Rugsėjo pabaigoje geriausi Europos gydytojai ortopedai traumatologai tradiciškai renkasi Klaipėdoje, kur dalyvauja jūsų organizuojamoje Baltijos artroskopijos konferencijoje. Kada pradedate ruoštis konferencijai?
Kaip Benediktas Vanagas pasibaigus Dakarui ruošiasi kitam Dakarui, taip ir aš - pasibaigė konferencija, trumpam atsipučiu ir ruošiuosi kitai. Tai nepertraukiamas procesas. Jei nori surengti gerą konferenciją, su lektoriais reikia pradėti tartis kuo anksčiau. Taip darau jau nuo 2008-ųjų metų. Džiaugiuosi, kad kasmet pavyksta nustebinti patį save. Jau, atrodo, padarėme maksimumą ir neįmanoma geriau. Bet pavyksta!
Šiais metais konferencijoje sulaukiau nemažai savo bičiulių iš įvairių šalių: Lenkijos, Graikijos, Italijos, Vokietijos. Jie yra stiprūs specialistai savo šalyse, tad džiugu, kad atvažiuoja pasidalinti patirtimi ir pas mus. Drąsiai galiu teigti, kad šiemet pagal parinktus lektorius ir temas buvo stipriausia artroskopinė konferencija Baltijos šalyse.
Trečius metus kartu su Klaipėdos universitetu organizavome kadaverinius kursus (operuojamos negyvų kūnų dalys), kurie ypač naudingi ortopedams traumatologams.
Šiais metais buvo parinkti labai stiprūs mokytojai. Kasmet po konferencijos sulaukiame puikių atsiliepimų, kurie skatina nesustoti.
Konferencijos programa būna intensyvi - nuo 9 iki 19 val. Kai kuriems informacijos per dvi dienas gal būna per daug. Bet geriau taip, nei per mažai.
Minėjote, kad šių metų konferencija išsiskyrė aktualiomis ir įdomiomis temomis. Kaip pavyksta rasti įdomių temų? Kas lemia pasirinkimą?
Nuo 2012 metų esu tarptautinis lektorius - taip plečiasi pažįstamų kolegų ratas. Be asmeninių ryšių gal būtų sudėtinga surengti tokią konferenciją.
Prie to prisideda ir mano bičiulių įdirbis. Šiemet buvo itin daug lektorių iš užsienio ir vos keli pranešėjai iš Lietuvos. Norėjome, kad naujovės iš viso pasaulio pasiektų ir mūsų specialistus.
Pastebiu iš savo pacientų, kad konferencijos duoda naudos - kolegos kasdieniame darbe vis dažniau naudoja pasiūlytus modernius gydymo metodus.
Kokioms sritims šiemet skyrėte daugiausiai dėmesio per konferenciją?
Kaip įprastai, dažniausiai pasitaikančioms - kelio ir peties patologijoms. Mano bičiulis gydytojas dr. Gintautas Pocius jau antrus metus surengė pėdos sesiją, nes šioje srityje taip pat daugėja problemų.
Tarp šių metų naujovių - reabilitacijos specialistai. Reabilitacija sudaro pusę sėkmingo gydytojo ortopedo traumatologo darbo. Tad viena iš konferencijos dalių buvo skirta būtent peties patologijų reabilitacijai.
Kasmet konferencija vis plečiasi. Minėjote, kad Klaipėdoje nėra lengva rasti didesnes patalpas. Ar nepritrūksite vietos ir sugalvosite konferenciją organizuoti kitur?
Tikrai ne, esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje. Likčiau nesuprastas kolegų, jei konferenciją surengčiau kur nors kitur. Kolegos jau žino, kad rugsėjo pabaigoje, kai lepina malonus oras, visi važiuoja į Klaipėdą. Kai kurie pasiima ir trumpų atostogų.
Neslepia profesinių niuansų
Organizuojate konferencijas, esate tarptautinis lektorius, mokote kolegas iš Lietuvos ir kitų šalių, atstovaujate vieninteliam Baltijos šalyse mažai invazyvios artroskopinės chirurgijos centrui („Smith & Nephew“). Kolegos jūsų kursus giria už tai, jog drąsiai dalijatės profesiniais niuansais. Ar negaila dalytis sunkiai įgytomis žiniomis?
Man patinka dalintis žiniomis. Pernai pagal programą „Smith & Nephew“ atvažiavo ukrainiečiai, profesinius įgūdžius tobulino latviai, specialistai iš Lietuvos.
Prisimenu, kaip mane patį mokė gydytojas dr. Juozas Belickas ir niekada negailėjo žinių. Paskui viskas taip apsivertė, kad pats jį mokiau.
Kolegoms parodau, kaip ką galima padaryti lengviausiu būdu. Mūsų darbas susideda iš mažų detalių, kurių „Youtube“ nepamatysi. Geriau turėti daugiau draugų nei taupyti žinias.
Mūsų darbas susideda iš mažų detalių, kurių „Youtube“ nepamatysi.
O jūs iš ko mokotės?
Kelio ir peties patologijų gydymo ekspertai yra prancūzai. Šios šalies specialistai pasaulyje šiuo metu yra numeris 1, tad į Prancūziją važiuojame pasisemti idėjų, pažiūrėti, kaip operuojama.
Nuo 2012 metų esate tarptautinių artroskopinės chirurgijos kursų lektorius. Kaip juo tapote?
Iki tol pasimokyti pas mane atvažiuodavo gydytojai iš kitų šalių. Kartą mane pakvietė į Jorką, į Angliją. Iš pradžių maniau, kad pakvietė kaip dalyvį ir gerokai nustebau, sužinojęs, kad kviečia kaip lektorių.
Buvo bemiegių naktų ir nerimo, kaip parengti įdomų pranešimą. Taip nejučia ir įsitraukiau. Net per pandemiją skaitydavau pranešimus vebinaruose.
Esate žinomas gydytojas, gerai matomas, ryškus. Ar daug pavydo sulaukiate?
Nekreipiu dėmesio ir einu į priekį. Turiu daug draugų, o į smulkmenas ar piktus komentarus nereaguoju.
Vaikai pasirinko mediciną
Gydytojai yra vieni iš tų profesijos atstovų, kurie ne taip retai susiduria su profesiniu perdegimu. Ankstesniame interviu esate save apibūdinęs kaip perfekcionistą, kuris visur ir visada siekia tobulumo. Ar tai nėra tiesus kelias į perdegimą? Ar esate gyvenime patyręs tokią būseną?
Tiesa, ko imuosi, stengiuosi padaryti tobulai. Sugebu subalansuoti. Mano darbas nėra monotoniškas: konsultuoju pacientus, operuoju, mokau kolegas, skaitau pranešimus užsienyje, minu dviratį.
Mano darbas nėra monotoniškas: konsultuoju pacientus, operuoju, mokau kolegas, skaitau pranešimus užsienyje, minu dviratį.
Man net atostogų nereikia. Praėjusią vasarą planavau atostogauti, bet sūnus Faustas, baigęs trečią medicinos studijų kursą Kaune, per vasarą dirbo mano asistentu operacinėje.
Juokauju, kad negalėjau atostogauti, nes tada mano asistentas neturės darbo. Anksčiau mano operacinėje jis dirbo slaugytoju padėjėju.
Dukra Laura, baigusi pirmą medicinos kursą, taip pat buvo įsidarbinusi medicinos centro „Northway“ registratūroje.
Turbūt tėvai džiaugiasi, kad abu vaikai pasekė tėvų pėdomis (Marko žmona Laura yra gydytoja odontologė) ir pasirinko mediciną?
Nė vieno neverčiau rinktis medicinos. Sūnus gal ir būtų paklausęs patarimo, o dukra būtų pasielgusi priešingai. Noriu, kad vaikai būtų laimingi ir rastų savo kelią.
Sūnus užaugo tarp ortopedų, jo krikšto tėvas - profesorius Šarūnas Tarasevičius iš Kauno. Sūnui gal net lengviau taip: eina pramintu keliu ir turi patarėjų. Tikiuosi, kad paseks mano pėdomis. Esu įsitikinęs: būsi laimingas, jei darbui pasirenki patinkančią sritį.
Per metus atliekate apie 650 artroskopinių operacijų. Įspūdingas skaičius. Kada spėjate? Ar nepavargstate taip intensyviai operuodamas?
Artroskopinės operacijos yra minimaliai invazinės. Operuoju tris dienas per savaitę: antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį. Nepavargstu.
Anksčiau pacientai klausdavo, ar jis nebus paskutinis, bijodamas, kad po kelių operacijų ar naktinio budėjimo ligoninėje galiu būti pavargęs.
Darbo grafiką susidėlioju taip, kad man pačiam būtų komfortiška dirbti ir nejausčiau nuovargio, o grįžęs namo dar turėčiau jėgų praminti dviračiu. Pacientai gali būti ramūs, antra ar penkta operacija - kokybė nenukenčia.
Ko dar teiraujasi pacientai prieš operaciją?
Pasitaiko pacientų, kurie nenori operuotis 13 dieną. Kai kurie atsiverčia Mėnulio kalendorių ir pagal jį pasirenka operacijos datą. Visada sutinku su pacientų pageidavimais. Noriu, kad jie jaustų psichologinį komfortą.
Tapo „Metų gydytoju“
Pernai buvote išrinktas geriausiu Klaipėdos miesto gydytoju ir pelnėte „Metų gydytojo“ apdovanojimą. Kaip reagavote?
Iki pat apdovanojimo ceremonijos nieko apie tai nežinojau. Medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje vadovė pakvietė vakarienės ir nusivežė į Žvejų rūmus.
Buvo maloni staigmena, kuri suteikė daug džiaugsmo. Esu nemažai prisidėjęs prie mūsų miesto garsinimo užsienyje. Man kaip klaipėdiečiui šis apdovanojimas ypač svarbus. Tai gyvenimo apdovanojimas ir didžiulė garbė.
„Metų gydytojo“ apdovanojimą laikote darbo kabinete. Ar pacientai pastebi?
Pacientai labiau pastebi pakabintas korteles iš konferencijų, kur skaičiau pranešimus ar vedžiau kursus. Pamatę gerokai nustemba, smalsiai apžiūri.
Šias korteles pradėjau rinkti dar dirbdamas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Taip, jų gana daug, bet nesu suskaičiavęs.
Ant dviračio - Lietuvos čempionas
Pakalbėkime apie pomėgius. Prieš 7 ar 8 metus burlentes iškeitėte į dviratį. Dviračių sportu užkrėtė buvęs pacientas?
Iki tol plaukiojau su burlentėmis, kai su vienu pacientu, buvusiu dviratininkų treneriu, įsikalbėjome ir jis pasiūlė pasivažinėti. Taip ir įtraukė.
Mane dviračių sportas „veža“ iki šiol: važinėju plento dviračiu ir miške, dalyvauju varžybose. Dviračių sportas suteikia energijos, puikiai tinka ir kūnui, ir dvasiai, tad kitą dieną galiu dirbti nepavargdamas.
Dviračių sportas - vienas sunkesnių, nors iš šono galbūt taip neatrodo. Mane „kabina“ tai, kas sunku. Dalyvauju B lygos, kurią sudaro buvę profesionalai arba stiprūs mėgėjai, 100 kilometrų ir ilgesnėse varžybose.
Ką dažniau renkatės: greitį ar didesnius atstumus?
Įvairiai. Savaitgalį važiuojame po 3-4 valandas, darbo dienomis važiuoju trumpiau ir intensyviau - apie valandą. Ir taip kokius 5-6 kartus per savaitę.
Grįžęs namo paskubomis persirengiu ir - ant dviračio. Jei prisėsiu kokiai 10 minučių, aptingsiu ir niekur neišvažiuosiu. Važiavimas dviračiu labai gerai pravėdina galvą.
Kokių pasiekimų turite dviračių sporte?
Pernai savo amžiaus grupėje važiuodamas miško dviračiu tapau Lietuvos čempionu. Dovanų gavau marškinėlius su Lietuvos vėliava - su tokiais ne kiekvienas gali važiuoti.
Pernai čempionatuose laimėjau tris medalius. Šiemet dalyvavau trijuose skirtinguose čempionatuose: važiuodamas laikui pelniau auksą, važiuodamas mišku ir plentu laimėjau bronzos medalius.
Visada ir visur siekiate maksimumo? Ar svarbūs ir kiti dalykai?
Negali visada laimėti. Man patinka susitikti su bendraminčiais, bičiuliais, kur kalbos daugiausiai sukasi apie dviračius. Taip, esu maksimalistas.
Kartais pats sau sakau: nuleisk „gazą“, pailsėk... Bet negaliu: turiu susidaręs savaitės planą ir griežtai laikausi.
Kartais pats sau sakau: nuleisk „gazą“, pailsėk... Bet negaliu: turiu susidaręs savaitės planą ir griežtai laikausi.
Pasiekimai dviračių sporte yra nuoseklaus darbo rezultatas?
Reikia treniruočių, susidėlioti mitybą. Dabar džiaugiuosi gera fizine forma, tad važiuoju į įvairias varžybas tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.
Pavyzdžiui, Zakopanėje, Lenkijoje, būna varžybos, kur kalnų vaizdai yra užburiantys, bet kaskart ten važiuodamas savęs klausiu - kodėl aš ten važiuoju, kodėl save taip kankinu? Bet grįžęs ir pailsėjęs prisimenu, kaip buvo gera. Man patinka save nugalėti.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą