Grandioziniam vasaros koncertui besiruošiantis Merūnas Vitulskis: „Gyvenimą reikia semti saujomis“

Liepos 16-ąją Merūnas pristatys „Amžinas melodijas“ – klasikinės muzikos, operos, kino ir populiariosios scenos kūrinius. Tai bus viena ryškiausių progų po ilgos pertraukos išgirsti jį tokio mastelio programoje – su muzika, kurioje atsiveria visa balso amplitudė, sceninė jėga ir emocinis svoris.

Duodamas interviu žurnalui „Prie kavos“, Merūnas kalbėjo, kad gyvenime jam svarbu nepraleisti galimybių: „Gyvenimas tėra vienas, todėl reikia griebti kiekvieną galimybę.“ Naujos sritys jam nėra tik atsitiktiniai nukrypimai nuo muzikos. Per gyvenimą jų būta labai įvairių.

Apie tai jis kalba ir su humoru. Paklaustas, kokį slaptą talentą turi, Merūnas atsako anekdotu: „Galiu groti smuiku.“ O ką dar gali? „Galiu ir negroti.“ Didžiąją dalį savo gebėjimų jis jau yra parodęs, tačiau gyvenime teko išbandyti labai skirtingų dalykų: „Dainuoju, vedu renginius, kuriu, esu tėtis, o gyvenime teko išbandyti ir daugybę kitų veiklų, nuo statybų iki rinkodaros. Kartais atrodo, kad per vieną gyvenimą teko sukaupti tiek patirčių, kiek kitam užtektų keliems.“

Kartu jis pripažįsta, kad kūryboje laiko dėsniai kartais irgi veikia savaip: viskas prasideda nuo emocijos, o daina gali ateiti greitai, beveik netikėtai. „Vos per penkiolika minučių gimsta ir muzika, ir žodžiai. Tiesiog sėdi, groji, o mintys bei jausmai natūraliai susidėlioja į kūrinį.“

Vienas artimiausių kūrinių Merūnui yra Lucio Dallos „Caruso“ – daina, dedikuota legendiniam tenorui Enrico Caruso ir jau seniai tapusi savotišku tiltu tarp populiariosios scenos ir operinio balso pasaulio. „Ją dainuodamas visada pajuntu ne tik tai, ką dainuoju, bet ir tai, ką bei kodėl veikiu gyvenime. Šis kūrinys man turi daug prasmės, todėl tikiu, kad jį dainuosiu dar ne vieną dešimtmetį.“

Tokių kūrinių Valdovų rūmų Didžiajame kieme bus daugiau – melodijų, kurios veikia ne tik dėl balso galios, bet ir dėl to, kad klausytojai jas jau nešiojasi savyje. Po atviru dangumi jos įgaus kitą mastelį: platesnį, vasarišką, sukurtą dideliam balsui ir gyvai publikai.

Bet didelės scenos Merūno gyvenime yra tik viena pusė. Kita prasideda ten, kur baigiasi aplodismentai: namuose, šeimoje, kasdienybėje, kurioje balso jėgą keičia kantrybė, buitis, vaikų klausimai ir gebėjimas sustoti. „Šeima man yra pagrindinis dalykas, padedantis įsižeminti ir išlaikyti balansą. Namuose esu paprastas žmogus, tėtis, vyras, kuris užsiima kasdieniais buities darbais: auklėja vaikus, puoselėja sodybą, tvarko namus.“

Kaip atrodo tobula Merūno diena? Artisto atsakymas jus nustebins: „Šilta, bet ne per karšta. Oras ir visiška ramybė. Visą dieną galėčiau tiesiog gulėti ant gulto, o asmeninis šefas keptų steikus ir ruoštų „Mojito“. Man nereikia niekuo rūpintis ar kažko pritrūkus važiuoti į parduotuvę. Tiesiog guliu ir grožiuosi nupjauta žole, mėgaujuosi grynu oru.“

Šiame idealiame paveiksle atsiranda ir šeimos ramybė. „Tada užmetu meškerę ir vienas po kito kimba į tvenkinį neseniai suleisti upėtakiai. Vaikai krykštauja iš nuostabos, žmona šypsosi. Nėra didesnės ramybės, kaip matyti artimuosius laimingus“, – sako artistas.