daug nervų, sveikatos, laiko ir pinigų. 

Per tuos penkis metus pati atsistojau ant kojų ir džiaugiuosi dėl tokio sprendimo.

Turėjo būti labai sunku išeiti vienai be santaupų su dviem vaikais?

Taip. Aš išėjau iš bendrų namų su didžiuliu minusu. Negalėjau prieiti prie bendros sąskaitos, Mykolas mokėjo man varganą atlyginimą, mano namuose buvo atjungtos dujos, šildymas, neturėjau net su kuo vežti vaikų į mokyklą.

Prašiau Mykolo paskolinti vieną iš dviejų mašinų, kurias jis turėjo. 

Jis atrėžė: „Ne, ji man reikalinga darbui“. Na, jis įsivaizdavo, kad mane taip prispaus ir paršliaušiu ant kelių vėl pas jį. 

Galiausiai sūnus yra man pasakęs: „Mama, tu mirsi su juo“. Visi nebegalėjome taip gyventi. Psichologinis smurtas buvo nutaikytas ne tik į mane, bet ir į sūnų.

Vaikai pasakė: „Mes išvažiuojame gyventi pas močiutę. Tu su mumis būsi ar su tėvu?“. Kai išgirdau tuos žodžius, supratau – dabar arba niekada. 

Prieš išeinant vaikams pasakiau: „Ar suprantat, kad bus labai sunku, gali nebūti valgyti ar apsirengti, nes tėvas neduos nieko – nei man, nei jums“. 

Net alimentų nemokėjo, viską gavome tik per teismus ir antstolius. Vaikai sutiko su tuo. Buvo tikrai baisu, nes išėjus iš cirko neturėjau jokių kitų pajamų.

Kaip skiriantis pasidalijote gyvūnus?

Mes nieko nesidalijome. Kadangi aš rūpinausi visais gyvūnais, kol dirbau cirke, jie buvo mano atsakomybė. Aš jiems buvau kaip mama, prižiūrėdavau, jei kas susirgdavo, žiūrėjau maisto racioną. 

O kai jau skyrėmės ketvirtą kartą, Mykolo net neklausiant pasiėmiau savo pudelius, katinus, balandžius. Žinojau, kad jis nesugebės jų tinkamai prižiūrėti. 

Po to jis skambino, neva aš pavogiau iš jo gyvūnus. O kiti gyvūnai, kurie liko pas buvusį vyrą, deja, dingo ar mirė. Jis nesugebėjo jais pasirūpinti. 

Kačiukus ir šuniukus atidaviau į geras rankas, pas mane liko tik pora šuniukų ir kačių. Dabar jie gyvena ramų pesijinį amžių (šypsosi).

Kaip manote, kodėl Mykolas nenorėjo atiduoti jų į prieglaudas ar į zoologijos parkus?

Jam kitaip atrodė. Tai toks galios demonstravimas prieš draugus, visuomenę. Va, kaip aš moku vesti mešką ant pavadėlio. Pažiūrėkit.

O koks dabar bendravimas su buvusiu vyru? Ar jis palaiko ryšį su vaikais?

Vaikams yra įdiegta, kad jis yra vienintelis tėvas ir kitokio nebus. Stumiu vaikus bendrauti su juo ir nepalikti jo likimo valioje. 

Tad jie bendrauja, bet išlaiko atstumą, nes kitaip tėvas lipa visiems ant galvos, visko prašo. Jis nesupranta, kad tėvas turi kažką duoti vaikams, o ne atvirkščiai. 

Kviečia dukrą dirbti pas save, bet ji nenori. O aš pati nenoriu turėti su juo jokių reikalų.

Po toksiškų santykių ar dar norėtumėte su kažkuo kurti gyvenimą kartu?

Esu aštuonerius metus viena. Bandžiau tai su vienu, tai su kitu žmogumi draugauti, bet tie santykiai vis nutrūkdavo dėl mano savisaugos. Kaip tik žmogus priartėja prie manęs, aš noriu atsitraukti. 

Santykių tikrai norėčiau, esu šeimos žmogus, bet tai turi būti draugas, bendramintis. 

Mums turi būti vienam su kitu lengva, net nebūtina po vienu stogu gyventi. Nebenoriu vargti dėl santykių, abu turim vienas kitą priimti tokie, kokie esame, nes jau nebepasikeisime. 

Sutinku, kad kompromisai turi būti, bet ne kontrolė ir aiškinimai, pavyzdžiui, tu nevažiuosi su motociklu. Oi, norėsiu ir važiuosiu (šypsosi). Aš spinduliuoju stiprybę, o tai ne visiems vyrams patinka. Jiems reikia bejėgės, nuolankios moters. 

Dar nesuradau tokio žmogaus, kuriam mano stiprybė būtų privalumas, o ne trūkumas.

O vaikai jūsų dar gyvena kartu su jumis? Ką jie veikia?

Ir taip, ir ne. Name pasidarėme keturis butus su atskirais įėjimais. Taip ir gyvename, net nežinau, kaip čia – kartu ar atskirai. 

Mums patogu būti šalia, bet ir nelendame vienas į kito gyvenimus. Dukra dirba cirke kaip artistė ir yra Lietuvos lankų sukimo rekordininkė. 

Ji suka lankus ir dirba su balandžiais. Be to, ji turi subūrusi kolektyvą „Art šou“, su kuriuo žiemą važinėja po privačius renginius. 

Ji kuria pastatymus, kostiumus, yra meniškos sielos. O sūnus dirba su garso technika renginiuose. Labai dėl jų džiaugiuosi.

Dabar turite savo grožio saloną. Kaip kilo mintis jį atidaryti?

Jau šešerius metus veikia mano „Agness grožio studija“. Keičiant profesiją buvo daug apmąstymų. Bet svarbiausia man buvo gyventi savo namuose, maudytis savo duše ir miegoti savo lovoje. 

Be to, nebenorėjau dirbti savaitgaliais. 

Norėjau pati sau reguliuoti valandas, nebūti nuo nieko priklausoma. Tuo metu draugė pardavinėjo savo grožio saloną ir pasiūlė pirkti man. 

Mano verslo gyslelė niekur nedingo, teismas to neatėmė. Po poros savaičių praleistų jos salone, nusprendžiau, kad tapsiu kirpėja-stiliste. 

Man stiliaus kūrimas yra labai artimas, nes cirke mes kurdavome kostiumus, artistų įvaizdžius. Per tokią kūrybos formą aš galiu save realizuoti.