Legendinis šokėjas: „Šokti pradėjau dėl mergaitės darželyje“

„Mes nešame misiją ir auginame ne tik sporto srities atstovus, mokome juos, kaip būti darbštiems, planuojantiems ir siekiantiems tikslų. Bet kokiame sporte užauginami geresni žmonės, tačiau manau, kad sportiniai šokiai visapusiškai lavina vyrą ir moterį, jų santykį ir judesį ant parketo“, - pasakoja D. Popovas.

Jis atskleidžia profesionalo požiūrį į sportinius šokius ir jų esmę, kurių daugelis nesupranta. Nuo traumos, dėl kurios galėjo likti neįgalus, sportinių šokių čempionų nevertinimo Lietuvoje iki motyvacijos patarimų, apie delfinus ir favoritus - šiame interviu.

Papasakokite apie traumą, kaip ją patyrėte?

Vaikystėje užsiiminėjau ne tik šokiais, bet ir kovos menais, plaukimu, šachmatais ir taip toliau. Visur norėdavau būti pirmas, aktyviausias, ir mano draugai būdavo aktyvūs. Žaidimo forma mokykloje mušėmės ir gavau tokį „smūgį iš skrydžio“. Vienas vaikas, irgi lankantis kovos menus, įsibėgėjo ir pataikė į nesėkmingą vietą. Ligoninėje mane bandė gaivinti, temperatūra buvo pakilusi iki 45 laipsnių. Iki šiol atsimenu, kaip darė operaciją, sakė, kad labai mažai laiko liko, bet gyvybę išgelbėti pavyko.

Tuo metu galvoje daug apsivertė, atsirado kitoks gyvenimo suvokimas, ir tas mane pastūmėjo pasirinkti mažiau agresyvų sportą, turintį gilesnę prasmę. Ne paslaptis, kad šokiai, ypač sportiniai šokiai poroje, įjungia smegenis. Turi galvoti ne tik apie techniką, bet ir apie partnerę, muziką, choreografiją, vizualinę išvaizdą. Tai leido ištraukti viską iš vidaus, ką nori parodyti su kūnu. Sportiniai šokiai yra visapusiškas sportas, kai daug dalykų susijungia į vieną bendrą sporto meną.

O kaip sekėsi atsigauti po tokios traumos? Ar reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti?

Gyvenime visada būdavo noras būti lyderiu, o po tos traumos supratau, kad ta hierarchija pasikeitė. Būdamas metus be sporto, pajutau, kad aš ne lyderis ir ne antras, man gydytojai pradėjo net neįgalumą siūlyti. Tada supratau: jei nepradėsiu kovoti už save kaip vyrą, tai gyvenime man teks pasyvesnė pozicija. Negalėjau su tuo susitaikyti ir sakiau, kad „aš treniruosiuosi, draskysiuosi, bet atsistosiu bent jau į tą būseną, kur buvau iki traumos“. Mama pasitelkė visas pajėgas, reabilitologus, stovyklas ir sportą. Supratau, kad galiu ir nepasiduosiu. Ta trauma man tapo varikliu visam gyvenimui.

Žinant, kad šokėjai daug treniruojasi, įdomu, ar turėjote laiko, pavyzdžiui, su draugais susitikti, praleisti smagiai laiką?

Visi, kurie aktyviai sportuoja, skundžiasi laisvo laiko stoka. Mane labai traukdavo draugai, norėjau būti su jais, ten atrodė kieta, o šokiai, galvodavau, niekur nepabėgs. Tačiau yra terminas „disciplina“, kurio nelabai suprasdavau ir sakydavau mamai, jog „nenoriu“. O mama: „Dmitrijau, “per nenoriu„, susikaupk ir varyk. Pasiimk “šmutkes„ ir - į treniruotę, o po to daryk, ką nori.“ O po treniruotės nebūdavo pasirinkimo, nes reikėdavo padaryti namų darbus ir eiti miegoti.

Išmokau skirti per dieną laiką, kuris yra nepajudinamas. Tai reiškia, man - treniruotė ir aš adaptuojuosi prie jos, su draugais susitinku arba anksčiau, arba po jos. Paskui tai net sukėlė draugų pagarbą man. Jie sakydavo: „O, tu turi užsiėmimą, “faina„, tu orientuojiesi į jį.“ Nes jei mes orientuotumėmės į draugus, o jie gali užimti net 99 procentus laiko, jo niekam kitam nebelieka. Yra ta vadinamoji „šaknis“ - treniruotė, aplink ją kuri dieną ir viską spėji.

Kas taip sužavėjo sportiniuose šokiuose? Minėjote, kad lankėte daug kitų sporto šakų: kovos menus, plaukimą, net šachmatų būrelį.

Aš šokti pradėjau dėl mergaitės darželyje. Viena man labai patiko, ji sakė: „Šoksi su manimi?“. Aš galvojau: „Iš visų berniukų pakvietė mane, reikia eiti.“ O net nebūčiau pagalvojęs apie šokius.

Koks jūsų mėgstamiausias šokis iš standartinių ir Lotynų?

Iš Lotynų Amerikos - du šokiai. Tai samba, todėl, kad jis labai ritmiškas. Kojos šoka vienu ritmu, keliai - kitu, o viršutinė kūno dalis - dar kitu ir, kai bandai daryti viską, jautiesi kaip būgnininkas. Kitas šokis yra rumba, nes tai - meilės šokis, turbūt aš jį daugiausiai šokau. Iš standartinių šokių - kvikstepas, kadangi buvau choleriškas vaikinukas, man reikėjo greičio. Taip pat labai patikdavo fokstrotas, slankiojantis, lengvas šokis, kuris atrodo kaip skrendanti plunksna.

Kokie jūsų įsimintiniausi prisiminimai ar akimirkos iš sportinių šokių gyvenimo?

Neįmanoma išskirti, aš tik supratau, kad pergalės užima mažą vietą mano atmintyje. Didžiausią užima kelionės į varžybas ir treniruotės, nes ten būdavo daug juokingų atvejų. Kitaip neįmanoma dirbti tokioje įtampoje. Trenerio komentarai, emocionalus nestabilumas... Tai keldavo juoką, kai kažkas sako: „Aš nebegaliuuu.“ Žiūri ir juokiesi, bet po to supranti, kaip buvo sunku išgyventi.

„Žuvėdroje“ mūsų buvo šešiolika, tad visiems tiek valandų praleidžiant vienose patalpose teko išmokti daug dalykų apie bendravimą, ir tai padėjo gyvenime.

Papasakokite apie jūsų darbą projekte „Delfinai ir žvaigždės“.

Kai mane pakvietė, aš galvojau, kad man reikės padėti su choreografija, o kai atvažiavau į susirinkimą - supratau, kad esu dalyvis. Mane labai patraukė tas projektas, nes aš esu prieš gyvūnų išnaudojimą. Sau pasakiau - jei pamatysiu, kaip muša gyvūnus, apsisuksiu ir išeisiu. Man būdavo įdomus procesas, kaip treniruojami žmonės, nes pasaulyje niekur nemačiau tokių projektų. Mus ruošdavo kaip paprastus trenerius, kurie treniruoja, dresuoja.

Ta patirtis davė daug supratimo apie bendravimą su gyvūnais, prisijaukinimą, kokią nešame didelę atsakomybę, dirbdami su jais. Emocijos būdavo nepakartojamos. Delfinas tave apkabina, plaukioja kartu, su tavimi pasisveikina kiekvieną rytą.

Būdavo žaismingesni delfinai, pavyzdžiui, Tija. Plaukiodavai, ji paimdavo už kojos ir lėtai sukdavo po vandeniu. Tuo metu jauti, kad koja išsisuka, tave traukia po vandeniu, atidarai jos burną ir atsargiai ištrauki koją... Galvodavau, kad ji nori mane paskandinti, bet delfinai taip žaisdavo.

Kiti žmonės galvodavo, kad projekte labai paprasta, bet tas filmavimų intensyvumas išvargindavo, kai reikėdavo labai greitai sukurti numerį. Kiekvieną dieną reikėdavo keltis 7 ryto, eiti iki kelto, o po to lipti į šaltą baseiną. Ne pats maloniausias dalykas. Pabaigoje galvodavau, kad reikėtų iškristi kuo greičiau, nes nei jėgų, nei noro nebūdavo taip nuolatos važinėti, bet nuėjome iki pusfinalio, beveik iki galo. Paskutiniai filmavimai jau buvo labai sunkūs.

Įdomu, kokie jūsų dabartiniai favoritai sportinių šokių aikštelėje?

Yulia Zagoruychenko ir Riccardo Cocchi, jie jau dabar nešoka, bet tikrai labai gera pora, iki šiol stebiu juos kaip trenerius, labai stipriai treniruoja ir patys vis dar labai geros formos. Iš standartinių porų yra už Daniją šokanti porytė Dmitri Kolobov ir Signe Busk.

Visos Lietuvos poros, šokančios standartinius šokius, dažniausiai lyderiauja pasaulyje. Jei pažvelgtumėme į istoriją, Lietuvos šokėjai, jų pavardės labai dažnai skamba. Pas mane atvažiuoja daug trenerių iš viso pasaulio. Aš pasakau pavardes ir jie sako: „Jie iš Klaipėdos?! Kaip taip gali būti, pas jus toks mažas miestelis ir tokios žvaigždės kyla!“

Visame pasaulyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, tai yra antras sportas pagal populiarumą. „Žuvėdros“ komanda buvo vienintelė Lietuvoje, o Vokietijoje - 136, kitos šalys - po keliasdešimt komandų turėjo, ir vis tiek Lietuva sugebėdavo būti pirma pasaulyje. Pavyzdžiui, eidavome kur nors oro uoste ir komanda iš Mongolijos, klūpėdama ant kelių, pradėdavo nusilenkinėti mums. Mūsų net autografus rinkdavo, o į Lietuvą grįžti - ranką paspaudžia, „neblogai, šaunuolis“, saldainių duoda. Kitose šalyse, pavyzdžiui, vokiečiams, už pergalę dovanodavo po BMW, o mes juos juk aplenkdavome.

Kokia jūsų mėgstamiausia varžybų aikštelė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje?

Kadaise vokiečiai labai gerai organizuodavo, o iki tol Lietuvoje man labai patikdavo Kauno varžybos „Gintarinė pora“, kurios visada vykdavo halėse, Klaipėdoje arenų nebūdavo. Aš prisimenu labai gerai visus Lietuvos čempionatus, kurie dažniausiai vykdavo Vilniuje, geros tada aikštelės būdavo. Kuo didesnė erdvė, geresnis apšvietimas, organizavimas, tuo mano atmintyje tokios varžybos likdavo kaip geresnės.

Dabar su poromis važinėju į užsienį, man be galo patinka Blakpulas (miestas Anglijoje. - Autor. past.): salės legendinės, sportinių šokių prabangos aura. Žiūri į poras ir supranti, kaip mano mama sako, „ne žmonės, o dievai“. Neįmanoma taip išmokti, kažkas turi būti duota Dievo, kad taip judėtų.

Kaip įvertintumėte sportinių šokių populiarumą Klaipėdoje?

Klaipėda visada išsiskirdavo jaunų šokėjų gausa, bet po COVID-19 žmonės labai sumažino tempus, dabar patiriame sunkesnį laikotarpį. Ateina gerų šokėjų, bet apskritai su sportu ir menu yra problema, kad vis mažėja žmonių, kurie nori aktyviai leisti laiką. Galbūt labai didelė pasiūla atsirado, visko, ko tik nori, pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai. Tas žodis „disciplina“, kurį aš paminėjau pradžioje, jo vis mažėja šeimose. Sakoma: „Aš vesiu vaiką ten, kur vaikas nori.“ Problema tokia, kad vaikai nori kiekvieną dieną skirtingai.

Vaikai ateina į užsiėmimus, pašoka pusę metų, tada nueina į kitas sporto šakas, bet grįžta pas mus ir sako: „Gaila, kad praleidome tiek laiko, kaip mums dabar pasivyti?“

Laikas yra mūsų priešas, nes sportininkas turi reguliariai treniruotis. Aišku, mes priimame visais atvejais ir, kai sportininkai grįžta, jie pasiekia rezultato. Bet jie kiekvieną dieną prisimena, kaip neteisingai pasirinko.

Dabar yra toks laikotarpis, kai stengiamės tėvams aiškinti, rodyti pavyzdžius, nebėra to, kaip mūsų laikais, „privalai ir viskas“, niekas nieko daugiau neaiškindavo.

O nuo kelerių metų, jūs manote, yra optimalu pradėti šokti sportinius šokius, kad galėtum kažko pasiekti profesionaliajame sporte?

Kuo anksčiau pradedi, tuo procesas yra mažiau traumuojantis arba sukeliantis įtampą vaikams vystytis tolygiai, kuo vėliau - tuo jiems daugiau reikia forsuoti, susikaupti, mąstyti, dirbti. Geriausia tada, kai vaikas pradeda koordinuoti judesius. Mes siūlome grupes nuo 3 metų. Galbūt jie nešoka valso, bet daro fizinius pratimus, kurie sukuria automatizmą. Sustatome rankų ir kojų padėtis, ir būdamas 4-5 metų, vaikas jau girdi ritmą, skaičiuoja, koordinuoja judesius.

Yra atvejų, kai pradeda šokti 18 metų ir rodo gerus rezultatus. Tačiau žmogus pradeda suprasti, ką daro 11-12 metų, todėl mokytis anksčiau yra paprasčiau. Iki 11-12 metų vaikas mokosi techninių elementų to nesuvokdamas. Kaip žonglieriai, jie nemąsto, kur kamuoliukas krenta, tai daro automatiškai. Vis tiek dažniausiai tai yra 99 proc. darbas. Tad kai žmonės sako, koks gabus vaikas, sakau: „Ne, čia yra juodas darbas - ir trenerio, ir vaiko.“

Teko girdėti, kad sportinių šokių pasaulyje vyrauja nemaža problema - vaikinų deficitas. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Ką apie tai manote?

Tas deficitas būdavo visada dėl požiūrio, nes dažnai berniukai mėgdavo pašiepti: „O tai ką tu šoki?“ Ypač tie vaikinai, kurie klauso draugų. Bet būdavo buvo labai stiprių vaikinų, kurie atsikirsdavo: „Šoku, ir kas, o tu ką lankai?“ Tada tas suglumdavo: „Ai, kažką ten...“ Ir viskas, šokantysis klasėje iškart užimdavo kitokią hierarchiją. Jis kietas, nes jis tiki tuo, ką sako. Visa mano vyresnioji karta nuo pat mažens juto, kad šokiai yra kietai, nes aš visą laiką taip sakydavau. Jie matė mane, labai vyrišką trenerį, ir perimdavo tą kultūrą. Kaip aš elgdavausi su partnere, kalbėdavau apie ją. Po to matydavau, kaip jie nešdavo mergaitėms gėles.

Man sportas yra kaip gera knyga, kurią skaitai, bet ne visi gali suprasti. Futbolą žiūri, supranti, įvartį įmušė, krepšinį - įmetė, viskas aišku. O sportinius šokius žiūri, nesupranti, kodėl šitas pirmas, o šitas antras. Tu negali gerti alų, valgyti traškučius ir žiūrėti sportinius šokius, ten turi būti vynas, kita aplinka, kaip teatre, kitokia kultūra.

Aš norėčiau matyti savo dukrą, kaip ji sukasi ant parketo su ilga suknele, man tai yra gražu. Norėčiau, kad mano abu sūnūs išeitų ant parketo ir šoktų su vyriška apranga, vyriškai vestų partnerę ir atrodytų grakščiai tam judesyje su klasikine muzika, kurią mes visi žinome. Tai yra aukščiausias lygis.

Ar norėtumėte dalyvauti dar kokiame projekte? Ar yra koks nors tikslas, susijęs su sportiniais šokiais, kurio nepasiekėte?

Manyčiau, projektai tikrai reikalingi, ypač jauniems žmonėms, bet išvargina tiek psichologiškai, tiek fiziologiškai ir išsiurbia potencialą, kurį gali perteikti sportininkams. Aš tikiu ta vidine energija. Po darbo ateinu pavargęs ne tiek nuo fizinio darbo, kiek nuo bendravimo, bet žinau, kad visą teigiamą energiją atidaviau sportininkams, kuri po tam tikro laiko duoda rezultatus. Kai atsiduodi televizijos projektui, jautiesi tuščias, nes tai - negyvas bendravimas.

Aš nesu labai mylintis viešumą žmogus, bet galiu tai priimti. Jeigu man pasiūlytų kokį nors projektą, galiu pasvarstyti, kitą kartą sutikti. Tie projektai įdomūs todėl, kad ten matome, kaip iš nešokančių žmonių galima labai greitai padaryti kažkokį rezultatą. Tai populiarina šokius, supažindina žmones, kad šokiai nėra tik vienas, du, trys. Tai yra daugiau, iš to galima daryti šou, žiūrėti ir tai labai gera pramoga žmonėms, kurie svarsto, ar galėtų lankyti šokius. O šokti galima nuo 3 iki 99 metų.

FOTO AUTORIUS Asmeninio albumo nuotraukos

Kitose šalyse, pavyzdžiui, vokiečiams, už pergalę dovanodavo po BMW, o mes juos juk aplenkdavome.

Man sportas yra kaip gera knyga, kurią skaitai, bet ne visi gali suprasti.

Supratau, kad pergalės užima mažą vietą mano atmintyje. Didžiausią užima kelionės į varžybas ir treniruotės, nes ten būdavo daug juokingų atvejų.