Išskirtinės kolekcijos modeliu tapusi Eglė Straleckaitė-Domarkienė prabilo apie šventinį chaosą: „Turėtume nurimti“

Gyvenimas – ne filmas

Jau namuose Kalėdų eglutė suspindo neseniai. Dėl laiko stokos ir darbų gausos tai šiais metais įvyko vėliau nei įprastai. 

Pašnekovė pastebi, kad pirmasis žiemos mėnuo daugeliui kelia ne tik džiaugsmą, bet ir pernelyg dideles viltis, kad Kūčios ir Kalėdos bus lyg iš filmo.

„Turėtume nurimti. Idealios šventės buvo tik kino juostose, nuotraukose ir atvirukuose. Realybėje viskas paprasčiau – ne šventinio stalo nagrinėjamos ne tik kalėdinės temos, todėl, net tarp artimų giminaičių, pasitaiko nesutarimų. Ir to nereikia bijoti. Negalvoti, kad kitų šeimų pasibuvimas yra tobulesnis, nes nevarginti savęs mintimis apie sugadintas šventes“, – pastebi E. Straleckaitė-Domarkienė. 

Būtent ši mintis apie sustojimą susiliejo su įspūdžiais fotosesijoje, kur Eglė pirmą kartą prisilietė prie „Hinode“ rankinių ir aksesuarų kolekcijos estetikos.

„Ši fotosesija buvo laiku ir vietoje, o japonišku santūrumu dvelkiantys kūriniai sukėlė stiprius jausmus, primindama, kad turėtume pasidžiaugti gruodžiu ir priimti šventes su visu jų chaosu ir be lūkesčių“, – įsitikinusi žinoma šokių trenerė E. Straleckaitė – Domarkienė. 

Anot jos, japonų požiūris ir kultūra labai ramina. 

„Žiūrėdama į kolekcijai parinktus piešinius, pajutau tą tylą, kuri dažnai pasimeta tarp darbų, repeticijų ir skubančios kasdienybės. Tai buvo tarsi mažas sustojimas, kurio labai reikėjo“, – sako ji.

Garsiausi piešiniai

Kolekciją sukūrę „Pitex“ dizaineriai į ją sudėjo ne tik kruopščiai atrinktus Japonijos meno motyvus, bet ir filosofiją. „Hinode“ kolekcija paremta XVIII–XIX a. Ukiyo-e žanru – tai medžio spaudos menas, kuriame kasdienio gyvenimo paprastumas susitinka su poetišku gamtos vaizdavimu. O būtent gamtos ramybė ir meditatyvūs motyvai, anot Eglės, šiandien tampa savotišku atsvaros tašku žmonėms, kurie gyvena per greitai.

Žinomai moteriai kolekcijoje ypač įstrigo keli ikoniniai kūriniai. Vienas jų – „Didžioji Kanagavos banga“. Garsi Hokusai grėsminga banga, kontrastuojanti su tykiu Fudžio kalnu, pasak jos, primena, kad ramybės reikia ieškoti net tada, kai viskas aplink atrodo chaotiška.

Dar vienas autorius, kurio kūriniai tapo kolekcijos dalimi, yra Ohara Koson. Jis laikomas Shin-hanga judėjimo meistru, garsėjusiu gebėjimu subtiliai perteikti gamtos ramybę. 

„Tai priminimas, kad grožis slypi paprastume. Jei tai iš tiesų pajustume, suprantume, kad šventės nėra mėginimas nuveikti visus darbus, pripirkti daugybę dovanų, tonomis maisto nukloti stalus. Gal tuomet, kai nustotume bėgti, šventės taptų panašesnės į jaukią pasaką?“, – svarsto E. Straleckaitė-Domarkienė. 

Būna visokia

Kai kuriuos kolekcijos, kuri anksčiau buvo pristatyta Kaune, savo išskirtine atmosfera ir erdvės lankstumu garsėjančioje „Volfas Engelman Galerijoje“, aksesuarus puošia motyvai iš surimono – mažo formato prabangių medinių spaudų, kurie dažnai buvo kuriami ypatingoms progoms. Kolekcijoje tai simbolizuoja šventę, kultūrą ir pagarbą detalėms. 

Pasak Eglės, šie aksesuarai primena, kad estetika gali tapti mažomis kasdienėmis pertraukomis nuo įtampos.

„Rankinė, kuri kvepia ramybe… taip, tai skamba keistai, bet būtent tokį jausmą ji man sukelia. Man tapo lengviau sustoti, pažvelgti į tą piešinį ir prisiminti – šventės turi būti mūsų, tikros, ne idealizuotos“, – šypsosi ji.

E. Straleckaitė-Domarkienė sakė vertinanti daiktus ir žmones, kurie yra ne madingi, o stilingi. Ji tvirtino besidžiaugianti, kai kuri nors draugė pastebi, kad drabužis yra jos stiliaus. 

Garsi šokių trenerė šypsosi – ji būna visokia. Jei renkasi sportą gamtoje, tuomet vilki tokią aprangą, su kuria ją tampa sunku atpažinti. 

„Ir tai yra ne iš noro pasislėpti. Tiesiog suprantu – miške reikia būti ne madingai, o jaustis patogiai. Sportuodama šaltuoju metų laiku vilkiu kelis sluoksnius aprangos, kuri nieko bendro neturi su „trendais“ ar „brendais“. Būna, kad iš vyro pasiskolinu džemperį, kurio jis nebenešioja. Kasdien rengiuosi patogiai, o kai reikia pasipuošti, tampu neatpažįstama – tokiais atvejais pasirūpinti savo išvaizda išmokė šokių pasaulis“, – pasakoja pašnekovė. 

Eglė sako vis dažniau pastebinti, kad daug nereikalingo švenčių streso kyla ne dėl realių aplinkybių, o dėl minčių, kurias patys sau susikuriame. 

„Kartais atrodo, kad visi kažką galvoja apie mus – kaip pasipuošėme, ką gaminame, kaip švenčiame. Tačiau tiesa paprasta: žmonės daug rečiau apie mus mąsto, nei manome. Tai mes patys prisigalvojame scenarijų, kurio iš mūsų niekas neprašo“, – šypsosi ji.

Pasak Eglės, gražiausios šventės prasideda tada, kai nustojame gyventi lyg pagal „instagramo“ taisykles ir leidžiame sau būti tikri. „Reikia išmokti mylėti save tokį, koks esi, džiaugtis dienomis, kurios ne visada atrodo tobulos. Šventės – taip pat. Jos neturi būti idealios, kad būtų tikros.“