Iš „Smilčių“ – dvi kūrybinės smiltys
Užgimusi kūrybinė draugystė davė nemenką derlių – sukurta per 160 dainų suaugusiesiems, 50 kūrinių vaikams ir 42 giesmės. Įsiplieskusi kibirkštis abiem kūrėjams neleidžia sustoti – beveik kasdien gimsta vienas naujas arba keli kūriniai.
„Laikraštyje straipsnis apie mane publikuotas praėjusių metų birželį, vėliau „Smiltyse“ pasirodė ir mano eilėraštis „Kai...“, pagal kurį kompozitorius A. Žilys sukūrė dainą ir susisiekė su manimi. Taip užsimezgė graži mudviejų kūrybinė draugystė.
Per šiuos metus aš pažinau labai jautrų ir gilų žmogų, kuris į darbą įdeda visą savo sielą. Tai kūrėjas profesionalas, tarp teksto ir melodijos ieškantis harmonijos.
Jam labai svarbu, kad eilėraščio žodžiuose išsakyta mintis ir muzika tarpusavyje derėtų darnioje sintezėje“, – Renata Kuršytė prisipažino apie tokią aktyvią kūrybinę draugystę svajojusi ne vieną dešimtmetį.
„Laikraštį ir jo priedą „Smiltys“ gana dažnai pavartydavau, kai kuriuos autorius žinojau iš anksčiau, esu mėginęs kurti jų eilėmis ir dainas, bet ne visi eilėraščiai yra tinkami dainai.
Mane „užkabino“ Renatos braižas, eilėdara, nestandartinė ir neprimityvi minties raiška, jos gylis. Dažnai mums kalbantis telefonu ji tiek stipriai užkabina, kad aš net imu abejoti, ar klausytojas tai supras, ar pajus esmę, tą gelmę.
Eilėraštį skaitydamas žmogus juk gali skirti daugiau laiko, jį apmąstyti, pasikartoti, o dainoje eilutė bėgo, prabėgo, ką pagavai, tą jau pagavai. Dirbdami kartu su poete, mes dažnai labai daug ką pakeičiame, kartais iš senosios eilėraščio versijos telieka tik pavadinimas ir tai ne visada.
Man lengva su ja dirbti, nes ji labai lanksti, kūrybiška. Kartais, ieškant kokio tinkamo žodžio pakeisti, ji pažeria tiek atitikmenų, kad nustembu – kaip tai įmanoma?
Dirbant kartu mums pavyksta rasti pačią geriausią posmų jungtį, harmoniją ir kūrybinę tvarką“, – kalbėjo kompozitorius A. Žilys, šiemet Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Auksiniu ženkleliu apdovanotas kaip vienas labiausiai nusipelniusių ir prie „Dainų dainelės“ konkurso istorijos prisidėjusių žmonių.
Atsivėrė naujas kvėpavimas
Praėjus maždaug mėnesiui nuo pažinties, Renata kompozitoriui užsiminė turinti parašiusi ir tekstų giesmėms. A. Žilį giesmių tekstai sudomino, todėl neilgai trukus užgimė ir bažnytinės giesmės. Dar vėliau į jų kūrybą įsiliejo ir dainos vaikams.
„Esu baigusi Kretingos Švento Antano religijos studijų institutą, jo šiuo metu jau nebėra. Ten studijavau teologiją, vėliau 12 metų Mažeikiuose, vienoje mokyklų, dėsčiau vaikams tikybą. Išėjusi iš mokyklos esu rašiusi eilių vaikams, bet rimčiau niekam nesu tų eilėraščių rodžiusi.
Kai pradėjome bendradarbiauti su A. Žiliu, pasiūliau jam keletą eilių iš ankstesnės savo kūrybos. Pirmasis tekstas – „Voro kelionė“, kurį kompozitorius apibūdino kaip labai smagų, gražių minčių ir fantazijos kupiną kūrinį, kuris akimirksniu virto daina.
Taip iš senesnės kūrybos gimė dar keletas dainų ir, atsivėrus naujam kūrybiniam kvėpavimui, įgijus kompozitoriaus pasitikėjimą, su džiaugsmu kibau rašyti naujus tekstus vaikiškoms dainoms“, – kalbėjo R. Kuršytė, paatviravusi, kad jau buvo praradusi viltį kada nors kurti vaikams.
Daugiatūkstantinis parašytų melodijų skaičius
„Mus su broliu augino mama, labai norėjusi, kad jos sūnūs taptų dori, išsilavinę žmonės. Ji pati mėgo muziką ir svajojo, kad mudu su broliu muzikuotume. Pačią pirmąją armonikėlę turėjau Jokūbave, kur ir gyvenome, ja ir pramokau groti iš klausos.
Kadangi sekėsi visai neblogai – mokykloje, per šventes būdavau pagrindinis muzikantas. Vėliau tuo pačiu keliu pradėjo eiti ir trejais metais jaunesnis brolis. Baigęs aštuonmetę mokyklą, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatorija) ir jau tada pajutau, kad man patinka improvizuoti, kurti kažką savo.
Tik anuomet dar nemokėjau sukurtų melodijų užrašyti natomis, todėl jos ir liko nugrimzdusios prisiminimuose“, – kalbėjo A. Žilys, prisiminęs, kaip palaipsniui, pažinus muzikinį raštą ir baigus Muzikos akademiją, ėmė gimti ir pirmosios dainos.
Kažkada dirbęs su dabar jau a. a. režisieriumi Egidijumi Radžiumi, kurio vardu pavadintas Kretingos rajono kultūros centro teatras, A. Žilys kūrė jo vadovaujamai vaikų trupei muzikinį foną, dainas.
Iš to laikmečio ne viena daina yra patekusi ir į Respublikinės Dainų šventės, festivalių, koncertinių programų repertuarą. Pasak kompozitoriaus, tuo metu ir atsivėrė plačios durys į kūrybą vaikams: buvo sukurtos dainos pagal Anzelmo Matučio, Zitos Gaižauskaitės, Ramutės Skučaitės, Bernardo Brazdžionio bei kitų poetų eiles.
„Reikšmingą vietą mano gyvenime užėmė ir iki šiol užima darbas su vaikais, įvairiais chorais, ansambliais, kapelomis. Respublikiniuose konkursuose ne sykį esame tapę laureatais, dalyvavę ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, su kolektyvais esame apkeliavę beveik visą Europą. Nuo 1986-ųjų rengdavau chorų festivalį „Aš atidarysiu dainų skrynelę“.
Tai buvo gana populiarus renginys, į kurį suvažiuodavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių kolektyvai. Taip pat nuo 1982-ųjų rengiau kasmetinį naujametinį renginį, vėliau pavadintą „Su šventom Kalėdom, Naujuosius pasitinkant“. Beje, šie renginiai vėliau tapo tradiciniais chorinės muzikos festivaliais.
Su vaikų kolektyvais esame dalyvavę ir „Dainų dainelėje“, kurioje taip pat skambėjo ir mano sukurtos dainos. O su vadovaujamais kolektyvais – chorais, kapela, nuo jų susikūrimo pradžios dalyvavome visose respublikinės Dainų šventėse“, – dalinosi A. Žilys, sunkiai suskaičiuojantis parašytus kūrinius ir spėjantis, kad jų susidarytų gerokai per 3 tūkst.
Sukurtos dainos nedulka lentynose
Kompozitorius negali be kūrybos, kasryt jis keliasi anksti, kol niekas netrukdo ar, kaip jis juokavo, neįdarbino prie buities reikalų. Sėda prie instrumento ir...
„Prieš kurį laiką išgirdau, kad Pagėgiuose yra žąsų muziejus, man išsyk kilo idėja jiems pasiūlyti muziejaus eksponatus papildyti dainelėmis apie žąsiukus ar žąsis. Jiems ši idėja patiko, tad laukiu iš poetų eilėraščių. Beje, Renata Kuršytė ta tema jau yra parašiusi net 13 eilėraščių, kurie tapo dainomis ir turiu vilties apie žąsiukus išleisti atskirą leidinuką“, – kalbėdamas šypsojosi kompozitorius.
O su naujai atgimusia kūryba vaikams, poetei R. Kuršytei grįžo įkvėpimas vėl pradėti kurti ir bažnytines giesmes. Sukurtos dainos vaikams nedulka kūrėjų stalčiuose, jomis dalijamasi su muzikos mokyklomis, vaikų ugdymo įstaigomis, yra pasiūlytos į „Dainų dainelės“ konkurso atranką.
Bažnytinės giesmės taip pat yra giedamos, skamba įvairiuose konkursuose ar projektuose.
„Renata yra baigusi teologijos mokslus, ji žino ir jaučia, kaip parašyti giesmę. Šiais metais sukanka 80 metų „Saulės giesmei“, yra paskelbtas konkursas, kuriam esu pateikęs keturis kūrinius, tarp jų – ir Renatos parašyta giesmė“, – atviravo A. Žilys, besidžiaugdamas kartu su šia poete per metus sukūręs gerokai per 200 kūrinių.
Ypatinga kūrybinė darna
Poetės R. Kuršytės eilėmis kurtos dainos iki šiol skamba TV ekranuose per „Pageidavimų koncertą“, liejasi iš radijo imtuvų ir muzikos platformų internete. Ji yra laimėjusi ne vieną respublikinį apdovanojimą įvairiuose literatų konkursuose, kurių pagrindinis – „Žydinčios vyšnios šakelė“.
Šis apdovanojimas kūrėjai labai brangus, nes tai gana rimtas konkursas, kuriame yra dalyvavęs ne vienas gerai žinomas poetas. 2012-aisiais metais Renata yra tapusi šio konkurso diplomante, 2014-aisiais – laureate.
Visą gyvenimą bendradarbiaujanti su daugeliu muzikos kūrėjų, poetė darbą su kompozitoriumi A. Žiliu pavadino pačiu produktyviausiu.
„Aloyzas yra bene vienintelis, su kuriuo kartu kuriame tiek daug ir išties kokybiškos produkcijos. Tai ypač jautrus ir subtilus žmogus, labai atsakingai žiūrintis į savo darbą, kūrinyje ieškantis grožio, darnos ir gylio dermės.
Pati rašau nemažai, net kartais save stebėdama iš šono pagalvoju: o jei kada imsiu ir „užlūšiu“? Savo kūrybinio produktyvumo viršūnę atradau po pažinties su kompozitoriumi A. Žiliu. Kartu ėmus kurti – nė dienos be teksto, kartais net po kelis tekstus parašau. Mūsų kūrybinis darbas tęsiasi be jokių pertraukų ar atostogų“, – atviravo Renata, atskleidusi šiame duete pajutusi ypatingą kūrybinį atsaką.
Kūrybos vaikams bruožai
Poetė atviravo, kad iš daugumos kūrėjų, su kuriais yra tekę dirbti dažnai nesulaukdavo tinkamo, baigtinio rezultato.
„Su A. Žiliu yra viskas kitaip – nusiuntusi jam parašytą eilėraštį, aš gaunu sukurtą ir natomis užrašytą dainą, telefonu vyksta visas taisymo procesas, išgirstu gyvą naujos dainos atlikimą. Kokybiškas, pagarbus grįžtamasis ryšys ir yra pagrindinis mudviejų variklis.
Minčių eilėms semiuosi iš gamtos, aplinkos, metų laikų kaitos, iš savo vidinių išgyvenimų, jausmų, emocijų. Tą patį juntu ir iš kompozitoriaus – mudu esame panašūs, tikiu, kad suprantame ir išgirstame vienas kitą. Galbūt todėl ir liejasi tekstai, dainos laisvai. Kažkada esu pamėginusi parašyti tekstą be jausmo, tiesiog techniškai sudėliojau žodžius, surimavau ir paviešinau.
Skaitytojai išsyk tekste pajuto sausumą, ėmė manęs teirautis, kas nutiko, negi pradėjau rašyti pagal kažkieno užsakymą. Daugiau tokiais dalykais nebeeksperimentuoju, nes man netinka tekstai be emocijos.
Jei tądien nesikuria kažkoks tekstas – man prieš akis dabar yra trys skirtingos kryptys – fotografija, piešimas, mozaika, iš kurių kiekvienai reikia savitos emocijos“, – atviravo R. Kuršytė.
Kūrėja prisipažino, kad rašant tekstą suaugusiesiems ją lanko emocijos, apgaubtos lyrika, nostalgija, ilgesiu. Kai yra kuriama vaikams – ji susitapatina su vaikų amžiaus grupe: pradinių klasių vaikais, vyresniais paaugliais ar jaunuoliais. Įsijungia psichologiniai aspektai – kas vienai ar kitai grupei vaikų tinka, ką tas vaikas tame tekste supras, atras ar išgirs.
„Penkerių metų vaikui juk neparašysi teksto, kurio jis nesupras. Tekstas turi būti ir išraiškingas, ir informatyvus, ir šviesus, neapkrautas bereikšmiais žodžiais. Kurdama tekstą vaikams visuomet susitapatinu su to amžiaus vaiku, prisimindama kiek pati suprasdavau, kokį žodžių bagažą ir aplinkos pajautą anuomet turėjau. Iš tiesų vaikams kurti – nelengva.
Turi išmanyti jų psichologiją, juos suprasti ir mokėti atsakyti į jų klausimus, nes vaikai visuomet klausia. Todėl vaikui negali rašyti bet ko – vaikai mąsto, viską supranta, jaučia ir, turėdami galimybę paklausti, būtinai tavęs paklaus“, – kalbėjo R. Kuršytė, vaikystėje iš savo tėvo kas vakarą girdėjusi daugybę pasakų iš knygų, kurias, kaip ir nenutrūkusį ryšį su anapilin išėjusiu tėvu, iki šiol kruopščiai saugo.
Renatos tėvas – Juozas Vincentas Kuršys, jaunystėje taip pat rašęs eiles, grojęs akordeonu, dainavęs chore, šokęs tautinius šokius buvo meninės sielos žmogus, atvėręs savo dukrai pasaulio, gamtos ir pasakų lobyno duris.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą