Gimęs traukinyje, užgrūdintas armijos ir pasižadėjęs žmonai: nenusaldinta Česlovo Gabalio tiesa
Sovietmečiu žinomas vyras dirbo net trijuose darbuose, kad išgyventų. O sukūręs šeimą pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dėl finansinio stygiaus išvyko dainuoti į JAE ir Olandiją.
Einant metams, atsirado grupė „Pelenai“ ir lemtingas pasiūlymas iš E. Nekrošiaus dainuoti roko operoje. Tada prasidėjo jo rimtas kūrybinis kelias.
Nors pirmoji santuoka su Rosita Čivilyte seniai pasibaigė, savo įdukrą Agnetą jis vadina dukra ir su ja iki šiol bendrauja. O apie daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią santuoką su renginių organizatore Edita, Gabalis šneka su ypatinga šiluma ir humoru: „Ji laiko visus namų kampus ir prireikus mane labai greitai nuleidžia ant žemės.“
Apie visa tai ir dar daugiau – „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Įdomus faktas, kad gimėte važiuojančiame traukinyje į Estiją. Kaip tai įvyko?
Tėvus pagal paskyrimą perkėlė iš Kazachstano į Estiją, taip aš gimiau važiuojant traukiniu į Raplą. Pačiam tėčiui teko priimti gimdymą traukinyje, o išlipus jau pasitiko greitoji ir nuvežė į gimdymo skyrių. Maždaug po metų tėvai grįžo į Lietuvą.
O kokie ryškiausi prisiminimai iš vaikystės?
Mes gyvenome Plungės rajone. Mūsų namas buvo sujungtas su malūnu, o bočius buvo pats malūnininkas. Šalia buvo didelis prūdas, vasarą įsibėgėjęs galėjau tiesiai iššokti iš namų į prūdą nusimaudyti. Iš tėčio pusės mano giminė labai didelė, penki broliai ir sesuo, todėl vasaromis anūkų prisirinkdavo daug ir seneliai nespėdavo mūsų gainioti (juokiasi).
Kai buvote ketvirtokas, tėvai išsiskyrė. Jūs likote gyventi su tėvu Plungėje, o sesuo su mama Didžiasalyje. Tiems laikams toks sprendimas neįprastas. Kaip tėvai taip nusprendė?
Mes patys su sese taip nusprendėme. Tik visgi viskas nebuvo taip paprasta, mama buvo jau mus nusivežusi į kaimą, bet aš iš ten pabėgau pas tėvą. Po to susiskambinom su mama, ji atsiuntė mano visus daiktus ir įsikūriau pas tėvą Plungėje. Man skaudžiausia buvo palikti sesę, nes nors ir mušdavomės, bet išsiskiriant supratau, kokia ji man brangi.
Jūsų talentą pastebėjo jūsų draugai ir nutempė jus ant scenos. Ar ir dabar yra išlikusi scenos baimė?
Taip, ir po šiai dienai yra išlikusi ta baimė. Man nėra paprasta išeiti į sceną, dreba visas vidus. Reikia tris dainas padainuoti ir tada jau kažkaip apsiraminu.
Esate tarnavęs dar sovietinėje armijoje Toljatyje. Kaip išgyvenote tuos metus? Ar patyrėte ten nestatutinius santykius?
Manau, kad visi ten buvę tai patyrė. Pas mus žiaurumų nebuvo, nes tarnavau seržantų mokykloje, kurioje po to pats mokiau kitus. Atsimenu, kai turėdavo atvykti koks garbus svetys, sniegą balindavome su kalkėmis, kad jis atrodytų baltesnis. Mus, lietuvius, ten vadindavo „vokiečiais“ ir mūsų prisibijodavo. Bet yra tekę muštis dėl savo vietos po saule. Mus pakeldavo penktą valandą ryto, bėgdavome krosą, liepdavo šliaužti per purvus, balas, atsistodavai visas šlapias, juodas. Tada per pusvalandį liepdavo viską išsidžiovinti, išsilyginti ir būti pasiruošusiam viso pulko atsikėlimui šeštą valandą. Turėdavome greitai suktis.
Vadinasi, tokių baisių situacijų, kai atrodė, kad mirsi arba gyvensi nebuvo?
Kaip pasakyti... Kai tu bėgi su ekipuote septynis kilometrus per smėlį, kuris tau aukščiau kulnų, tada atrodo tikrai mirsi (šypsosi). Bet aš buvau ištvermingas, man leisdavo rūkyti bėgant ir rinkti kareivukų pamestus daiktus ekipuotės gale. Bet tikrai nenorėčiau, kad tą patirtų Lietuvos jaunuoliai. Tikiuosi, kad tas laikas niekada negrįš.
Po armijos atsidūrėte tokioje prestižinėje vietoje kaip „Lietuvos“ viešbutis tais laikais. Kaip jums atrodė naktinis restoranas ir darbas jame?
Kaimiečiui, atvažiavusiam į sostinę iš mažo miestelio, Vilnius atrodė kaip Niujorkas (juokiasi). 1987 metais dirbau ne tik viešbutyje, bet ir inkasatoriumi visus metus bei dar „Oktavos'' ansamblyje. Viešbutyje būdavo visko. Aš gerai sutariau su Borisu Dekanidze, nenorėjau dainuoti rusiškai, jis man leisdavo dainuot tik lietuviškai arba angliškai. Paprastai ten negalėdavai įeiti, pažįstami laukė du mėnesius, kad ten patektų, net ir su bilietais. Dirbdamas metus trijuose darbuose, buvau labai nuvargęs ir sukūdęs. Įsivaizduokit, dainuoju iki 4 valandų ryto, o 8 valandą jau reikia būti inkasacijoje Vilniaus banke.
Ten, kur yra muzika, linksmybės, ten – ir alkoholis. Kaip jums sekėsi atlaikyti visas pagundas?
Nesu abstinentas. Jei esi protingas, tu stengiesi išgerti proto ribose.
Jūs dainuodamas pamatėte ir daugiau pasaulio, kai dar buvo uždarytos sienos. Kokia buvo pirma kelionė į užsienį?
1988 metais skridome su ansambliu „Oktava“ į Meksiką. Galvojome, kad apsiverksim, pamatę kiek visko yra ant lentynų. Buvo sunku įsivaizduoti svajonėse, kad tiek visko yra pasaulyje. Mums davė autobusą su televizoriumi, atsigaivinti šaltųjų gėrimų, kolos ir kitų. Iš pradžių pasiimdavom po 3-4 buteliukus, kaip tikri lietuviai (juokiasi). Atsimenu, savo dukrai Agnei atvežiau pirmą „Walkman“ ausinuką, gumų, saldainių. Tai kieme ji jau turėjo kuo pasididžiuoti.
Po Lietuvos nepriklausomybės kurį laiką važinėjote į Emyratus, Olandiją. Kaip skyrėsi atlyginimai?
Atlyginimas buvo 5-6 kartus ten didesnis nei Lietuvoje. 1992 metais vedžiau Editą, o 1993 metais gimė mano dukrytė Goda. Atsimenu, Edita turėjo gimdyti, kaip tik spėjau atvažiuoti iš Emyratų ir būti šalia. Reikėjo greitai viską supirkti gimdymui, gi nieko nebuvo. Laikai buvo sunkūs, siųsdavau savo uždirbtus pinigus į namus vokeliais. Viskas išeidavo pragyvenimui, dar žmona ir sutaupydavo. Nusipirkome pirmą „žiguliuką“ su „Fiat“ varikliu. Gera buvo mašina (šypsosi).
Kaip jūs susipažinote su dabartine žmona?
Mane nusiuntė į naktinį klubą „Šaltinėlis“, kuriame ji dainavo – taip ir susipažinome. Krito į akį – ir tiek. Vėliau gimus dukrai ji nusprendė daugiau laiko skirti šeimai ir perėjo į renginių organizavimą.
Ar atsimenate, koks jausmas aplankė gimus dukrai?
Oi, atsimenu tik, kad labai bijojau paimti į rankas, nes atrodė tokia mažutė. Galvojau sau, kad tik ko nesulaužyčiau. Nebuvau labai griežtas tėvas, bet ir nelepindavau per daug. Buvau jos geriausias draugas. Iki šešerių metų Goda mane vadindavo „Šeska“, nes „č“ raidės neištardavo, o mama buvo vadinama „Edi“. Kartais ji važiuodavo į koncertus su manimi, o po to parsiveždavau miegančią.
Ką veikia jūsų dukra? Gal jau esate senelis?
Dukra pabaigė dizaino studijas ir dirba pagal profesiją. Gyvena kaip ir mes Vilniuje bei turi savo roko grupę „Liedogs“. Ji yra vokalistė ir groja gitara. Deja, dar nesu senelis. Bet gal visai ir jau norėtųsi.
Su žmona Edita esate kartu beveik 34 metus. Kaip tai įmanoma?
Išmokome per tiek metų kada reikia nusileisti, kada patylėti. Kiekvienas turime savo charakterį, todėl be tolerancijos būtų sunku išgyvent tiek metų kartu. Be to, aš daug važinėju, koncertuoju ir nebūnu dažnai namuose, todėl spėjame vienas kito pasiilgti. Žmona laiko visus keturis namų kampus, rūpinasi buitimi ir manimi. Praktiškai, ji yra mano ir sekretorė, ir vadybininkė, nes aš esu pasvajojantis žmogus, o ji viską sustato į vietas ir greitai mane nuleidžia ant žemės (juokiasi). Todėl moku pagaminti valgyti ir vinį įkalti į sieną.
Pakalbėkime apie muziką, nors ir laikote save rokeriu, bet esate baladžių meistras. Kaip jūs save matote?
Taip išeitų, mes patys galvojome: reikia įrodyti, kad esame tikri rokeriai, todėl 2015 metais išleidome albumą „Deadline for frozen snail“ su grupe „Minor Modesty“. Tai tikras roko albumas, kad nebūtų gėda savęs vadinti rokeriu (juokiasi).
Kaip jūs sutariate su savo grupe?
Visko būna. Tai yra antra mano šeima, dažniausiai pasipykstame dėl kūrybinių dalykų. Pasišūkaujam ir vėl ramu. Mūsų visų vaikai kartu užaugo, esam tam tikra dinastija (šypsosi).
Esate ne tik grupės „Pelenai“ vokalistas, bet ir dalyvavote begalėje miuziklų, operų pastatymų. Bet kertinė roko opera jums buvo „Meilė ir mirtis Veronoje“, į kurią 1997 metais jus pakvietė E. Nekrošius.
Taip, tai man buvo didelis pripažinimas ir kūrybinė paskata. R. Vanagaitė ir E. Nekrošius pasiūlė man Romeo vaidmenį. Tik aš pasakiau, kad nevaidinsiu. Bet jie tarė: „Vaidinsi, niekur nedingsi (juokiasi)“. Eimuntas patikėjo manimi, nors man pačiam kilo abejonių. Per generalinę repeticiją, man dainuojant, jis pakilo ir išėjo iš salės. Baimės pilnos kelnės, galvojau: „Viskas, nieko nebus, jau nusidainavau“. Per pertrauką atbėga Vanagaitė, pabučiuoja ir sako: „Šaunuolis. Nekrošius pasakė, kad esi kaip žuvis vandenyje“. Abu su Nekrošiumi buvome žemaičiai ir gimę tą pačią dieną ir mėnesį – lapkričio 21, tik dvylikos metų skirtumas. Išskirtinai gerai su juo sutarėme.
Berods prieš metus buvo projektas „Legendos“, kurio sąstate dainavo Neda, Rosita, Januška, Sipavičius ir jūs. Koks jausmas buvo kartu koncertuoti?
Labai faina, buvome pakviesti Gedimino Jauniaus ir padainavome bendrą dainą, tikrai niekam nieko nenorėjome į įrodyti, galiausiai mums to ir nereikia (šypsosi).
Ten dainavote ir su buvusia žmona Rosita Čivilyte. Kokie jūsų santykiai dabar? Ar palaikote ryšį su jos dukra Agneta?
Nieko naujo nebuvo, nes esame seniai išsiskyrę su Rosita ir sutariame labai normaliai. Nors santuoka nutrūko, bet kūrybiniai keliai mus vis suveda. Ir su Agneta mes palaikome ryšį. Ji visada mane vadino tėveliu, todėl turiu dvi dukras, kurios abi man brangios ir mylimos.
Iki kelių metų įsivaizduojate save dainuojant ant scenos?
Laikas parodys, kiek dar metų sugebėsiu būti scenoje. Nors kai buvau jaunas, įsivaizdavau, kad būsiu senukas su lazdele, o kai atėjo tas amžius – lakstau kaip pasiutęs (juokiasi). Manau, kad svarbiausia laiku išeiti, kad nekankinti nei savęs, nei kitų.
Ar jaučiate kvėpuojant jaunus atlikėjus į nugarą?
Mes niekada nesistengėme išsišokti, darėme savo muziką ir tiek. Jei sąžiningai, nejaučiu jokios konkurencijos. Kitiems reiktų pasistengti, konkuruoti su mumis (šypsosi). Va, 2027 metų sausio 1 dieną Klaipėdos „Švyturio“ arenoje bus 30 metų jubiliejinis „Pelenai“ koncertas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą