Bandys įkopti į penkis Pakistano kalnus: ekspedicija prasidės jau netrukus

Kalnams neabejingas M. Šatkauskas yra išsikėlęs tikslą kada nors įkopti į 14 aukščiausių pasaulio viršukalnių. Vyras jau yra iškėlęs Lietuvos trispalvę Everesto, Makalu, Lhotse, Annapurna I, Kangchenjunga ir Manaslu kalnų viršūnėse.

Draudimo paslaugų verslo „Insurance Bee“ įkūrėjas Pakistano kalnuose planuoja praleisti didžiąją dalį vasaros. Birželio pradžioje išvykstantis M. Šatkauskas sako, kad bandys įkopti į tiek aukščiausių Pakistano viršūnių, kiek pavyks. 

Anot kalnų mylėtojo, kalnuose yra labai daug nežinomųjų, o planai dažnai ir lieka tik planais, tad ką nors prognozuoti čia yra itin sunku.

„Gali nutikti ir taip, kad pavyks pasiekti tik vieno kalno viršūnę. Arba teks apsisukti net nepradėjus rimtesnio kopimo.  Čia jau kaip Dievas duos ir jeigu žvaigždės palankiai susidėlios, nes labai daug priklauso nuo orų sąlygų, savijautos ir kitų aplinkybių. Nuo manęs paties tai turbūt mažiausiai priklauso“, – sako M. Šatkauskas.

Mindaugas apie kalnus kalba su didele pagarba, gerai suprasdamas jų didybę ir koks pažeidžiamas juose yra žmogus, nepriklausomai nuo savo kopimo į kalnus patirties. 

Pasak jo, tai turbūt bus didžiausias „kalnų projektas“ jo gyvenime. Patys sudėtingiausi ir žinomiausi kalnai Pakistane, į kuriuos šios ekspedicijos metu bandys įkopti M. Šatkauskas, yra K2 (8611 m) ir Nanga Prabat (8126 m). Į Nanga Prabat kalno Vakarinėje Himalajų dalyje viršūnę iki šiol dar nėra įkopęs nė vienas lietuvis.

Praėjusiais metais per vieną sezoną Mindaugas kopė į tris kalnus Nepale. Po kiekvieno kopimo jis skirdavo šiek tiek laiko atsigavimui Katmandu – ten praleisdavo apie savaitę ir taip atgaudavo jėgas. 

„Nepale jautiesi arčiau civilizacijos, o Pakistane viskas daug atšiauriau, labiau nutolę, sudėtingesnė logistika, ilgesni perėjimai tarp kalnų. 

Jei viskas klostytųsi sėkmingai ir po Nanga Parbat pavyktų pajudėti link K2 regiono, lauktų dar beveik savaitė kelio pėsčiomis. Ten nėra daug komforto ar galimybių gerai atgauti fizines jėgas“, – pasakoja M. Šatkauskas.

Kalnai greitai primena žmogaus ribas

Kalnuose Mindaugas sutiko ir savo širdies draugę, su kuria kartu leisis ir į naują ekspediciją Pakistane. Kopimui į aukštikalnes didelę aistrą jaučianti ukrainietė Tonya Samoilova kartu su Mindaugu kops į Nanga Parbat viršukalnę. Kartu pora jau yra įkopusi į dvi viršūnes iš aukščiausių pasaulio kalnų sąrašo. 

„Kai mes kopiame, ji visada yra greitesnė už mane. Dvigubai mažesnė, bet labai stipri“, – šypsosi M. Šatkauskas.

Dar vienas labai svarbus asmuo ekspedicijoje – šerpas. Pasak Mindaugo, labai svarbu eiti su šerpu, kuriuo besąlygiškai pasitiki, nes nuo jo gali priklausyti, ar tu grįši iš kalnų į namus.

„Kopimas į aukštikalnes yra komandinis darbas – nuo sprendimų priėmimo iki paprastų kasdienių dalykų“, – sako M. Šatkauskas.

Kalbėdamas apie riziką, Mindaugas vengia romantizuoti pavojų ar kurti herojišką kalnų vaizdinį. Pasak jo, kalnai labai greitai primena žmogaus ribas. 

„Tokių istorijų daug. Žmonės mirė, nes neapsisuko, kai reikėjo apsisukti. Kalnai stipriai apakina žmones, ypač – Everestas. Mačiau, kaip nuo kalno nuleidžia jau mirusius“, – sako M. Šatkauskas.

Mindaugas teigia, kad jam kalnai niekada nebuvo priemonė ką nors kažkam įrodyti: „Kalnuose nėra vieta egoizmui. Man visada svarbiausia buvo grįžti iš kalnų namo. Anksčiau gal daugiau galvodavau apie pačius tikslus, o dabar vis labiau vertinu patį procesą, žmones, patirtį ir gyvenimą apskritai. Nenoriu į kalnus žiūrėti su kančia, kad tai būtų kopimas dėl kopimo“, – pasakoja kalnų mylėtojas.

Šį požiūrį sustiprino ir jo ankstesnių kopimų į kalnus patirtis. Po trijų sudėtingų kopimų Nepale pernai metais Mindaugas rimtai svarstė iš karto vykti į Pakistaną, tačiau galiausiai nusprendė neskubėti ir to nedaryti.

„Tada supratau: ne, į Pakistaną nevyksiu, nes tiesiog nenoriu. Supratau, kad dabar nejaučiu tam vidinės traukos. Man brangesnis gyvenimas“, – atvirai sako jis.

Prieš kelionę – intensyvus pasiruošimas

Pasak Mindaugo, Pakistano kalnai yra atokūs ir sunkiai nuspėjami. Pernai metų sezonas Pakistano kalnuose buvo itin nepalankus kopiantiesiems – dėl aukštos temperatūros tirpo sniegas, buvo dažnos akmenų griūtys ir nuošliaužos.

Be to, Pakistane pagalba dažnai yra daug sunkiau pasiekiama nei Nepale.

„Ten labai atšiaurios ir nuošalios vietovės. Nėra kaimelių aplink. Į sraigtasparnį šiaip neįsėsi, nes nėra privačių kompanijų – tik kariuomenė. Kai prireikia ką nors gelbėti, gali padėti tik kariuomenė“, – sako jis.

Papildomos įtampos sukelia ir techninės kopimo sąlygos. „Daug virvių yra senų, nepatikimų. Tu nežinai, kuri laikys, o kuri – ne. Tai suteikia papildomo pavojingumo ir reikalauja daug susikaupimo“, – pasakoja M. Šatkauskas.

Šiuo metu Mindaugas aktyviai ruošiasi ekspedicijai – daug bėgioja, sportuoja salėje, stiprina ištvermę. Vis dėlto jis sako, kad aukštikalnėse net geriausias fizinis pasiruošimas nesuteikia garantijos, kad į norimą viršūnę įkopti pavyks.

„Aukštikalnėse kūnas pavargsta net ilsintis. Gali nieko neveikti, bet organizmas vis tiek dirba milžinišku režimu. Todėl ten labai svarbu ne tik fizinė forma, bet ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus pavargus, mokėti tinkamai pailsėti per trumpą laiką ir neįprastomis sąlygomis“, – pasakoja M. Šatkauskas.

Į Pakistaną jis ketina vežtis ir fotoaparatą, kurį turės su savimi bazinėje stovykloje. Fotografija – vienas naujausių Mindaugo pomėgių.

„Kur bevažiuočiau, visur noriu fotografuoti. Gamta Pakistane yra labai graži, todėl kitaip neįsivaizduoju“, – sako jis.