Kas sunaikino Žemaitijos šventuosius? Dingusios Aniceto Puškoriaus skulptūros – tylus kultūros nusikaltimas
Aniceto Puškoriaus rankomis išdrožti šventieji tapo ne tik liaudies meno simboliu, bet ir skaudžiu priminimu, kaip lengvai Lietuvoje prarandamas kultūrinis paveldas. Kas už tai atsakingas – vagys ar mūsų abejingumas?
Bernardas Aleknavičius (1930–2020) – unikali, 1963-iaisiais į Klaipėdą iš zanavykų krašto atvykusi asmenybė, tris dešimtmečius čia dirbęs Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) korespondentu Žemaitijoje ir, be oficialios žurnalistinės veiklos, nuveikęs didžiulį darbą įamžindamas šio krašto savamokslius kūrėjus, kuriuos jis vadino Rūpintojėliais, ir jų kūrybą.
Vienas jų – kretingiškis skulptorius Anicetas Puškorius (1911–1994).
A. Puškorius gimė 1911 m. Skaudalių kaime Salantų valsčiuje, mažažemių 8 ha valdžiusių Pilypo Puškoriaus ir Magdalenos Gervinskaitės šeimoje, kurioje, be jo, augo 3 seserys.
Šeima gyveno vargingai, motina ir vaikai tarnaudavo pas ūkininkus už maistą ir drabužį.
Vyresniųjų seserų iš mokyklos parnešta knygelė „Vaikų pradžiamokslis“ su spalvotais gyvulių ir žvėrelių paveikslėliais tik 7-erių sulaukusį Anicetą įkvėpė drožybai, iš ko gimė pirmieji drožiniai: gandrai, ežiai, varlės, driežai, karvės, ožkos...
1922–1924 m. Anicetas lankė Klausgalvų pradinę mokyklą, į kurią pradžioje ėjo labai nedrąsiai, su baime, ir tai buvo jo vieninteliai mokslai.
Kai jam sukako 12 metų, nuvykęs į Salantų turgų ten pamatė pilną vienkinkį vežimą meniškai išdrožtų ir spalvotai nudažytų šventųjų skulptūrėlių.
Prie vežimo stovėjo gerokai pražilęs padžiūvęs vyras.
Vėliau Anicetas sužinojo, kad tai žinomas medžio drožėjas iš Grūšlaukės Juozapas Paulauskas (1860–1945), kurio skulptūros jam padarė didžiulį įspūdį.
Pristatė savo išdrožtus darbus
1928 m. Kretingoje surengtoje žemės ūkio ir pramonės pasiekimų parodoje jaunasis Anicetas dalyvavo pirmą kartą ir joje pristatė savo išdrožtus darbus: lietuvišką Vytį, raitelį su ietimi, karvę, liūtą.
Už tuos darbus jis gavo III laipsnio pagyrimo raštą ir 30 litų premiją, kas dar labiau paskatino jį drožti.
Anicetas išaugo giliai tikintis, nuolat lankė Kalnalio bažnyčią, turėdamas gražų balsą giedojo jos chore, o XX a. 4-e deš. pradėjo drožti šventųjų skulptūras, kurias užsakydavo tikintieji ar parapijos kunigai, kad pastatytų sodybų, pakelių ar kapinių koplytėlėse.
Nuo 1937 m. A. Puškorius pradėjo bendradarbiauti su Kaune įsikūrusia kooperatine liaudies meno ir pramonės rėmimo bendrove „Marginiai“, kuri telkė liaudies meistrus, aprūpindavo juos žaliavomis, kreditais įrankiams įsigyti, organizuodavo meno dirbinių gamybą ir pardavimą.
Šios bendrovės pirmoji parduotuvė buvo atidaryta 1931 m. Laisvės al. 15 Kaune.
Salantiškis gydytojas Jonas Simaitis (1919–1981) yra pasakojęs karo metais prie šios parduotuvės vitrinos matęs besibūriuojančius praeivius, kurie norėjo pamatyti čia parduodamą sovietinį diktatorių Staliną išjuokiančią A. Puškoriaus išdrožtą skulptūrą.
Jis „Marginiams“ iš pradžių drožė pagal jau sukurtus etalonus, bet tai buvo nuobodus darbas, vėliau jiems pradėjo siųsti savo sukurtus darbus, už ką ši bendrovė jam atsiuntė ne vieną padėkos laišką.
1944 m. rudenį į Lietuvą sugrįžus sovietinei valdžiai, A. Puškorius kartu su kitais aplinkinių kaimų vyrais, tarp kurių buvo ir šių eilučių autoriaus tėvas iš Alkos kaimo Kazys Beniušis, buvo paimtas į sovietinę kariuomenę.
Laikėsi nuostatos daug iš karto nevalgyti
Nors A. Puškorius priklausė Šaulių sąjungai, į Lietuvos kariuomenę privalomai karinei tarnybai dėl įgimtos plokščiapėdystės jis nebuvo šaukiamas, kai tarnauti sovietinėje armijoje tai nekliudė.
Baltarusijos teritorijoje įsikūrusiame kariniame dalinyje vyrai iš Lietuvos buvo ruošiami frontui, bet dėl blogo maisto ir sunkių gyvenimo sąlygų susirgę dizenterija dalis jų šios lemties išvengė.
1946 m. rudenį grįžęs namo į tėviškę A. Puškorius buvo išsekęs nuo maisto trūkumo, bet laikėsi nuostatos daug iš karto nevalgyti, nes po ilgo badavimo tai buvo grėsmė gyvybei.
Šiek tiek sustiprėjęs ir atsigavęs jis pradėjo dairytis žmonos, ir 1947 m. žiemą per Trijų Karalių šventę sukūrė šeimą su vietine audimą pamėgusia mergina Birute Žvinklyte (1923–1992).
Apsigyvenę kartu gimtojoje Puškorių šeimos trobelėje jie susilaukė 5 sūnų, ir visa šeima joje vos tilpo.
Nagingas šeimininkas kambariams apšviesti buvo sukonstravęs vėjo jėgainę, nes tuo metu vienkiemiuose elektros nebuvo.
Ir gyvenant Skaudaliuose, ir 1961 m. persikėlus gyventi į Kretingą, kad išmaitintų gausią šeimą, A. Puškoriui teko daug dirbti.
Suvaidino svarbų vaidmenį propaguojant Žemaitijoje Užgavėnes
Kūryba jam buvo ir pomėgis, ir gyvenimo būtinybė. Drožė jis viską, ko prašė žmonės, ką užsakydavo menininkus vienijančios organizacijos ir muziejai.
Jo kūrybos laikotarpį galima suskirstyti į 3 dalis: jaunystės laikų dievdirbystę, pokario metų realistinę skulptūrą, vėlesnį Užgavėnių kaukių drožimo laikotarpį, kai buvo propaguojamos Užgavėnių šventės, tapusios ne tik kaimo papročių išsaugojimo švente, bet ir alternatyva valdžios primetamoms sovietinėms šventėms.
A. Puškorius kartu su tuometiniu Kretingos muziejaus direktoriumi kraštotyrininku Juozu Mickevičiumi (1900–1984) suvaidino svarbų vaidmenį propaguojant Žemaitijoje Užgavėnes, kurios jų dėka 1971 m. pirmą kartą buvo suorganizuotos Plateliuose ir sutraukė minias žmonių iš visos Lietuvos.
Jų dalyviams reikėjo įvairių kaukių: raganų, velnių, kanapinių, lašininių, morių, kurias Žemaitijoje daugiausia A. Puškorius ir drožė.
Be jo dalyvavimo neapsieidavo ir tautodailininkų parodos, jis mielai dalyvaudavo ir kuriant medžio skulptūrų ansamblius.
XX a. 9-e deš. A. Puškorius vėl grįžo prie tautinės ir religinės tematikos, jo sukurta monumentali Vaidilos skulptūra puošia Kretingos rajono kultūros centro aplinką, o šv. Petras ir Povilas – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią.
Garsus Lietuvos skulptorius Juozas Mikėnas (1901–1964) apie A. Puškoriaus kūrybą kartą jam pasakė: „Kad pasiektų tokį tobulumą, kokį esate pasiekęs, profesionalūs skulptoriai turi mokytis ne vienerius metus.
Jie studijuoja žmogaus anatomiją, daug piešia, o jūs tai padarote be specialaus pasirengimo.“ A. Puškorius buvo kūrybingas iki pat mirties 1994 m., kai jis nesirgęs po nakties staiga iškeliavo į Amžinybę, savo darbus palikęs tęsti sūnums, iš kurių 1954 m. gimęs Raimundas savo kūrybine energija ir talentu garsėja ne tik Žemaitijoje.
O ankstyvajam A. Puškoriaus kūrybos dievdirbystės laikotarpiui šiandien atstovauja tik viena išlikusi 1936 m. sukurta Kristaus Karaliaus apie 1,3 m aukščio skulptūra, kurią A. Puškorius sukūrė po apsilankymo Palangos Tiškevičių rūmų parke ir kurią savo namuose saugo skulptoriaus palikuonys.
B. Aleknavičius su A. Puškoriumi susipažino 1963 m. neilgai trukus po jo atvykimo į Klaipėdą, kartu dalyvaudami ekskursijoje į Kaliningrado srities Tolminkiemio miestelį, kur XVIII a. gyveno ir kūrė poetas Kristijonas Donelaitis (1714–1780), pirmosios poemos lietuvių kalba „Metai“ autorius.
1968 m. Sovietų Sąjungoje jautėsi šioks toks politinis atšilimas, tad B. Aleknavičius į Maskvą siuntė ne tik oficialias reportažines nuotraukas, bet ir nuotraukas apie lietuvių liaudies meną bei jo kūrėjus, kurias publikuodavo Skandinavijos šalių spauda.
Kilnojo savo jaunystėje sukurtas skulptūras
„Jaučiau, kad atėjo pats patogiausias laikas visuomenei pristatyti tautodailininką A. Puškorių su jo jaunystės dienų darbais ir fotografiniu būdu atskleisti šio žmogaus sudėtingą kūrybinio gyvenimo kelią“, – 2008 m. išleistoje knygoje „Žemaičių žemės Rūpintojėliai“ rašė B. Aleknavičius.
Karštą vasaros dieną sėdę į B. Aleknavičiaus tarnybinį automobilį, jie kartu aplankė vietas, kur koplytėlėse rymojo jo išdrožti šventieji.
Visą dieną Anicetas kilnojo savo jaunystėje sukurtas skulptūras, šluostė nuo jų dulkes ir vėl statė į senąsias vietas.
Jis pasakojo apie tai, kaip dar būdamas paauglys iš molio lipdė mūsų tautos didžiavyrius, iš medžio skaptavo šventuosius, taip eidamas į žmones.
Jo gimtuosiuose Skaudaliuose vienoje namo palėpių buvo surastas laiko dulkėmis padengtas 1935 m. sukurtas Šv. Pranciškus Asyžietis, kuris nuplautas Salanto upelyje ir padėtas ant jo slėnio skardžio buvo įamžintas, vėliau jį grąžinus savininkui.
Ten pat koplytėlėje buvo aplankyta ir žvaigždžių vainiku papuošta Marija Maloningoji.
Panaši 1941 m. sukurta Marijos Maloningosios skulptūrėle buvo aplankyta ir Voveraičių kaimo koplytėlėje, kai Kūlupėnų apylinkės Kūlsodžio kaimo koplytėlėse aplankytos 1939 m. sukurta Marija Maloningoji ir 1939–1941 m. sukurtos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Roko skulptūrėlės.
Jos ir jų autorius A. Puškorius buvo įamžinti fotografijose ir tai išliks ateities kartoms.
Tą pačią vasarą B. Aleknavičius aplankė ir įamžino 1935 m. sukurtą įspūdingą 1,5 m aukščio Šv. Antano su kūdikėliu skulptūrą, stovėjusią Imbarės kaimo senkapių koplytėlėje.
Skulptūrų iš koplytėlių grobimo vajus tęsėsi
Prasidėjus Atgimimui, B. Aleknavičius kartu su operatoriumi Jonu Marcinkevičiumi ir A. Puškoriumi atvykę į Imbarę filmuoti pažintinės laidos šios skulptūros neberado.
„Susvyravo Anicetas ir nė žodžio neištarė, kai tolimesnis filmavimas prarado kūrybos džiaugsmą, tik galėjai numanyti, kas dėjosi skulptoriaus viduje“, – apie tai rašė B. Aleknavičius.
Dar sovietmečiu prasidėjęs skulptūrų iš koplytėlių grobimo vajus tęsėsi ir atkūrus nepriklausomybę, o dar stebuklingai išlikusios grobiamos ir šiandien.
Gaila, bet valstybė nesugebėjo šių skulptūrų surinkti ir įkurdinti muziejuose, koplytėlėse sustačius jų kopijas, šiuos vertingus liaudies meno kūrinius išsaugant ateities kartoms.
Ką kalbėti apie pakelių ir kapinių koplytėles, jei net ir dienos metu vagiama iš bažnyčių.
1980–1982 m. restauruojant Kretingos katalikų bažnyčią buvo pavogtos 4 renesansinio stiliaus 1617–1625 m. sukurtos senosios sakyklos skulptūros, kurias vėliau atkūrė A. Puškorius, tuo metu buvęs ir bažnyčios komiteto narys.
Tada nuspręsta likusias senąsias skulptūras išsaugoti, vietoje jų į sakyklos nišas pastačius A. Puškoriaus išdrožtas kopijas, ką šiandien pastebi tik retas bažnyčios lankytojas.
Lietuvių liaudies meninio palikimo išsaugojimo reikšmę supratusieji nuveikė daugybę reikšmingų darbų, kuo gali didžiuotis ir Kretingos kraštas, nes čia triūsė legendiniai muziejininkai ir kraštotyrininkai žemaičiai J. Mickevičius ir Ignas Jablonskis (1911–1991), kai iš Šakių krašto į Klaipėdą atvykęs B. Aleknavičius taip pat įnešė svarų indėlį, mums ir ateities kartoms įamžinęs ir taip išsaugojęs atminimą apie jau Amžinybėn išėjusius žemaičių žemės Rūpintojėlius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą