– Daugeliui queer žmonių atsiskleidimas reikalauja daug pastangų. Užtrunka ir susitaikymas su pačiu savimi. Kaip buvo Jūsų atveju?
Negaliu teigti, kad atsiskleidimas buvo lengvas. Atsiskleidimų turėjau tris. Pats pirmas buvo prieš 6 metus – tada atsiskleidžiau kaip biseksuali. Atsimenu, save tada analizavau, bandžiau suprasti, kuri seksualinės orientacijos tapatybė man tuo metu tiko. Teko daug „googlinti“, nes iki tol nebuvau labai pažįstama su LGBTQ+.
Dabar, žiūrint į tą pirmą atsiskleidimą, manau, kad tuo metu paskubėjau su sprendimu. Bet taip buvo todėl, kad niekada nemėgau būti nežinioje, ypač kai tai susiję su manimi ir tuo, kas esu. Visada noriu kuo greičiau išsiaiškinti ir padėti tašką, nes nežinia labai slėgė.
Po pirmo atsiskleidimo buvau vos ne euforijoje. Nors atsiskleidžiau tik daliai savo šeimos, bet ir nesislėpiau nuo tų, kurie buvo priešiški. Tų metų vasarą dalyvavau pirmose savo „Pride“ eitynėse Vilniuje. Tai atsimenu kaip didelį įvykį, nes buvau pirmoje eilėje, nešiau biseksualų vėliavą ir jaučiausi labai galingai. Nuo tada stengiuosi dalyvauti kiekvienose „Pride“ eitynėse.
Po to sekė metai, kai jaučiausi savimi. Vėliau pradėjau abejoti, nesijaučiau savimi būnant biseksualia. Tada buvo dar du metai nežinios, baimės būti nepriimtai, bandymo suprasti, ar tai, ką jaučiu, yra internalizuota bifobija, ar gal ne, o gal taip… Žodžiu, buvo visokių minčių ir baimių, ypač žinant, kad, deja, ne visi LGBTQ+ žmonės priima iš naujo atsiskleidusius žmones.
– Tikra tiesa. Daugelis galvoja, kad seksualumas yra fiksuotas ir neva, bėgant laikui, negali kisti.
Na, galiausiai po tų trijų metų atsiskleidžiau antrą kartą kaip lesbietė ir šį kartą jaučiau pataikiusi labai teisingai. Net ir po trejų metų, t. y. dabar, jaučiuosi savam kailyje žinodama, kad esu lesbietė. Tarp tų trejų metų kažkuriuo metu suvokiau esanti aseksuali, nors ir neatsiskleidžiau kaip tokia, bet tam nejutau reikalo, o gal tiesiog tuo metu buvo „didesnių“ problemų.
Trečiasis atsiskleidimas buvo visai neseniai, praeitais metais, kai pripažinau esanti nebinarinės lyties. Bet ir šiam atsiskleidimui prireikė nemažai laiko ir „googlinimų“, kas yra nebinarinė lytis ir panašiai. Labai padėjo tai, kad socialiniuose tinkluose galima lengvai pasiekti tarptautinę LGBTQ+ bendruomenę.
Tai buvo turbūt lengviausias atsiskleidimas – nebuvo didelės panikos ar baimės, buvo palaikymas iš partnerės, o ir atradimas nebinarinės lyties nebuvo toks jau ir naujas, tai buvo daugiau vardo davimas tam, kaip jaučiausi didumą savo gyvenimo metų. Tiesiog atrodė, kad moteriškumas ir moters lytis man buvo primesta ir kad dažnai net nesijausdavau turinti lytį apskritai. Tad šis atsiskleidimas buvo toks labiau asmeniškas, ateinantis iš vidaus.
Galiausiai noriu paminėti, kad jeigu ne mano žmona, galbūt kai kurių atsiskleidimų ir nebūtų, arba jie būtų užtrukę dar ilgiau. Ji visada mane palaikė, ypač tada, kai bijojau, kai nebuvau visiškai tikra, ji padėjo ieškoti informacijos ir turbūt labiausiai esu dėkinga dėl to, kad ji mane priima tokią, kokia esu ir kokia dar būsiu.
– Gyvenant konservatyvioje aplinkoje nėra lengva susirasti antrą pusę ir kurti šeimą. LGBTQ+ žmonėms šeimos kūrimas susijęs ir su tam tikru išsiviešinimu – sužino draugai, šeimos nariai, aplinkiniai. Ar Jums buvo lengva rasti meilę?
Meilė surado mane. Niekada nebuvau mėgėja pažinčių svetainių ar aklų pasimatymų, o galiausiai nebuvo ir taip, kad galimi partneriai būtų išsirikiavę už durų. Iš vienos pusės nenorėjau būti vieniša, iš kitos – buvau bepradedanti suprasti, kad būnant queer žmogumi Lietuvoje bus labai sunku ką nors rasti. Be to, nelabai norėjau kurti santykius čia, nes visada planavau emigruoti. Turbūt buvau jau nuleidusi rankas. Na ir tada meilė pati susirado mane, kai to labiausiai nesitikėjau.
– Kaip Jūs susipažinote? Ką viena apie kitą tuo metu galvojote, kas patraukė dėmesį?
Susipažinome per internetą, kaip ir dauguma jaunų žmonių – per „Tumblr“, t. y. svetainę, kurioje galima susikurti savo blogą–tinklaraštį. Ji mane susirado pirma, kadangi daug rašiau apie mūsų bendrai mėgstamą muzikos grupę. Tuo metu man reikėjo žmonių, draugų. Jaučiausi labai vieniša. Kaip tik buvo įvykęs skaudus išsiskyrimas su geriausiu draugu. Ji labai greitai užėmė draugės, o labai greitai po pažinties ir geriausios draugės vaidmenį. Ji irgi jautėsi labai vieniša.
Man ji pasirodė kaip visiškai kitokia negu aš – skirtinga asmenybė, stilius, net mąstymas. Bet tai mane labai suintrigavo. Ji kitokia, unikali, ne tokia kaip dauguma, turinti savo stiprią nuomonę, ji gali kalbėti apie bet ką, net ir apie keisčiausius dalykus. Ji spinduliavo švelnumu ir kažkokia ypatinga energija, kurios tiesiog negaliu apibūdinti. Tai buvo pirmi dalykai, kuriuos pastebėjau ir kurie mane labai traukė.
Ji apie mane daug sužinojo iš mano tinklaraščio ir netgi prieš mums pradedant kalbėtis asmeniškai ji jautė trauką. Vėliau pati apibūdino mūsų susitikimą kaip „lemtį būti kartu“. Kai draugystė užsimezgė, o tai atsitiko labai greitai, beveik po kelių dienų, kai pradėjome kalbėtis asmeniškai, jai aš pasirodžiau dar įdomesnė nei prieš tai, kai ji tik mano tinklaraštį skaitė.
Jai patiko, kad aš jai siunčiau savo darytas nuotraukas, ypač gamtos ir gėlių. Nuo pat pirmų dienų, kai pradėjome kalbėtis, ji norėdavo man padėti, ypač kai man būdavo emociškai ar psichologiškai sunku. Verta paminėti, kad mūsų pažintis įvyko pandemijos pradžioje. Taigi įspūdį viena apie kitą kūrėme asmeninių žinučių ir vaizdo pokalbių metu.
– Iš štai Jūsų meilė nuvedė Jus iki santuokos. Dažnai susituokusios tos pačios lyties poros sulaukia klausimo, kodėl joms svarbi santuoka. Ką Jūs atsakytumėte?
Santuoka įgalina susituokusius žmones iš valstybės gauti teises – teisę į bendrą turtą, teisę į paveldimumą, teisę pasikeisti pavardę į sutuoktinio, teisę būti informuotam, jeigu vienas iš sutuoktinių patenka į ligoninę, teisę būti šeima. Tai gali būti labai svarbu, jeigu žmonės nori emigruoti į kitas ne ES šalis.
Kaip ir ne visos skirtingos lyties poros nori susituokti, taip ir ne visos tos pačios lyties poros ketina tai daryti. Ir tai yra normalu. Visi suaugę žmonės turi teisę į santuoką, nesvarbu, jie heteroseksualūs ar homoseksualūs. Santuoka yra žmogaus teisė, kurią turėtų užtikrinti visos valstybės.
– Gal galite papasakoti, kaip vyko Jūsų ceremonija? Koks buvo pasirengimas, planas?
Planas buvo labai paprastas – kol mano partnerė mane lanko Lietuvoje, nuvykti į Daniją ir susituokti. Danija yra turbūt vienintelė pasaulyje šalis, kurioje norint susituokti nereikia joje gyventi. Toks pasiūlymas atėjo iš manęs, nes žinojau, kad Lietuvoje dar ilgai nebus įteisinta nei partnerystė, nei tos pačios lyties santuoka, o JAV tuo tarpu turi labai griežtas imigracijos ir vizų išdavimo sąlygas.
Kurį laiką svarstėme tai padaryti JAV, kadangi mano žmona yra amerikietė, bet po mano pasiūlymo sutuoktuves turėti Danijoje supratome, kad tai turbūt yra geriausias šansas, kurį šiuo metu turime.
Kiek prieš tai kalbėdavome apie vestuves, visada buvome vieningos nuomonės, kad nenorime didelių ir prašmatnių vestuvių. Tačiau nusprendus tuoktis turėjome iš naujo išsiaiškinti, ko norime, ką galime ir kokie mūsų abiejų lūkesčiai. Tad nuo to ir prasidėjo visas pasirengimas.
Dėl mūsų sunkesnės ekonominės situacijos nusprendėme, kad negalėsime daryti net ir nedidelės šventės ir rengsime tik oficialią ceremoniją. Vestuvinę šventę ir fotosesiją galima pasidaryti bet kada, kai tik galėsime sau tai leisti. Mėnesį tvarkėme dokumentus, reikėjo nusipirkti lėktuvo bilietus, rasti, kur apsistoti. Derinome jos tėvų ir mano tėčio atvykimo laiką.
Kai gavome patvirtinimą iš Danijos, teko šiek tiek nusivilti, nes Kopenhagos rotušėje vietų santuokoms jau nebuvo likę iki pat 2025 metų galo. Teko vėl paplušėti ir atradome laisvą vietą vienoje iš Danijos salų – Ærø saloje, esančioje Danijos pietuose, netoli Vokietijos. Per pasiruošimą buvo ir streso, ir visko, tad nelabai buvo kada jausti jaudulį. Jis atėjo dieną prieš vestuves, kai jau buvome atvykę į salą ir į Ærøskøbing miestelį.
– Ir kaip viskas vyko?
Man asmeniškai pasiruošimo metu buvo smagiausia suplanuoti visą kelionę Danijoje ir, aišku, išsirinkti, ką vilkėsiu. Ne, nė viena iš mūsų tradicinių vestuvinių suknelių nevilkėjome, bet vilkėjome tai, kas geriausiai atspindėjo abi mus, ir, aišku, reikėjo prisiderinti prie rudeniško oro, kadangi tuokėmės spalio pabaigoje.
Pati ceremonija buvo labai kukli, bet emocinga, tikrai netrūko nei ašarų, nei džiaugsmo. Ji truko iki 15 minučių. Iš tiesų buvo įdomu, kad prie liudytojų pasirašė trys vyrai – mano tėtis, jos tėtis ir rotušės pakviestas liudytojas. Pasak ceremonijos vedėjos, tai yra itin retas reiškinys šiomis dienomis, dažniausiai liudytojos būna moterys.
Po ceremonijos turėjome šiek tiek laiko, tad sugalvojome pasidaryti neoficialią fotosesiją senamiestyje. Po jos išvykome atgal į Kopenhagą ir nuėjome vakarieniauti kartu su tėvais į restoraną.
Dieną prieš ir vestuvinę dieną pamatėme tris vaivorykštes danguje ir nusprendėme, kad tai yra geras ir laimingas ženklas mums.
– Ar kas nors pasikeitė sumainius žiedus Jūsų šeimoje?
Kad ne. Santykiai ir prieš santuoką, ir po jos liko tokie patys. Na, gal tik dabar po santuokos viena kitą labai dažnai vadiname žmonomis, be to, dabar daugelyje Europos šalių į mus žiūri kaip į šeimą, ir mums tai tikrai svarbu.
– Kaip Jūs jaučiatės kaip queer žmonės Lietuvoje? Kas labiausiai neramina?
Mūsų abiejų patirtys kiek skirtingos. Aš čia gyvendama tikrai nesijaučiu gerai, ir tai nėra vien tik susiję su LGBTQ+ teisėmis ir jų ignoravimu. Bet jeigu kalbant vien tik apie tai, tai gyvendama Lietuvoje kaip queer žmogus jaučiuosi pakankamai saugiai. Taip, esu gavusi ir grasinimų susidoroti, ir patyčių, ir apkalbų, ir įžeidimų, bet tai manęs negąsdina. Moku iš tokių dalykų pasijuokti, bet ir suprantu, kad skleisti neapykantą niekas neturėtų.
Mane asmeniškai neramina faktas, kad tos pačios lyties santuokų turbūt neturėsime dar 10, jeigu ne daugiau, metų. Partnerystės įstatymas nėra ir nebus gera alternatyva, bent jau toks, kurį neseniai pristatė valdžia. Jame tiesiog nėra tų teisių, kurias turi oficialiai susituokę žmonės, jame nėra nė žodžio apie santuokų pripažinimą, jeigu jos buvo sudarytos kitose šalyse. Ir labai keista, kai tie patys lietuviškos LGBTQ+ bendruomenės žmonės nenori kovoti už geresnį įstatymą, už santuokos įteisinimą.
Mano žmonai kiek kitaip, ji Lietuvoje negyvena. Kai ji aplanko mane, kai esame kartu Lietuvoje, mano žmona jaučiasi saugiai ir nemano, kad turėtume slėptis ar nesilaikyti už rankų, ar nesibučiuoti esant viešoje erdvėje. Bet mes abi esame nusivylusios, kad Lietuva net nesugeba pripažinti mūsų santuokos.
– Kaip Jums pavyksta išlaikyti artimus santykius su žmona per atstumą? Ar yra planų gyventi kartu, galbūt jai atvykti į Lietuvą?
Santykiai per atstumą tikrai ne visiems, ir pati nesu jų fanė. Sėkmė priklauso beveik nuo tų pačių dalykų kaip ir bet kurių kitų santykių – atvirumo, komunikacijos, 100 proc. pasitikėjimo ir, aišku, laiko kartu leidimo. Bene svarbiausia yra noras ir ateities planai gyventi kartu. Jei neplanuotume to, ryšys tarp mūsų greičiausiai laikui bėgant nutrūktų.
Galiu pasidžiaugti, kad šiandien viskas klostosi gerai. Tikrai buvo visko ir bus dar visko, bet mūsų ryšys ir jausmai labai tvirti. Kuo tikrai džiaugiuosi, bet tai yra didelio darbo ir su savimi, ir su antra puse vaisius. Ir šitas darbas niekada nesibaigia.
Dažnai matau žmones romantizuojančius santykius per atstumą, bet to nelabai suprantu, nes tame jokios romantikos nėra. Bent jau ne tada, kai atstumas tarp dviejų mylimųjų yra milžiniškas, na, tarkim, toks kaip mano – t. y. Lietuva ir JAV, maždaug 3769 kilometrai skiria mus. Gal romantikos daugiau, jeigu du žmonės gyvena toje pačioje valstybėje, tik dviejuose skirtinguose miestuose.
– Bet greičiausiai jau turite planų, kaip Jūsų gyvenimai klostysis ateityje?
Didžiausia kliūtis mūsų santykiuose yra susitikimai. Jie brangūs ir per trumpi. Tiek jai, tiek man vizos galioja tik 3 mėnesius. O kur dar skrydžių kainos, ypač kai reikia ne dviejų, o trijų skrydžių. Ir tokius apsilankymus sunku planuoti, nes negali paprašyti darbdavio išleisti neapmokamų atostogų trims mėnesiams, o po to tikėtis sugrįžti.
Antra didelė kliūtis yra susijusi su mūsų planais gyventi kartu. Planai ne kartą jau keitėsi ir evoliucionavo. Pirminis planas buvo emigruoti į jos šalį – JAV. Bet laikui einant ir mums bandant pradėti procesą sutuoktinių vizai gauti pamatėme, kaip greitai JAV nuėjo šuniui ant uodegos ir kad toje šalyje, būnant queer žmogumi, gyventi jau darosi nesaugu. Tad teko planą keisti ir šiuo metu planuojame ir ruošiamės emigruoti į Airiją.
Daug šalių atkrito, nes, deja, ne visos šalys yra saugios queer žmonėms. Tad iš pasirinkimų liko Airija ir Skandinavijos šalys. Kai pradedi vertinti, kur gali apsigyventi, supranti, kiek nedaug pasaulio valstybių laiko queer šeimas pilnateisėmis, ir tada apima neviltis.
Lietuvos likti net nesvarstome. Jeigu Lietuva pagaliau įteisintų tos pačios lyties santuoką, galbūt tada galėtume svarstyti ir gyvenimą čia. O dabar tikrai nenorime gyventi ir valstybės akyse būti tik kambariokėmis, ypač kai esame oficialiai susituokusios.
– Jei reikėtų patarti jaunam queer žmogui, kuris dar ieško savęs, yra kupinas nerimo matydamas aplinką Lietuvoje – ką jam pasakytumėte?
Žinau, kad sunku, žinau, kad neramu, bet visi šitie jausmai yra normalūs ir būtina juos išjausti, bet negalima pasiduoti nevilčiai. Queer žmonės išgyveno per visus amžius – jų buvo ir Antikinėje Graikijoje, ir Romos imperijoje, ir viduramžiais, ir Viktorijos amžiaus Londone. Queer žmonėms visada buvo sunku, bet mes vis dar čia ir mes privalome kovoti ir išgyventi. Ir mes išgyvensime.
Manau, kad domėjimasis politika, įsitraukimas į ją kiek tik įmanoma, būrimasis į bendruomenes, buvimas tokiu, koks esi, gali padėti ir padės. Nė vienos žmogaus teisės nebuvo iškovotos lengvai.
Ir taip, emocinė ir psichinė sveikata yra svarbu. Pati asmeniškai žinau, ką reiškia nenorėti gyventi, kai supranti, kiek tavęs žmonių nekenčia, kai supranti, kad tam tikri valdžioje sėdintys žmonės tave geriau matytų uždarytą į ligoninę, bet taip bus visada.
Svarbu tai, kad yra bendruomenė, yra žmonės, kuriems mes rūpime, net jeigu tai yra svetimas žmogus. Ir aš, ir tu – mes galime išgyventi būdami tokie, kokie esame. Ir reikia turėti bent kiek vilties, kad Lietuvos LGBTQ+ bendruomenė, kuriai priklausai ir tu (net jeigu dar ne visai žinai, kas esi), turės geresnę ateitį negu dabar.
Na ir, aišku, viskas yra gerai ieškoti savęs. Viskas gerai nežinoti, kas esi – ateis laikas ir sužinosi. Etiketės ir seksualinės orientacijos ar lyties išraiškos turi tarnauti mums, o ne atvirkščiai. Kad ir kaip save atrasi, žinok – esi mylimas ir tavęs pasauliui reikia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą