Elijas atsiskyrė nuo visuomenės ir persikėlė į urvą: žmona su 15 vaikų taip gyventi atsisakė

Iššūkiai kelyje 

Keliaujant per Sokotrą, tenka susidurti su keliais, kurie yra arba labai prasti, arba iš viso neegzistuoja. Norint pasiekti turistines vietas, būtina naudoti visureigius – tai bene patikimiausia transporto priemonė bekelei. 

Kelio kokybė čia tiesiog baisi, su stačiais pakilimais ir nusileidimais. Visureigiai tikrai įspūdingi – jie įveikia smėlį, akmenis, purvą, bet mes vis judame į priekį. Beje, dėl didelio karščio visas automobilis, įskaitant priekinį ir šoninius langus, yra aptrauktas specialia plėvele.

Sokotros atsiskyrėlis – pasirinko vienas gyventi urve 

Mano kelias veda į nuostabią Detwah lagūną, garsėjančią kvapą gniaužiančiais peizažais – turkio spalvos vandenimis, baltu smėliu ir unikaliu jūrų pasauliu. 

Ši vietovė yra įtraukta į UNESCO dėl gausybės saugomų gyvūnijos bei augalijos rūšių. Detwah lagūnos pakrantėje gyvena žmogus, pasirinkęs laukinę gamtą vietoje miesto – jis vadinamas Sokotros atsiskyrėliu arba urvo žmogumi. 

Elijas yra vienintelis žinomas sokotriškis, pasirinkęs gyventi vienas urve, atsiskyręs nuo visuomenės ir atsisakęs visų šiuolaikinių patogumų. Jis gyvena iš žvejybos, gamtos išteklių bei prekybos su vietiniais žvejais. 

Įdomu tai, kad Elijas turėjo 15 vaikų, bet jo žmona, kaip ir bet kuri šiuolaikinė moteris, nenorėjo gyventi urve, todėl persikėlė į miestelį, kur gyvenimas paprastesnis ir lengvesnis, yra mokykla bei bendruomenė. 

Elijas tuo metu liko urve. Pats Elijas patvirtino, kad su šeima matosi per mokyklos atostogas, o urve gyvena ištisus metus, žvejoja ir verda žuvį su ryžiais. Jis pasidalino, kad gimė čia, kaip ir jo senelis, tėvas bei mama, o dabar gyvena gamtoje kartu su gyvūnais, žuvimis ir ožkomis.

Jūrų gyvenimas lagūnoje 

Leidžiamės pasivaikščioti po seklų ir šiltą lagūnos vandenį. Elijas pažadėjo parodyti įvairius jūrų gyventojus, tokius kaip rajos bei kalmarai, o kartu pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu, kai dangus nusidažo oranžine ir purpurine spalvomis. 

Šioje saugomoje biologinės įvairovės vietoje, kurioje gyvena daug endeminių rūšių, klesti tiek sausumos, tiek jūrų gyvūnai. 

Viena iš aptiktų būtybių – pūsliažuvė, žinoma dėl gebėjimo išsipūsti kaip balionas, kai jaučia pavojų. Tai yra viena pavojingiausių žuvų pasaulyje, kurios toksinas gali būti mirtinas. 

Jos oda, kepenys ir kai kurie vidaus organai turi tetrodotoksino – vieno stipriausių natūralių nuodų, kuris yra tūkstantį kartų stipresnis už cianidą. Vis dėlto Elijas yra labai drąsus, kad su ja susiduria. 

Dar vienas įdomus atradimas buvo jūros plunksna (Pinnidae) – jūrų dvigeldžių moliuskų rūšis. Geriausia dalis? Jie valgomi. Nors jų mėsa kieta ir reikalauja paruošimo, kartais naudojama troškiniams, aš pasielgiau kaip tikras urvo žmogus ir suvalgiau ją žalią. Tai tikrai skanu – šiek tiek kieta, su saldumo poskoniu. Sokotros vanduo švarus, todėl nesijaudinau dėl sunkiųjų metalų ar teršalų.

Taip pat radome kalmarų kiaušinių, kurie atrodo kaip želatinos gumulėliai tarp akmenų ar koralų. O vėliau Elijas sugavo jūrų ežį su ilgomis, juodomis adatomis – dažniausiai aptinkamas yra juodasis jūrų ežys. 

Naktį galėjome stebėti bioliuminescencinių organizmų apšviestą švytintį vandenį. Po nakties, praleistos palapinėje prie pat vandens, galėjau girdėti bangų mūšą ir vėją – tai buvo geriausias miegas. 

Unikalūs kalnų augalai 

Pailsėjęs sėdu atgal į visureigį ir keliauju į kalnus ieškoti egzotinių augalų. Sokotros gamta yra unikali, o jos gamtos paveldas laikomas vienu svarbiausių pasaulyje. Sala buvo izoliuota milijonus metų, todėl čia išsivystė endeminės rūšys, kurios atrodo lyg būtų iš kitos planetos. Kalnų kanjonuose dažnai matyti stačios įkalnės ir gilūs slėniai. 

Dauguma kanjonų sienų yra iš kietos uolienos, atspindinčios senuosius geologinius procesus. Vienas įspūdingiausių – Butelinis medis, kuris žydi gražiais baltais, rožiniais ar raudonais žiedais. Jis turi labai storą, sultingą kamieną, kuris gali kaupti vandenį. Kamienas plonėja į viršų įgaudamas butelio formą tarsi gamtos sukurta vandens talpykla. 

Sausuoju laikotarpiu medis gyvena iš sukaupto vandens, kuris gali net ištekėti, jei įtrūkimas praduriamas. Vietiniai naudoja šio medžio žievę tradicinėje medicinoje žaizdoms gydyti ar kaip skausmo malšinimui.

Vėliau atvykstu į Drakono kraujo medžių mišką. Šie medžiai auga tik Sokotros saloje ir mėgsta aukštus kalnus bei sausas dykumas, kur negali augti kiti augalai. Jų storas kamienas ir skėčio formos šakos suteikia jiems išskirtinę išvaizdą. 

Šis medis yra puikiai prisitaikęs prie karšto ir sauso klimato gebėdamas sugerti vandenį iš aplinkos. Beje, „drakono kraujas“ – tai ne tikra sula, o raudoni kristalai. Vaikščioti per šį mišką – keistas jausmas, tarsi būtum atsidūręs kitame pasaulyje. 

Vietiniai gyventojai ir kultūra 

Sokotros gyvenimas atokiau nuo miestų reikalauja ištvermės. Dauguma kaimų, ypač kalnuose ar salos gilumoje, pasiekiami tik pėsčiomis, o kelionės kartais trunka visą dieną. 

Vietiniai keliauja pėsčiomis anksti ryte ar vakare, kad išvengtų karščio. Smėlingose ir kalnuotose vietovėse keliaujama kupranugariais, kurie neša viską – maistą, vandenį, krovinius bei statybines medžiagas.

Vietiniai žmonės yra linksmi, ypač mūsų virėjas, kuris, vos išgirdęs muziką, metė virimą ir ėmė šokti. Taip pat sutikau vaikus, parduodančius drakono kraujo miltelius, kurie, sumaišyti su vandeniu, virsta gražia pasta. 

Tai buvo nuostabi kelionė, parodanti Sokotros, kaip gamtos paveldo brangakmenio, unikalumą ir jos gyventojų gebėjimą gyventi harmonijoje su šia neįprasta aplinka.