„Visi mano devyni vaikai čia užaugo ir iš čia išsilakstė į savo gyvenimus“, – su jauduliu kalbėjo senolė, kai „Pajūrio naujienos“ aplankė ją, besiruošiančią į rytoj, gegužės 4-ąją, Prezidentūroje įvyksiančią daugiavaikių šalies motinų pagerbimo ceremoniją.
Keturios Vladislovų kartos
„Šimtamečiai medžiai sodyboje apdžiūvę, jau virsta savaime. Iš seno išliko dar klėtis ir daržinė. Šita vieta – ne tik mano vyro tėviškė, bet ir jo tėvo bei senelio tėviškė. Visi trys jie buvo Vladislovai.
Mano vaikai – jau ketvirtoji čia užaugusi karta, vieną savo sūnų mes taip pat pavadinome Vladu“, – pasakojo tik vasaromis į sodybą dabar begrįžtanti Bronislava, našle likusi prieš 19 metų.
Šaltuoju metų laiku dukterys ją pasiima žiemoti pas save. Moteris prisiminimais sugrįžo į tuos laikus, kai teko nemažai vargo iškęsti: pokaris – neramus metas, gyvenant miškingose vietose: „Tėvas išvyko dirbti į Liepoją, į „geležių“ fabriką, išsivežė ir mane, 8-metę. Teko padėti tėvui nudirbti įvairius namų ruošos darbus“. Petronėlės ir Antano Venckų šeimoje iš viso augo 5 vaikai: 4 sūnūs ir vienintelė duktė Bronislava.
B. Narkienė pasakojo visą gyvenimą gyvenanti šiose vietose: jos tėviškė – gretimai, su savo būsimuoju vyru Vladislovu buvę kaimynai. Pažinojo vienas kitą nuo vaikystės – kartu mokyklą Lendimuose lankė ir 2,5 km į ją ir iš jos kartu sugrįždavę.
„Taip ir susiėjom iš meilės: man buvo 21-eri, o jis – 26-erių, vaikis po armijos“, – prisiminė garbaus amžiaus moteris.
Neteko vieno sūnaus
Netrukus pamečiui ar kas dveji metai pasipylė jųdviejų meilės vaisiai: pirmoji gimė Jadvyga – jai 64-eri, po jos eina 63-jų Vanda, 61-erių Bronislava, 60-ties Edmundas, 58-erių Vladas, 56-erių Vita, 52-jų Edita ir 47-erių jaunėlė Laima Kryžienė, kuri tądien ir pasitiko „Pajūrio naujienas“ sykiu su mama.
Turtinga Bronislavos gyvenimo kraitė – pagimdyti ir užaugintos 6 dukterys ir 3 sūnūs, tačiau vieno jų – Juozo, kuriam šiandien būtų 54-eri, nebėra tarp gyvųjų. Jis žuvo, būdamas vos 21-erių – tik sugrįžęs iš kariuomenės prie Darbėnų pateko į avariją.
„Visą gyvenimą gyvenome ūkiškai, laikėm gyvulius, dirbome žemę: po karo įsikūrus Piliakalnio kolūkiui, pradėjau jame melžti karves – iš pradžių 14 karvių, po to pastatė fermą – ši ligi šiol gretimai išlikusi. Vyras dirbo statybose.
Prie namų dirbome 60 arų žemės, nors vyro tėvai iš viso turėjo 14 ha, iš kurių 8 ha po nepriklausomybės susigrąžinome“, – mintimis kelis dešimtmečius atgalios sugrįžo pašnekovė, pajuokavusi – o ką gi kita veiks, sėdint atokaitoje prie trobos visokios mintys iš praeities vis aplankančios.
Dvi katės šiandieną palaiko jai draugiją. Anksčiau dar laikiusi vištų, bet vagišės lapės iš laukų atsliūkinusios į moters ūkio gėrį vis įsisukdavusios, tad ir naminių paukščių atsisakiusi.
Išsaugojo giminės kryžių
„Vasaromis čia smagu grįžti, pabėgti nuo miesto šurmulio. Pakaitomis savaitgaliais lankome mamą, reikia žolę nupjauti, padėti susitvarkyti.
Dabar čia romantiška aplinka, bet, patikėkit, mūsų vaikystėje nebuvo jokios romantikos, net telefonu paskambinti reikėdavo eiti 2 kilometrus.
Mūsų namuose gyvenimas prasidėdavo 5 val. ryto: tėvas atsikeldavo, užkurdavo ugnį, po to mama prie „pečiaus“ stodavo pusryčius ruošti. Mes pakaitomis keldavomės, prausdavomės „bliūde“, dabar mamai dušo kabiną įrengėme“, – pakvietusi užeiti į vidų, pasakojo L. Kryžienė.
Įdomus potyris nusikelti į praeitį: į šimtametę trobą su žemomis lubomis ir balkiais, ant vieno kurių išliko išskobta statybos data – 1890 m. Moterys aprodė ant sienos kabančią brangią giminės relikviją – drožtą kryžių, neįprastą – su kaukole po Nukryžiuotojo kojomis. „Tai – mano vyro tėvų išsaugotas kryžius, nežinia, kada ir kieno išdrožtas. Buvo visas kinivarpų suėstas, vyras prieš pat mirtį sutvarkė, atkūrė“, – pasakojo Bronislava.
Šalia jo kabo dviejų į amžinybę išėjusių jai brangių žmonių – vyro Vladislovo ir sūnaus Juozo – portretai. Taip Bronislavai ramiau – mano, kad kryžius apsaugo juos ten, esančius Aukštybėse.
Į sostinę – antrąkart gyvenime
Šiandieną senatvės šviesa Bronislavai – visi 8 jos vaikai, gyvenantys netoliese, aplink Kretingą ir Palangą, žentai ir marčios, 12 anūkų ir 12 proanūkių, jų būrin senolė įskaito ir 13-metę dukters Laimos globojamą mergaitę.
„Kol augo vaikai, visko buvo – ir ašarų, ir džiaugsmo, vaikai sirgo, vienas ir su mirtimi galavosi. Bet šiandieną koks džiaugsmas turėti tokį būrį artimų žmonių. Vyriausias anūkas Linas veš pas Prezidentą, lydės dukterys Laima, Edita, Vita ir sūnus Edmundas“, – su džiaugsmingu jauduliu kalbėjo Bronislava, ruošdamasi tolimai kelionei į Vilnių, kurį pamatys antrąsyk gyvenime. Pirmą kartą sostinėje pabuvojo dar kolūkio laikais – vyko į ekskursiją kaip pirmaujanti ūkio melžėja.
---
Medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ kasmet apdovanojama po vieną kiekvieno šalies rajono arba miesto motiną, pagimdžiusią ir dorai užauginusią 5 ir daugiau vaikų.
Šis apdovanojimas įsteigtas 2004 m., per tą laiką juo buvo apdovanota 20 Kretingos rajono daugiavaikių motinų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą