Tavo dainose juntama ramybė ir harmonija. Pasaulyje tiek daug triukšmo ir chaoso, ir visa tai atsispindi kitų atlikėjų kūriniuose, tačiau tavo kūryboje laikas tarsi ištirpęs, jo nėra, kaip nėra ir jokios įtampos. Kaip pavyksta išlaikyti tokią ramybę savyje ir į kūrybą neįsileisti savo demonų?
Mielas tavo pastebėjimas apie ištirpusį laiką. Visai neseniai prieš koncertą su grupės nariais kalbėjome apie tai, kad „FC Baseball“ įrašai fiksuoja laikmetį, kurio niekada nebuvo.
Kalbant apie tekstūrų pasirinkimus instrumentuotėse, neretai rodos, kad tai 7-as, 8-as dešimtmečiai, tačiau formose jaučiasi modernumas.
Čia gal jau kiek per daug moksliukiškas pokalbis, bet jau ten užgimsta ta misterija, apie kurią man yra „FC Baseball“. Tokie muzikiniai pasirinkimai sukuria pagrindą žodžiams, kuriuos rašau, melodijoms, kurias kuriu vokaliai.
Viskas visada organiška ir niekas niekada nesuplanuota. Aš atnešu parašytą dainą, tada su Jokūbu sėdime ir galvojame, kur tai galėtų nukeliauti. Galbūt dėl to ten ir galima rasti visus šiuos gražius dalykus, kuriuos paminėjai.
Kaip apibrėžtum atlikėjo misiją šiuolaikiniame pasaulyje?
Labai geras ir verčiantis susimąstyti klausimas. Manau, kad pirmiausia savo misijos, kaip atlikėjas, tu nepasirenki. Nes žmogaus psichologija - per daug niuansuotas dalykas, kad galėtum juo žaisti ilgame formate.
Gali būti vampyras vienoje dainoje, angelas kitoje, tačiau jei tai sąmoningi pasirinkimai, ilgainiui būsi „išaiškintas“ ir auditorijai pasidarys nebeįdomu.
Puikus to pavyzdys - visos vienadienės žvaigždės. Niekam neįdomu nuspėjamumas. Jie dairosi, ką groja radijas, emuliuoja tai, kol juos nuplauna kokia nors nauja, autentiška banga. Tada prasideda naujas ciklas.
Dėl tos tikrosios misijos, autentiškos misijos - manau, tikrų minčių transliavimas pasitelkiant meninį meistriškumą yra visai nebloga pradžia.
Jei esi piktas - papasakok apie tai, jei įsimylėjęs, išduotas, pavargęs, laimingas - papasakok apie tai. Ne taip, kaip apie tai pasakoja tie, kuriems sekasi, bet taip, kaip apie tai papasakotum tu.
Čia, man atrodo, irgi numiršta daug muzikinių svajonių. Žmonės nori greito populiarumo, dėl to skelbia savo kūrybą prieš surasdami savo balsą. Negavę norimų rezultatų - nuleidžia rankas.
Labai išsiplėčiau, atsiprašau, bet, grįžtant prie klausimo esmės, mano nuomone, menininko misija šiuolaikiniame pasaulyje yra pripildyti vandenį mineralais, suteikti gyvenimui tekstūros, pristabdyti laiką, įrėminti atsiminimus, pakvėpinti tai, kas kvapo neturi, nuspalvinti tai, kas nespalvota.
Žmonės nori greito populiarumo, dėl to skelbia savo kūrybą prieš surasdami savo balsą. Negavę norimų rezultatų - nuleidžia rankas.
Man visada gražus tas vaizdo iš lekiančio automobilio fragmentas. Juk tai tik vaizdai už lango, kol fone neskamba muzika.
Kai menininkas pasineria į kūrybą, dažnu atveju tuo metu jis išgyvena stiprias emocijas. Kaip jautiesi atlikdamas dainas iš gyvenimo etapo, kuris jau būna praėjęs?
Būna įvairiai. Kartais, atrodo, stovi vienoje veidrodžio pusėje, o kartais - kitoje. Kartais stoviu, dainuoju, žiūriu į žmones, matau jų veidus, šypsenas, ašaras, imu mąstyti apie tai, kad jie turi savo išgyvenimus, kurių garso takeliu tos dainos tapo.
Retai kada mane užplūsta atsiminimai, kuriuos aprašiau dainose, stovint ant scenos. Aš daug rašau, tai jeigu kokią nors naują dainą jau atlikome scenoje, dažniausiai jau būna parašytos bent trys naujos apie tai, kas įvyko ką tik. Visada į priekį ir niekada atgal.
Anksčiau tavo kuriama muzika buvo kiek kitokia. Nuo ko priklauso atlikėjo požiūrio kismas į kūrybą?
Rašau dainas nuo šešiolikos metų. Dabar man trisdešimt treji. Natūralu, kad dalykai keičiasi, tad keičiasi ir mano paties požiūris į muziką, į žanrus, į skambesius. Muzika jau labai ilgą laiką yra pagrindinė mano gyvenimo palydovė, tikiuosi, kad taip bus dar daug metų.
Apibūdink pojūčius, kurie aplanko, kai publika kartu dainuoja tavo kurtas dainas?
Tuo metu, kai tai vyksta, atrodo, kad mes visi jaučiamės panašiai, nėra minčių apie tai, kad aš parašiau tai. Žinai tą klišę, kad išleidus dainas jos ima gyventi savo gyvenimą?
Tai čia labai panašu. Mes visi tiesiog džiaugiamės tuo, kas yra, ir visai nesvarbu, iš kur, kaip ir kodėl tai atkeliavo.
Klausytojams turbūt įdomu tavo kūrybos ištakos: kas paskatino „gadinti popierių“, kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo susikristalizuoti šiam norui?
Buvau paauglys, kaip ir dauguma tokio amžiaus žmonių, ieškojau kažko savo. Iki tol tai buvo sportas - lengvoji atletika. Tada sužinojau, kad turiu širdies problemų, todėl teko tą reikalą „užrišti“.
Ir taip jau išėjo, kad per televizorių pamačiau vyrukus su gitaromis. Atrodo, kad tuomet užsidegė lemputė virš galvos. Artėjant šešioliktajam gimtadieniui mamos paprašiau gitaros, ir viskas.
Nuo to momento niekas niekada nebebuvo taip pat. Mačiau viską kitaip, pajutau begalinę inerciją, jutau, kad atradau savo dalyką. Esu labai laimingas vaikis tuo klausimu.
Ką manai apie lietuviškąją popkultūrą? Kokie atlikėjai vaikystėje formavo tavo muzikinį skonį?
Jokie. Vaikystėje nesiklausiau lietuviškos muzikos. Tėvų įrašų kolekcijoje buvo: „Queen“, Elton John, Sting, Bryan Adams, „Modern Talking“, „Depeche Mode“, Elvis, Michael Jackson įrašai.
Neturėjome nė vieno lietuviško įrašo namuose. Kai muzika pradėjau domėtis pats, atradau „Oasis“, „Stone Roses“, „The Beatles“, „The Kinks“, „The Rolling Stones“, „The Doors“, „Queens of the Stone Age“, „Arctic Monkeys“. Manau, labai ilgą laiką lietuviška muzika nebuvo labai autentiška ar kokybiška.
Dabar - visiškai kitaip. Manau, kad lietuviška muzika yra nuostabi. Nesu linkęs skirstyti muzikos į žanrus, ypač turint omeny, koks mažas mūsų muzikinis pasaulis, bet šiomis dienomis jis tikrai labai spalvingas ir gražus.
Visi esame tos pačios ekosistemos dalys. Tamsūs atlikėjai šviesiems padeda atrodyti dar šviesiau, ir atvirkščiai. Manau, lietuviška muzika dabar išgyvena gražiausias savo dienas.
Tamsūs atlikėjai šviesiems padeda atrodyti dar šviesiau, ir atvirkščiai. Manau, lietuviška muzika dabar išgyvena gražiausias savo dienas.
Ar jautiesi pripažintas scenoje?
Aš su didžiausiu džiaugsmu atidaviau savo gyvenimą kūrybai - tos dainos rado kelią į žmonių širdis. Neįsivaizduoju didesnio pripažinimo.
Kūryba yra laisvė ar visą gyvenimą kamuojanti „kančia“?
Kūryba ir yra gyvenimas.
Pakalbėkime truputį apie Plungę. Ar daug dainų buvo sukurta gimtinėje?
Visą pirmą „FC Baseball“ albumą parašiau Plungėje, Klevų gatvėje, tėvų namuose. Du mėnesius kiekvieną dieną atsibusdavau ir rašydavau. Vidurdienį nuvažiuodavau iki Senamiesčio vidurinės mokyklos, kurioje mokiausi.
Apibėgdavau dešimt ratų aplink stadioną, grįždavau namo, nueidavau į dušą ir rašydavau toliau. Taip gimė albumas „LUNA“. Labai keistas laikas, padovanojęs man daug gražių kūrybinių atsiminimų.
Kokie jausmai užplūsta sugrįžus namo?
Įvairūs. Visai neseniai buvau Plungėje, Senamiesčio vidurinėje mokykloje, kur žurnalistikos klubo jaunimui pasakojau apie savo nuotykius muzikoje.
Tik užėjus į mokyklą, mane pasitikusi moteris paklausė, prieš kiek metų aš baigiau mokyklą. Tai lankstant pirštus net šiurpas nukrėtė. Penkiolika metų praėjo.
Akimirksniu, rodos. Tai tik primena, kaip viskas laikina, kaip reikia vertinti dalykus ir dar labiau stengtis nuveikti, pajusti ir sukurti kuo daugiau dalykų.
Ką beprotiškiausio esi iškrėtęs, kai buvai vaikas?
Padegiau tėvų namus.
Dažnas sako, kad žemaičiai skiriasi nuo kituose regionuose gyvenančių žmonių. Kaip manai, kokiomis savybėmis jūs išsiskiriate?
Kartais man liūdna, kad žemaičius tapatina su primityvumu, šeimų maršais ir pan. Aš užaugau Plungėje, tada trejus metus studijavau Londone, dabar aštunti metai gyvenu Vilniuje.
Bet nepamirštu savo šaknų - jaučiuosi žemaitis, didžiuojuosi tuo, kad esu žemaitis. Mano akimis, žemaičiai yra kantrūs, drąsūs, moralūs, ištikimi, draugiški.
Žinoma, bet koks generalizavimas yra slidus momentas, bet Žemaitija yra puikus kraštas, džiaugiuosi, kad ten užaugau.
Nepamirštu savo šaknų - jaučiuosi žemaitis, didžiuojuosi tuo, kad esu žemaitis.
Studijavai Londone. Kokie įspūdžiai tuomet aplankė, kai iš mažo Žemaitijos miesto atvykai į kosmopolitišką?
Tai buvo įdomūs pojūčiai. Tikrai. Kai buvau vaikas, paauglys, mes daug nekeliavome. Tėvai labai daug dirbo, neturėjo įpročio atostogauti užsienyje, vykdavo ten tik verslo reikalais, todėl ir aš nebuvau daug keliavęs.
Reikėjo daug ko išmokti, prie daug ko prisitaikyti. Manau, tai buvo puiki gyvenimo mokykla. Grįžus iš Londono Vilnius atrodė mielas ir kompaktiškas. Toks atrodo ir dabar.
Ar yra skirtumas koncertuojant Plungėje ir kituose miestuose? Publikos reakcijos galbūt kitokios?
Prieš lipdamas į sceną Plungėje, visada jaučiu didžiulį jaudulį. Žinoma, tas jaudulys jaučiasi ir visur kitur, bet Plungėje jis kitoks, nes ten - namai. Žinai, kad auditorijoje yra tavo mokytoja ar vaikystės draugas.
Jie mato mūsų nuotykius ant didžiausių scenų Lietuvoje nuotraukose, mato interviu per televizorių, todėl norisi kuo geriau pasirodyti. Po koncertų vakarėliai Plungėje jau po truputį tampa folkloru. Myli mus ten, ne kitaip.
Dažnai sugrįžti aplankyti gimtinės?
Retokai, bet ne dėl to, kad nenorėčiau ten sugrįžti. Tiesiog esu gana užsiėmęs žmogus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą