Liudas Mikalauskas – atvirai, kodėl liko Lietuvoje, suartėjimą su tėvu ir ūmius pykčius su žmona: esu trenkęs durimis, kad išdužo stiklai

Pašnekovas prisimena, kad vaikystėje neturėjo artimo kontakto su tėvu. Ir tik Liudui išvykus studijuoti, jų ryšys sutvirtėjo. O ir paties Liudo tėvystės kelias yra banguotas. 

Vyras prisipažįsta: „Pastebiu, kad ne iki galo užmegztas ryšys su vyresniaisiais vaikais, kad galimai kažkas praleista per tuos darbus. Bet kol vaikai yra namuose ir dar maži, tu visada gali gerinti santykius.“ 

Taip pat atlikėjas Apie Liudo santykius su artimaisiais, trumpalaikius pykčius su žmona ir teatrų užkulisius skaitykite šiame „Delfi“ interviu.

Liudai, kaip jaučiatės laidoje „Duokim garo“? Ir kaip ten atsidūrėte?

Vieną gražią vasaros dieną man paskambino laidos prodiuseris Saulius Basijokas ir sako: „Liudai, ar tu galėtum prisėsti?“ Sakau: „Neturiu kur, žolę pjaunu.“ 

Jis taip pajuokavo, nes nebuvo tikras, kaip viskas baigsis. Laidos konceptas keitėsi ir norėjo, kad šalia Loretos būtų vyras vedėjas. 

Aš iškart sutikau, nes tokią laidą būtent ir norėjau vesti. Man daug tenka darbuotis regione, pažįstu ir vadovus, ir kolektyvus, žinau renginių ciklus. 

Esu labai laimingas, kad galiu prisidėti ir puoselėti lietuviškąją kultūrą, ypač per regionų pristatymus.

Dabar dainuojate Vilniaus operos ir baleto teatre. Kiek turite vaidmenų?

Dainuoju beveik visuose spektakliuose. Man labai pasisekė, nes turiu gerą atmintį ir man nesunku mokytis. Esu disleksikas ir man sunku iš karto perskaityti tekstą. 

Labai retai žiūriu į parašytą tekstą televizijos projektuose, nes prieš tai turiu viską išmokti mintinai. 

Sako: „Perskaityk eilėraštį, pakišk nakčiai po pagalve ir kitą dieną jau mokėsi jį“. Tai man ir veikia. 

Yra tekę išmokti trijų valandų operą italų kalba per tris dienas, bet mokiausi ir dieną, ir naktį, nusnausdamas porą valandų. Tokie buvo mano pirmieji keliai į Vilniaus operos ir baleto teatrą.

Esate gavęs ne vieną pasiūlymą dainuoti užsienio operos salėse. Kodėl visgi atsisakėte to?

Buvo laikas, kad važiuodavau į operų perklausas tik iš sportinio intereso – pasitikrinti, ar aš kam nors dar įdomus pasaulyje.

Daug kur praeidavau, laimėdavau tuos konkursus, bet įvertindavau, ką prarasiu Lietuvoje – čia gi šeima, draugai. Man patinka gyventi Lietuvoje su savo žmonėmis, gamta, savo kalba. Noriu gyventi tokį gyvenimą, kokį noriu, o ne tarnauti savo balsui.

Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi lietuviais, kurie daro pasaulines karjeras operos srityje, bet ne visi gali gyventi ant lagaminų.

Man reikia šeimos šalia, pirties vakarais, todėl aš gyvenu savo tėvynėje.

Jūsų paties karjera prasidėjo net paauglystėje, kur giedodavote per šermenis.

Mūsų muzikos mokytoją pakvietė kažkas giedoti į šermenis, bet jis vienas nenorėjo eiti, todėl pasiūlė prisijungti į kompaniją. 

O mums paauglystėje labai reikėjo pinigų ir taip mums pasisekė, kad po tų laidotuvių nuvilnijo gandas, kad Tauragėje yra tokie jaunieji giedoriai. 

Kokie mes pasidarėme populiarūs, nebereikėjo imti iš tėvų pinigų. Net nežinau, aš net tada jaučiausi turtingesnis nei dabar. 

Tu gyveni tėvų namuose, valgai irgi iš jų, o visas atlygis lieka tau. Po to jau daug metų negiedojau, o senelio, penkiolikos metų mirties metinėms, subūriau vėl visus pagiedoti kalnus. 

Tai buvo labai malonus pasibuvimas. Toks prisilietimas prie senosios tradicijos, kuri pamažu nyksta. Mano baba buvo puiki vedančioji giedorka, kuri imdavo ir mane į kalnų giedojimus.

Tikėjimas jums yra svarbi gyvenimo dalis?

Niekada neslėpiau, tikėjimas man yra labai svarbus, ir žmona palaiko tikėjimo dvasią. Stengiamės ir vaikus prie to pratinti. Jie, vargšai, tokius jau tėvus gavo ir turi keltis kiekvieną sekmadienio rytą ir eiti į bažnyčios mišias. 

O man pačiam tėvai duodavo du litus, kad tik nueičiau į mišias ir grįždamas nusipirkčiau ledų. 

Žodžiu, mane viliodavo už pinigą (juokiasi). Pats esu kilęs iš Tauragės ir taip istoriškai susiklostė, kad pas mus yra liuteronų pakraipa. 

Būtent liuterionai organizavo įvairias jaunimo stovyklas. Nors buvau katalikas, bet per draugus papuldavau ir į tas stovyklas. 

Taip per bendrystę, naktines pamaldas, giedojimą atradau liuteronų tikėjimą. O vėliau turėjau tokią mintį: apeliuoti į liuteronų pastorius, bet gyvenimas pasisuko kita linkme.

O jūsų vaikai, Gintarė ir Jonas, yra imlūs muzikai?

Gintarė – labai imli muzikai. Visai negrodama namie, ji paima ir sugroja muzikos mokykloje. Ji turi daug noro išbandyti įvairius instrumentus. Groja kanklėmis, dabar užsimanė ir fortepijonu groti, ir dainuoti. 

Bandau jai paaiškinti, kad geriau sutelkti dėmesį į vieną instumentą, bet ji jau antrus metus prisiėmus tiek, kiek net negalima pagal mokymosi programas. O Jonukas eina šiemet tik į pirmą klasę, tai susilaikėme. 

Bet pas mus šeimoje jau taip yra, kad turės visi lankyti muzikos mokyklas. Aš privalomai lankiau akordeoną, tai ir jiems teks muzikuoti (juokiasi).

Bet jums pačiam akordeonas visai neimponavo?

Taip. Būdamas mažamečiu norėjau lankyti fortepijono pamokas. Nuo trečios klasės pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir, pasirodo, buvau jau per senas fortepijonui. 

Tai tiesiog pasižiūrėjau į akordeoną – yra klaviatūra, bus gerai. Bet taip ir neišmokau gerai juo groti.

O norėtumėt, kad vaikai eitų profesionaliu muzikanto keliu?

Nelabai norėčiau, kad mano vaikai atrastų profesionalų muziko kelią. Matau, koks yra sudėtingas ir loterijos pagrindu paremtas šis kelias. Galiu pasakyti, kad tai nelinkėtina specialybė. 

Pavyzdžiui, gali būti geras specialistas, vokalistas, bet neturėti tam širdies, interpretacinių gebėjimų. 

Be to, turi būti geras vadybininkas, ne tik sau, o ir kitiems, nes turi užsikurti toks pažinčių voratinklis, kad vieni kitus kviestų padainuoti. Šioje srityje sukasi intelektualai, turi būti pakankamai apsiskaitęs, kad galėtum su jais bendrauti. 

Be to, turi turėti daug sėkmės, kad laiku ir vietoje atsirastum. Iš tikrųjų, dainavimas užima tame tik 20 procentų. Matau daug kolegų dainininkų, kurie yra vienplaniški. 

Jiems rūpi ar išdainuos sol ar do natą, o man atrodo tai toks menkniekis. Tiesiog jei kas nepavyksta, pamirštu ir einu toliau.

Ne tik mokate dainuoti, bet ir puikiai bendraujate su auditorija.

Aš turiu gerą humoro jausmą, negaliu paneigti. Bet kad mokėtum juokauti, turi būti perskaitęs ne vieną knygą, būti apsiskaitęs, sekti naujienas, pasaulio kontekstą. Bet yra bėda, kad nemoku pasakyti „ne“. 

Pats žinau, kad darau per daug ir kartais dėl to sveikata sušlubuoja. Bet visada dariau viską, kas man įdomu, nes nauja partirtis tave augina kaip žmogų, atlikėją.

Kaip per tuos darbus, bėgimus spėjate savo šeimai skirti laiko?

Mes turime tris vaikus. Trečiajai, jauniausiajai dukrai jau skiriu daugiausiai dėmesio. Su jos atėjimu šeimos prioritetas visai susibalansavo. 

Šeima yra pagrindinis dalykas mano gyvenime. Per sceninę patirtį pamačiau, kad įvairiuose teatruose esi reikalingas tol, kol tavęs reikia. 

O kai nebesi reikalingas, tada tas aparatas tave labai greitai išmeta, absoliučiai be jokio įvertinimo ir dar net su kažkiek pažeminimo, kad jiems patiems būtų lengviau nukirpti bambagyslę. 

Mano vyresni kolegos nešiojasi dideles nuoskaudas dėl to, jų kalbose atsispindi tik nusivylimas – kiek atidaviau ir kiek gavau. 

Tada supranti, kad jų paguoda yra tik šeima. Gali tikėtis tokios meilės, kiek tu jiems atidavei per gyvenimą.

Ar jums pavyksta duoti tiek tos meilės, kiek norite savo vaikams? Visgi reikia ir uždirbti, ir išlaikyti šeimą, o tai reiškia vis bėgimą į darbus.

Mano dukrai 10 metų, sūnui – 7-eri. Pastebiu, kad ne iki galo tas ryšys su jais užmegztas, kad galimai kažkas praleista per tuos darbus. Todėl su trečia dukra labai pasikeitė prioritetai. 

Dabar stengiuosi kuo daugiau mažinti veiklų ir kuo daugiau laiko skirti šeimai – statyti naują smėlio dėžę su jauniausia dukra ir lopyti tuos tiltus su vyresniaisiais vaikais. 

Kol vaikai yra namuose ir dar maži, tu visada gali gerinti santykius. 

Pavyzdžiui, mano santykis su savo tėčiu buvo joks: jis grįždavo iš darbo, atsisėsdavo žiūrėti televizoriaus. Tiek ir prisimenu mūsų bendravimo. 

O kai išvažiavau studijuoti, tik tada pradėjo mūsų santykiai vystytis gerąja linkme. Man vis prireikdavo jo patarimų buitiniais reikalais: tai rozetę pakeisti, tai išsitapetuoti kambarį. 

Nors emocinio kontakto neturėjome, bet jis buvo tas žmogus, kuris namuose atlikdavo ūkinius darbus, o aš, kaip vaikas, to neįvertindavau.

Dabar su tėvu, kaip darė mūsų senoliai, atsisveikiname bučiuodamiesi lūposna ir mums labai gera pabūti kartu. Darau išvadą, kad santykių lopyti niekada nėra per vėlu, kol esame gyvi.

O pats jūs koks tėtis esate savo vaikams?

Esu griežtas tėtis, bet teisingas. Mes visada po to apsvarstome, kodėl buvo taikyta tokia bausmė ir ar jie supranta to priežastį ir pasekmes. Dabar nubausti vaiką yra labai lengva – tik apribok laiką telefonu ir tai jiems didelė bausmė. Tą metodą taikau beveik kasdien.

O jūsų ir žmonos auklėjimo metodai labai skiriasi?

Mūsų kai kurie bičiuliai augina vaikus pagal knygas, o mes – pagal širdį. Darom klaidų, bet ir tie draugai, kad ir prisiskaitę, irgi ant to pačio grėblio lipa. Visų vaikai ir padykę, ir mylintys. Na, lauksim rezultatų po 20 metų.

Labai gražiai atsiliepiate apie savo žmoną. Ar pas jus vyksta konfliktai?

Aš nežinau, ar mes išvis su Sigute sutariame. Mes su žmona esame pakankamai skirtingi žmonės, tačiau abu esame gana atlaidūs vienas kitam. Su laiku išmokome taikytis vienas prie kito ir dėl to labai gerai sugyvename. 

Tarp mūsų vyksta daug barnių, bet nelaikome jų užspaudę savyje ir išsakome viską, kas nepatinka. 

Tokie momentiniai pykčiai iki penkių sekundžių ir po to labai greitai viską užgesiname. Manau, kad išsilieti būtina. 

Esu taip vieną kartą trenkęs terasos durimis, kad išdužo stiklai. Bet buvo labai brangūs, tai tikrai taip įsikarščiuoti neapsimokėjo.

Koks buvo paskutinis nesutarimas?

Pavyzdžiui, dabar užsimaniau eiti su vyrais į kalnus, bet Sigutė neišleidžia manęs, sakydama: „Trys vaikai, pavojinga. Išeisi ir nebegrįši.“ Todėl tris dienas jau ją ignoravau. Suprantu ją, bet man noro nemažėja kopti (šypsosi).

O kaip puoselėjate savo santykius? Kokie dalykai padeda tiek metų išbūti kartu?

Mes nelabai linkę į tą romantiką, gal blogai, gal Sigutei to ir trūksta. Galėčiau pasakyti tris principus, kurie padeda išlaikyti tvarius, ilgalaikius santykius. Pirma, vyras laimingas tada, kai jo žmona užsiėmusi. 

Neduok Dieve, jei žmona neturi ką veikti, tada jau amen. Man pasisekė, nes mano žmona turi begalę veiklų. Antra, bendri darbai. Mes turime daug bendros darbinės veiklos. 

Tarkim, važiuojant mašina, pas mus nuolat vyksta dialogas, nes turime daug bendrų pažįstamų, projektų, todėl viską reikia aptarti. Ir trečia, gebėjimas vienas kitam perduoti darbus. 

Pavyzdžiui, jei matau, kad žmona iš nervų tuoj mes tą vaiką per langą, tada aš greit juos perimu (juokiasi). Taip padedame vienas kitam visose veiklose.atvirai šneka ir apie darbus teatruose. 

Jis pastebi: „Kai nebesi reikalingas, tada aparatas tave labai greitai išmeta, absoliučiai be jokio įvertinimo ir dar net su kažkiek pažeminimo.“ 

Todėl vyro pagrindinis prioritetas yra šeima, kuri visada bus gyvenimo ramstis.