G. Litinsko požiūris į gyvenimą negali nežavėti ar nekelti šypsenos. Ar žinojote, kad rinkdamasis gyvenimo kelią G. Litinskas mindžikavo tarp muzikos ir dailės, kad žinomas muzikantas nemėgsta per saldžių šlagerių, paskaitę interviu suprasite, kokių dainų iš žinomo kūrėjo tikėjosi Stasys Povilaitis. Svarbiausia, jums bus atverta paslaptis - kokia komisija nulemia dainos sėkmę.
Neseniai šventėte jubiliejus - jums sukako 65-eri, o grupei „Studija“ - 45-eri, tačiau jūsų keliai išsiskyrė... Koks jūsų santykis su „Studija“ šiuo metu?
Taip, grupei „Studija“ atidaviau apie 40 metų. Manau, tai labai ilgas laiko tarpas. Nuo - iki. Nuo pradžių pradžios: studentiški laikai, daug idėjų, daug entuziazmo. Fakultetuose grojom funk, soul, jazz muziką, apie autorines dainas dar negalvojom ir nereikėjo, nes buvo ką groti ir taip.
Reikėjo važiuoti į „Opus 81“ ir „Opus 82“ festivalius, tai vykdavome naktiniu traukiniu Klaipėda-Vilnius. Aparatūrą, instrumentus, sintezatorius ir visa kita tempdavom ant pečių. Dieve! Kai prisimeni dabar, plaukai stoja piestu (juokiasi).
Vienu žodžiu, kartu gyvenom šeimynišką gyvenimą, net gimtadieniai būdavo švenčiami kartu su šeimom, baliukai ir t. t. Visi buvome bendraminčiai, dėl kūrybos gerai sutardavome. 1986 metais gavome „Studijos“ vardą ir tapome filharmonijos neetatiniu ansambliu.
Reikėjo susigalvoti pavadinimą. Fakultetuose mes ir džiazo orkestras repetuodavome 404 auditorijoje, kuri priklausė Džiazo katedrai. Mes ją vadinome tiesiog studija. Kur šiandien repetuojam? Studijoje. Man ir šovė mintis pasivadinti „Studija“.
Bet tada mes buvome aštuoni muzikantai, turėjome du pučiamuosius, saksofonus, Ričardą Dubinską, kuris buvo tuometinis kaip ir vadovas, organizatorius, ir Kęstą Janušaitį, o tai jau yra combo sąstatas.
Vilniuje pasiūlėme grupės pavadinimą „Studijo - combo“, bet šulams nepatiko antras žodis, nes užsienietiškas, negerai. Pradžioje nuliūdino, po to pralinksmino, kad nežino, kas tai yra combo sąstatas.
Mūsų garso operatorius tuomet buvo Rimas Kišonas, tad jis atsikirpo pusę pavadinimo ir vėliau įkūrė savo kompaniją „Combo“, o mes likome „Studija“. Vienu žodžiu, niekas nenukentėjo - viskas tik į naudą.
Man palikus „Studiją“, gal po poros metų išėjo ir gitaristas Virginijus Pažemeckas, ir klavišais grojęs Raimondas Jonutis. Mes turėjome VšĮ „Studijofonas“, tad mano draugams palikus „Studiją“, sakau - darom savo „Studijofoną“, netoli būsim pabėgę.
Taip subūrėme savo grupę „Studijofonas“. Prie mūsų prisijungė nuostabi dainininkė Rasa Doniela, būgnininkas Gintaras Puzinas. „Studijoje“ iš senbuvių liko tik du - Steponas Januška ir Valdas Galdikas, išėjusiuosius pakeitė nauji, jauni muzikantai.
Muzikantai yra geri mūsų pažįstami ir draugai, todėl viskas vyksta be pykčio.
Esate ne tik muzikantas, aranžuotojas, bet ir vokalistas.
Rimčiau dainuoti pradėjau Klaipėdoje. Nuo 1982 m. grupė „Studija“, jau vadovaujama Ričardo Dubinsko, išlydėjus Paltinų šeimą į Vokietiją, pradėjo groti „Neringos“ naktiniame klube su šou programa. Pirmoje dalyje grodavome džiazą, po to - šou programa, kitos dvi dalys - šokiai.
Ten tekdavo nemažai dainuoti. Mūsų vokalistas buvo Steponas Januška, tačiau 1983 m. jis išėjo atlikti karinės tarnybos, tad pusantrų metų man teko būti pagrindiniu vokalistu programoje ir šokiuose. Tai užgrūdino mano vokalą. Grojome viską - funk, rock, pop... Beje, ir ten neišsivertėme be įrašų. Esame įrašę keletą programų.
Tuo laikotarpiu, 1982-1989 m., gimė nemažai mano dainų. Tuo metu prasidėjo ir grupės „Studija“ koncertų turai. Tada gimė dainos „Spindulys“, „Dabartis“ („Mano mieste“) ir dar daugybė kitų, kurių gal nevardinsiu, nes ilgai užtruktų. Kažkada bandžiau skaičiuoti - jų bus apie 100-ą!
Teko rašyti dainas ir Stasiui Povilaičiui, Simonui Donskovui, Žilvinui Žvaguliui, Irenai Starošaitei... Vieną kartą skambina Stasys Povilaitis ir klausia: na, kaip, ar turi ką nors man? Sakau, kad kažkas yra, bet minore. Cha! Sako, minore mes, lietuviai, visi mokame kurti, bet tu man parašyk kažką povilaitiško (juokiasi)! Taip, parašiau jam povilaitiškų dainų!
Kokios tos povilaitiškos dainos? Įdomu, ar išrankūs užsakovai Simonas Donskovas, Žvaguliai?
Stasiui Povilaičiui rašiau tokias dainas kaip „Moteris“, „Po kelionių“, „Ei,mergyt“, „Ne, nelauk“, „Tai tegu“, „Lemtinga diena“, „Sugrįžimas“, „Rudens bliuzas“, „Sapnų šaly“, „Rudenė vėtra“, „Nekaltink fortūnos“. Va, žiūrinėju Stasio dovanotus kompaktus ir pasakoju, ką užmatau.
Kitas pagal pavadinimus, gal ir neatspėčiau, seniai tai buvo. Ką Stasio transliuoja per radiją dažniausiai, žinau dvi - „Švieski man vėl“ ir „Sudeginti tiltai“. Gal ir juokauju...
Simonui Donskovui rašiau donskoviškas dainas (juokiasi). Šis atlikėjas gal irgi turi apie 10 mano dainų. Simas kartą sako man išpūtęs akis: tu žinai, kažkur koncertavau rajone, o 20-metis jaunimas visa gerkle rėkė „dėde, padainuok “Jūra vakare". Atrodo, eilinis šlageris, o čia - va, kad nori...
Žilvinui Žvaguliui rašiau jo natūrai tinkančias dainas, tokias kaip „Zuose“, „Žemaičių smuklė“, gal ir dar kažką turi iš mano dainų, neatmenu.
Ar žinomi žmonės išrankūs? Oi, ne, paprastumas juos puošia. Aišku, pasitarti reikėdavo, kas ir kaip.
O kaip gimsta šlageris?
Turbūt taip ir gimsta. Niekada neinu į studiją kurti kokios nors dainos. Eini gatve, važiuoji mašina ar namie kažką darai, tai vis panosėje niūniuoji. Ir kartais pagauni save, kad - o! Kažkokia įdomi frazė aplankė tave! Ir viskas, daina - beveik baigta.
Kitas - kur kas ilgesnis etapas - tekstas, aranžuotė, atlikėjas. Pasitikrini, ar ko nors nenukopijavai, nes kartais būna plagiatai netyčiukai. Kaip kažkada buvo apkaltinti bitlai, kad kažkuri jų daina yra plagiatas.
Į tai Paul McCartney atsakė, kad visų mintys skraido kažkur labai aukštai ir jos kartais susitinka. Na, čia jo versija, nežinau, kaip iš tikrųjų, bet tikiu tuo. Kaip ir būna dvynių (beveik): vienas gimęs Amerikoj, kitas, tarkim, - mano kieme (juokiasi). Beje, mano vienas kaimynas buvo labai panašus į George'ą Bushą vyresnįjį. Ir ką?
Truputį privengiu minorinių šlagerių, nes, kaip sakė Stasys Povilaitis, šitą mes, lietuviai, mokam - paverkšlent. Nors tai irgi gražu.
O kodėl ne visi kūriniai sulaukia vienodos sėkmės?
Turbūt pats sudėtingiausias klausimas. Kodėl dauguma 1956-1973 m. „Eurovizijos“ dainų vis dar skamba per įvairias radijo stotis? Šlageriai - dainos, kurios pataiko ten, kur jos yra reikalingos, kurias girdi milijonai žmonių, kurie ir yra tikroji komisija, nusprendžianti dainos likimą.
Ne visi talentingi kūrėjai pataiko į dešimtuką. Ir kai kada jiems yra apmaudu, kad daina nėra wow! Nors jiems ta daina atrodo pavykusi. Kaip sakoma, jei albume yra vienas topas, - albumas pavyko.
Mano skonis irgi labai dažnai nesutampa su masės skoniu. Aš irgi turiu mylimų dainų, deja, jos nėra top viršūnėse. Kai kurios dainos taip ir guli stalčiuose, nes nepavyko, ir tiek. Gal kažkas tave aplenkė, kol tau pavyko kažką sugalvoti? Beje, net ne visos bitlų dainos sulaukė stulbinančios šlovės.
Mano skonis irgi labai dažnai nesutampa su masės skoniu. Aš irgi turiu mylimų dainų, deja, jos nėra top viršūnėse. Kai kurios dainos taip ir guli stalčiuose, nes nepavyko, ir tiek.
Girdėjau, kad dailininkas Van Gogas savo paveikslą „Aguonos“ tapė labai daug kartų. Tiesiog suplėšydavo ir vėl piešė, kol jam patiko. Gal ir su muzika taip reikia? Tai ilgas procesas, o mes norime lyg pažaisti su mikrobangų krosnele: įdėjai, iškepė, patiekei, skanaus. Klausytojas arba suvalgys, arba išspjaus...
Laikmetis ir inovacijos daro savo: sakoma, kad šiais laikais dainuojama specialia technika patobulinus įrašus, pagal fonogramą, netgi dainuojama grožiu ar kai kuriomis kūno dalimis... Kaip su visu tuo konkuruoti?
Taip, yra toks žanras, kur dainuoja kažkuri kūno dalis (juokiasi), bet, manau, jis nykstantis, o gal net ir išnykęs. Jaunuoliai, kurie prasimuša į šią rinką, manau, visi jau yra dainuojantys, nes pereina visokius TV konkursus, kuriuose nėra kur pasislėpti...
Yra prietaisų, kurie sutvarko intonaciją. Čia tikrai nėra nusikaltimas, kad kažkokią natelę reikia įstatyti į vietą. Taip, būna dainininkų, kuriems reikia minimalių korekcijų, o būna, kai reikia pasėdėti... Man patinka senos mokyklos mūsų estrados dainininkai. Ateina, įdainuoja ir išeina. Tai - profesionalai!
Kaip manote, ar Lietuva turi jaunų atlikėjų, kurie turi potencialo išaugti iki legendinių atlikėjų?
Lietuva visais laikais turėjo gerų atlikėjų, puikių dainininkų. Tokių turime ir dabar, bet ar jie bus legendiniai, sunku pasakyti. Legendomis netampama per pusmetį ar metus ar pasibaigus „Lietuvos balso“ konkursui...
Lietuvoje tikrai yra puikių talentų su išliekamąja verte. Bet ar jie nuskambės ir už Lietuvos ribų? Nesu optimistas. Patys žinome, kokie muzikiniai sindikatai dirba su tikromis žvaigždėmis, kokios investicijos skiriamos ir kokia biznio mašina ten sukasi. Kaip lietuvaitei ar lietuvaičiui papulti į šitą prabangų ekspresą? Aš pabūsiu pesimistas - niekaip.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado antraščių spaudoje: dainininkų gastrolės į Ameriką ar Londoną. Tik vietoje Wembley stadiono jie apsistoja kokiam pabe su vietiniais lietuviais arba Čikagoje pas tautiečius. Neseniai buvau Londone tris dienas...
Oi, ne... Ne koncertuoti, o tiesiog arbatos atsigerti ir pirmą kartą pamatyti Londoną. Teko išgirsti istoriją apie atlikėją iš Lietuvos, neva žvaigždę. „Žvaigždė“ užsiprašė 2000 svarų honoraro, plius kelionė, viešbutis, maitinimas.
Nežinau, limuziną prikabino ar ne. Pabas, kuriame jis koncertavo talpino tik apie 100 žmonių, tad „žvaigždei“ teko susimažinti honorarą iki 400 svarų...
Niekas neabejoja, kad muzika daugybę metų jums daugiau nei darbas...
Didžiausias kaltininkas - mano tėvukas Alfonsas Litinskas. Visą laiką gyvenau su muzika. Nebuvo jokios prievartos sėdėti valandų valandas prie pianino ar smuiko, kai mokiausi muzikos mokykloje. Gal ir nieko gero, nes netapau kurio nors instrumento virtuozu, bet visada buvau laisvas, aišku, su kažkokia atsakomybe.
Vieną kartą, kai kažką mokykloje prisidirbau, dabar nepamenų ką, bet tėvuko vieną sakinį pamenu iki šiol - prakeikiu tą dieną, kai aš tau įdaviau į rankas gitarą. Matyt, buvau nusipelnęs jo tokios pastabos... Šiaip tėvas mane auklėjo liberaliai, be diržo, su tėviškais paaiškinimais.
Jūsų didžiausia svajonė.
Mano didžiausia svajonė jau išsipildė. Apie ką jaunystėje svajojau, viską beveik turiu. Ne veltui sakoma - svajok ir išsipildys. Baigę vidurinę mokyklą mes, klasiokai, kiekvienas savo svajones surašėme į lapelį ir užkasėm prie mokyklos.
Parašiau, kad noriu tapti profesionaliu geru muzikantu - išsipildė. Svajodavau apie gerus instrumentus, gitaras, audioaparatūrą. Turiu - išsipildė. Apie nuosavas jachtas ir nuosavus restoranus niekada nesvajojau - išsipildė, neturiu.
Apie nuosavas jachtas ir nuosavus restoranus niekada nesvajojau - išsipildė, neturiu.
Turiu žmoną, dukrą, anūką, žentą, mylimą tėvuką, kuriam jau 95 metai - esu laimingas.
Aš pajutau, kad mano geriausias laikas - dabar. Esu laimingas, to, ko man reikia, visko turiu, gyvenu sau ir dar kitiems.
Aš pajutau, kad mano geriausias laikas - dabar, esu laimingas, to, ko man reikia, visko turiu, gyvenu sau ir dar kitiems.
Svajonė? Gal sulaukti tėvuko amžiaus be didelių ligų. Gal. Taip, metai bėga ir greitėja kažkaip, tai reikia išnaudoti kiekvieną dieną turiningai. Netgi patingėti patinka kokią dieną, nieko neveikti, bet tai nėra labai lengvas užsiėmimas (juokiasi).
Noriu, kad baigtųsi kvaili žmonijos karai. Tai yra didelis diskomfortas smegenims.
Galvoji apie tai, jaaudiniesi, sergi už Ukrainą, dainuoji apie Ukrainą. Mano tėvukas Vorkutoje turėjo daug draugų iš Vakarų Ukrainos. Jis ligi šiol dar padainuoja keletą ukrainietiškų dainų ukrainiečių kalba.
Džiaugiuosi, kad aš gyvenu savo Lietuvoje, o ne svetur, čia mano kiemas, čia mano smėlio dėžė, čia mano jūra, čia mano draugai, čia mano šeima. Džiaugiuosi, kad dukra Gabrielė gyvena šalia, Klaipėdoje. Kaip mano senas draugas Ričardas sakydavo: vyrai! Ameriką čia reikia daryti, aplink save.
Jis buvo teisus. Ričardas Rakauskas, amžiną atilsį jam, buvo mano fotografijos mokytojas. Mane visada supo geri draugai, geri žmonės. O ko daugiau žmogui reikia? Aš laimingas su savo svajonėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą