Bronislava Lauciuvienė - dzūkė, pamilusi uostamiesčio šviesuolius ir atšiaurius vėjus

Kultūros magistrė B. Lauciuvienė prisipažino, kad Klaipėdą prisijaukino per pažintis su uostamiesčio šviesuoliais, nes iš Dzūkijos kilusiai moteriai pajūrio vėjų atšiaurumas ilgai buvo svetimas. 

Buvusią bibliotekos vadovę į priekį vedė užsispyrimas ir vidinis tikėjimas, kad nėra neįveikiamų iššūkių. Kartu su bibliotekos kolektyvu nuveiktų darbų gausa po atsisveikinimo su darbu atvėrė ne vidinę tuštumą, o plačias keliavimo po pasaulį perspektyvas.

Kada prasidėjo jūsų bičiulystė su knyga?

Mano kartos žmonės visi mylėjo knygas, kadangi kitų pasirinkimo alternatyvų kaip ir nebuvo. Televizija atsirado vėliau, kinas irgi buvo ne kasdienė pramoga. Druskininkų mokykloje, kurioje mokiausi, dirbo puikus bibliotekos vedėjas Steponavičius ir lietuvių kalbos mokytojas Žaldokas, suvaidinę svarbius vaidmenis mano gyvenime. 

Jie abu mane įkvėpė universitete pasirinkti bibliotekininkystės studijas. Toje bibliotekoje tais laikais vyko negirdėtas dalykas - susitikimai su knygų rašytojais. Aš pirmą kartą ten pamačiau Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Joną Avyžių - visą to laiko rašytojų elitą. Kadangi buvau literatė, rašiau apsakymėlius. 

Buvau respublikinio rašymo konkurso nugalėtoja. Tuose susitikimuose mums mokytojas Žaldokas leisdavo paskaityti savo kūrinėlius. Mes jausdavomės labai pagerbti. Taip ir atėjo knyga į mano gyvenimą per lietuvių kalbos mokytoją bei bibliotekos vadovą. Tempdavausi didžiausius krepšius knygų į namus ir skaitydavau. Mano kartos žmonėms knygos buvo priemonė pažinti pasaulį. Juk ne kažin ko ten buvo, nes viskas buvo uždara. Knygos man atvėrė viso gyvenimo matymą.

Kodėl pasirinkote bibliotekininkystės studijas?

Kadangi domėjausi istorija ir mokėjau neblogai rašyti, tai studijuoti norėjau arba žurnalistiką, arba istoriją. Tais laikais į visas specialybes buvo labai dideli konkursai. Tad aš pasvėriau, kad gal visgi geriausiai man stoti į bibliotekininkystę. 

Manau, kad nuojauta mane nuvedė teisinga kryptimi. Žurnalistikos sritis - itin sudėtinga, ypač šiais laikais. Mokytoja greičiausiai iš manęs nebūtų buvusi tinkama, nes reikia labai daug kantrybės. O aš esu staigi ir didelės kantrybės neturiu (kvatoja). Esu apdovanota dideliu užsispyrimu, o ne kantrybe. Baigiau universitetą, ir tada viskas ėjo savo keliu.

Kaip atsiradote Klaipėdoje?

Po studijų gavau paskyrimą į Šiaulių biblioteką. Paskui Mažeikių kompresorių gamykloje septynerius metus dirbau atstove spaudai ir turėjau galimybę išbandyti žurnalistikos duoną. Šis darbas man puikiai sekėsi: rašydavau kalbas, leisdavau laikraštuką, vesdavau radijo laidas, į respublikinę spaudą rašydavau apie specialistų pasiekimus. 

Po to mane įkalbėjo eiti Mažeikių bibliotekos direktorės pareigas. Ten padirbau vos porą metų, nes vyrą perkėlė dirbti į Klaipėdą. Ir nuo 1983 metų pradėjau dirbti centrinėje bibliotekoje, kuri vėliau tapo viešąja, o dabar yra pavadinta Imanuelio Kanto vardu. Manęs laukė atvykstant, nes čia kaip ir nieko nebuvo. Ši biblioteka buvo viena prasčiausių Respublikoje: viskas sugriuvę, sulūžę, direktorės vieta pereinama - trūko nuolatinio vadovo. 

Tuometinė Tarybų Lietuvos kultūros ministerija buvo pažymėjusi tą uostamiesčio biblioteką kaip blogai dirbančią. Man tai buvo didelis kontrastas lyginant su išpuoselėta Mažeikių biblioteka, kuri buvo viena gražiausių Lietuvoje. Kitos kolegės mane perspėjo prieš išvykstant, kad Klaipėdoje man bus sunku. 

Tuometinė buvusi Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navagrockienė sakė: „Dieve, kaip aš tavęs laukiau.“ Ji buvo girdėjusi, kad Mažeikiuose gerai tvarkiausi. Juk Lietuva - maža, tai tie atsiliepimai greitai visų ausis pasiekdavo. Pagal galimybes dariau, ką tuo metu galėjau. Buvo skurdi ne tik materialinė bazė, bet ir ribotos veikimo galimybės: visur draudimai, limitai, kurių peržengimui reikėjo „blato“. Net kilimas ir užuolaidos tuo metu buvo neįsivaizduojama prabanga. Todėl sklandesniam bibliotekos funkcionavimui reikėjo atrasti bibliotekos draugų, kurie padėtų. Pradėjau nuo tiek.

Po to gimė mano sūnus Gediminas. Paauginusi jį metus, vėl grįžau į darbą. Tada atėjo Sąjūdžio metai. Su bibliotekos kolektyvu aktyviai dalyvavome visoje Sąjūdžio veikloje. Buvome atvira vieta žmonėms ir tada, ir dabar. 

Atėjus Nepriklausomybei buvo didelis pinigų stygius ir vėl reikėjo ieškoti galimybių, kaip išjudėti. Bibliotekos tinklą aš jau buvau aptvarkiusi, tačiau didžiausia problema išliko knygos. Sienos yra geresnės, blogesnės, o turinys - rusiškas. Tada pradėjome vykdyti įvairius projektus, Atviros Lietuvos fondas, Soroso fondai. 

Visose projektinėse veiklose buvome pirmos, ieškojome, kur buvo galima dalyvauti. Pritraukiau didelį rėmėjų ratą: visos Klaipėdos gamyklos ir didieji verslininkai padėjo bibliotekai finansiškai. Kažkaip žmonės manęs neatstumdavo. Buvo laikas, kai Savivaldybė norėjo mažinti bibliotekų skaičių Klaipėdoje, bet darėme žygius, tam priešinomės ir šiaip ne taip atsilaikėme.

Apie 1997 metus pradėjome galvoti apie veiklas ir dairytis į pasaulio bibliotekas. Kadangi dalyvavau įvairiuose projektuose, būdavo daug išvažiavimų į užsienį. Gruzijoje dalinausi mūsų bibliotekos gerąja patirtimi, buvau Maskvoje, Piteryje, Pietų Afrikoje, Kanadoje. Visų Europos šalių didžiąsias bibliotekas tikrai esu aplankiusi, nes noras be žinių - nieko nereiškia. 

Todėl reikėjo daug keliauti ir parvežti pasaulinių bibliotekų patirtį savo kolegėms. Kuo toliau, tuo labiau plėtėsi mūsų supratimas, kas ir kokia turi būti ta viešoji biblioteka. Aš pamačiau per keliones, kad biblioteka nėra tik knygos. Tai yra informacijos ir bendravimo centras. Tai yra toks tvarinys, kuriame galima rasti viską. Biblioteka sujungia praeitį, dabartį, ateitį.

Atėjo skaitmenizavimas. Praeito amžiaus pabaigoje mes pradėjome kompiuterizavimą. Įvedėme daug mokamų paslaugų, kad galėtume nusipirkti kompiuterius. Pradėjome daryti skaitmeninį katalogą. Atrodė kaip fantastika, kad kompiuterių turėsime visur, kur tik pažiūrėsi. Tai buvo tiesiog neįsivaizduojama. 

Nuėjome didelį kelią, kuriame buvo daug mus auginančių dalykų. Plėtėsi ir mūsų suvokimas, kad biblioteka gali teikti ir daug socialinių bei kultūrinių paslaugų. Visada kalbėjau savo kolegėms, kad mes turime nuimti tam tikras visuomenės įtampas. Kartais žmonės, ypač vyresnio amžiaus, ateina į biblioteką tiesiog pabūti, pakalbėti ir tai irgi yra labai gerai.

Kokį didžiausią iššūkį teko įveikti profesinėje veikloje?

Didžiausias tikslas buvo, kad biblioteka užimtų savo tvirtą poziciją miesto kultūriniame gyvenime, kad būtų matoma ir reikalinga, kad neitų kalbos, jog reikia kokį filialą uždaryti. Siekiau, kad bibliotekos darbuotojai būtų vertinami kaip aukštos kvalifikacijos specialistai, kompetentingi daugeliu klausimų ir gali padėti lankytojams. 

Metai iš metų mes ėjome į šitą tikslą. Daug skyriau dėmesio ne tik savo, bet ir kitų bibliotekos darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Juk aš buvau tarybinė moteris, tarybinė vadovė ir tuos naujus dalykus reikėjo pereiti ne tik formaliai, bet viską pajusti širdimi ir suvokti to reikalingumą. 

Mes visos labai keitėmės kolektyve, nes visas pagrindas kolektyvo - iš tų laikų. Tas išsikeltas tikslas neturi galutinio termino, negalima sustoti jo siekti, nes biblioteka, kaip ir gyvenimas, turi nuolat eiti į priekį, nes kitaip būsi išstumtas. Bibliotekoje nebuvo tokių iššūkių, kurių aš kartu su savo kolektyvu nebūčiau nugalėjusi.

Labai dažnai reikėjo atsinaujinti knygų fondus. Visoje Lietuvoje buvo ne vienas skandalas, kad tas nurašytas knygas išmesdavo. Mes niekados knygų neišmesdavome, nes buvome sugalvojusios knygų aukcionus. Tai buvo didelis popierizmas, bet žmonės buvo labai patenkinti, galėdami nusipirkti tas knygas. 

O už tas gautas lėšas pirkdavome bibliotekai naujas knygas. Vadovas neturi dejuoti, bet sugalvoti, ką galima padaryti duotosiomis aplinkybėmis, nes jis prisiima atsakomybę už kolektyvą. O kai galvoji, mintis ir ateina. Visuomet galvodavau: „Kaip nors išsisuksime ir tikrai kažkaip bus.“ Tikiu, kad buvau savotiškai neparanki valdžiai, nes aš nepabūgdavau kovoti už bibliotekos gerovę. 

Mano charakteris toks: padarysiu taip, kaip aš noriu ir kaip man reikia. Mane vedė į priekį užsispyrimas. Aš niekada nepasiduodavau: vadovavausi tokiu principu, kad reikia eiti į priekį ir padaryti. O tada jau galvoji, kaip tai padaryti. Visuomet tardavausi su savo kolektyvu.

Labai ilgą laiką negavome finansavimo savo vykdomoms kultūrinėms veikloms, nes turėjome įrodyti miestui, kad galime, gebame daryti veiklas ir be resursų. Pavyzdžiui, renginių ciklui „Pėdink į Girulius“, be kurio vasara uostamiestyje dabar neįsivaizduotina. 

Visada norėjosi, kad matytų ir pajustų, jog stengiamės ir dirbame dėl miestiečių. Kiekviena kultūros įstaiga turi stengtis būti kuo atviresnė, tada ji ir sulaukia bendruomenės palaikymo. Reikia atidaryti duris. Mūsų išėjimas į viešąsias erdves mums labai padėjo: tiek interaktyvioji vasaros skaitykla, tiek Klaipėdos knygos konkursas padėjo megzti ryšius su leidyklomis ir žmonėmis.

Koks pats maloniausias prisiminimas, susijęs su darbu?

Sunku būtų tokį įvardinti, nes jų yra ne vienas. Kiekvieną kartą, kai su kolektyvu padarydavome kažką naujo, naudingo miestui, tuomet ir džiaugdavomės. Koks džiaugsmas apima, kai suremontuoji kokias bibliotekos patalpas. Kokia didelė laimė buvo, kai nusipirkome pirmus kompiuterius, atnaujinome knygų fondus. 

Ypač džiaugėmės, kai suremontavome Pempininkų biblioteką, nes ten buvo šitoks lauželis... Reikėjo kovoti ir suktis, kad gautume pinigų renovacijai, prieiti prie Kultūros ministerijos. Reikėjo ieškoti stipresnių už save, kurie padėtų gauti bibliotekai lėšų.

Žinoma, gera buvo dirbti su tokiu nuostabiu ir ištikimu kolektyvu, kuris niekados manęs neišdavė. Kartais net saugodavo nuo žurnalistų, juk per tą laiką buvo visokių dienų (juokiasi). Permainos, nulėmusios lyderystę mieste ir Respublikoje, neatėjo per vieną dieną. Jos pareikalavo daugybės žmonių pastangų, kantraus ir nuoseklaus darbo bei ištikimybės savo vertybėms. 

Ir kaip aš būčiau gavusi Klaipėdos kultūros magistro vardo apdovanojimą, jeigu ne nuostabūs žmonės, kurie dirbo drauge. Malonu būti apdovanotai, bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienai. Jis priklauso visai bibliotekos bendruomenei.

Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

Noras gerai dirbti, kad biblioteka būtų matoma ir reikalinga, kad žmonės jaustų pasitenkinimą dirbdami bibliotekoje. Mano įkvėpimo ir atsikvėpimo šaltinis visgi yra biblioteka. Juk savo kabinete aš prasėdėjau keturiasdešimt metų Kai būdavo sunkių momentų, žinojau, kad namuose pradėsiu verkti, nervintis. 

Todėl aš, kai tik įeidavau pro bibliotekos duris, užlipdavau laiptais, mano kabinete kabodavo dailininko Vido Pinkevičiaus paveikslas „Žiema“. Pasižiūrėdavau į tą paveikslą, alsuojantį kažkokia ramybe, ir pati nusiramindavau. Man geriausia būdavo ten.

Koks jūsų ryšys su uostamiesčiu?

Aš esu Dzūkijos vaikas. Man ir dabar ežeras ir upė, o ne jūra, yra įkvėpimo šaltinis. Per savo namų langus žiūriu į Danę, jos bėgančius vandenis. Prieš atvykdama į Klaipėdą nebuvau jos mačiusi, tik pro Palangą buvau pravažiavusi. 

Atvykus čia su vyru spalio mėnesį, man uostamiestis pasirodė baisus: jame matėsi karo žaizdos, jis buvo bespalvis ir kiaurai perpučiamas vėjų. Kokius trejus metus aš neišeidavau iš ligoninės, nes uostamiestyje gyvenant man sukilo kvėpavimo ligos, turbūt labai priešinausi ir šitai aplinkai, ir orui. 

Bet per darbą ir pažintis su uostamiesčio šviesuoliais pamilau Klaipėdą. Darbas bibliotekoje tuo ir žavingas, kad čia gali kiek tik nori pasiimti pažinčių. Tos pažintys mezgėsi su dailininkais, muzikantais, teatralais ir tu diena iš dienos vis labiau įaugi į tą miestą. Nepriklausomybės laiku Klaipėdoje visi pasidarėme artimesni. 

Kokius dešimtį metų, kai važiuodavau, jau už Alytaus aš jausdavau Dzūkijos kvapą, miškus ir mano širdis plazdėdavo, nes buvau ten įaugusi. O dabar nieko panašaus nebevyksta, nes mano šaknys jau čia - Klaipėdoje. Atradau bei pamilau sūroką uostamiesčio kvapą ir prisijaukinau vėjus.

Kokius dešimtį metų, kai važiuodavau, jau už Alytaus aš jausdavau Dzūkijos kvapą, miškus ir mano širdis plazdėdavo, nes buvau ten įaugusi. O dabar nieko panašaus nebevyksta, nes mano šaknys jau čia - Klaipėdoje.

Koks įdomiausias žmogus, kurį sutikote bibliotekoje?

Aš neišskirčiau nė vieno, nes mano dėmesys jiems buvo visada savanaudiškas dėl bibliotekos (kvatoja). Aš esu gimusi po Mergelės ženklu, todėl pasižymiu pragmatiškumu. Juk visi kultūros žmonės savaip žavingi. 

Man labai patinka leidėjai Jokužis, Demereckas, Antanas Stanevičius. Antanas yra labai daug bibliotekai padėjęs, kai dirbo redaktoriumi „Klaipėdos“ dienraštyje. Labai gražiai bendravau su rašytojais Černiausku, Gražiu, Kancleriu. 

Labai mieli man kultūros įstaigų vadovai Nijolė Sliužinskienė, Jonas Genys ir Danutė Žičkuvienė. Kartais susimąstau, kiek iš tų žmonių jau išėjo Anapilin. Prapūtė kaip vėjas tas gyvenimas.

Kokiomis veiklomis užpildėte savo kasdienybę, užleidusi bibliotekos vairą naujajai vadovei Renatai Rudienei?

Yra laikas viskam. Jeigu žmogus negalėtų priimti gyvenimo pokyčių, jis būtų labai nelaimingas. Todėl po atsisveikinimo su biblioteka jokia vidinė tuštuma manyje neatsivėrė. Atraskite dar kitą vadovą Klaipėdoje, kuris dar dirbo šešiolika metų po pensijos? 

Yra laikas viskam. Jeigu žmogus negalėtų priimti gyvenimo pokyčių, jis būtų labai nelaimingas.

Renatą aš prisikalbinau dirbti bibliotekoje, nes ji buvo labai gera Lazdijų bibliotekos specialistė. Taigi ir Juozas Šikšnelis yra irgi iš ten: aš su juo kartu mokinausi. Klaipėdos bibliotekos yra dzūkų reikalas, nes jie yra knygiai, intelektualūs ir labai užsispyrę.

Klaipėdos bibliotekos yra dzūkų reikalas, nes jie yra knygiai, intelektualūs ir labai užsispyrę.

Aš žinau, kad žmogaus kelias yra toks, koks yra, ir tu juo eisi tiek, kiek tau skirta. Aš juo jau daug nuėjusi ir jame daug patyrusi, o jo liko - daugiau mažiau. 

Todėl noriu, kad būtų sveikata ir galėčiau daug keliauti. Ir dabar ruošiuosi kelionei į Kroatiją su draugėmis. Savo gimtadienio proga kartu su savo sūnumis išvažiuosiu į Siciliją. Skaitinėju ir daug vaikštau. Man patinka tiesiog vaikščioti be jokio tikslo, dykinėti. Jeigu esi sveikas, jeigu gali per dieną nueiti 20 tūkstančių žingsnių, tai reiškia, kad viskas gerai.