Mafijos „Premjeras“: kaip Frank Costello valdė Niujorką be ginklo ir mirė savo lovoje
Tačiau istorijoje iškyla viena figūra, nusprendusi, kad šios taisyklės skirtos ne jam. Frenkas Kostelo, vadintas nusikalstamo pasaulio „Premjeru“, valdė ne kulkosvaidžiu „Thompson“, o telefono rageliu. Jis buvo žmogus, kuris suprato: tikroji galia slypi ne smurte, o ryšiuose, korupcijoje ir gebėjime laiku pasitraukti.
Nuo skurdo Italijoje iki Niujorko getų
Frenkas Kostelas, gimęs kaip Frančeskas Kastilja Italijos Kalabrijos regione, į Ameriką atvyko būdamas vos ketverių.
Kelionė per Atlantą trečiąja klase, sausakimšame ir dvokiančiame garlaivio triūme, tapo pirmąja išgyvenimo pamoka.
Niujorkas emigrantų šeimą pasitiko ne galimybėmis, o purvinu Rytų Harlemo getu.
Stebėdamas, kaip tėvas už centus perrenka supuvusius pomidorus savo mažoje bakalėjos krautuvėlėje, jaunasis Frančeskas suprato paprastą tiesą: legalus darbas šiame mieste reiškia skurdą.
Tuo tarpu vyrai dryžuotais kostiumais, užeinantys į krautuvę, ne tik spindėjo prabanga, bet ir kėlė pagarbą bei baimę.
Frenko pasirinkimas buvo nulemtas – jis įstojo į vietinę gaują. Tačiau skirtingai nei jo brolis Edvardas, likęs smulkiu nusikaltėliu, Frenkas turėjo retą savybę – kantrybę ir gebėjimą klausytis.
Duetas, pakeitęs istoriją: Kostelo ir Lučianas
Lemtingas lūžis įvyko Frenkui sutikus Salvatorę Lukaniją, vėliau išgarsėjusį kaip Lakis Lučianas. Tai buvo tobula sąjunga: Lučianas buvo agresyvus, ambicingas ir negailestingas, o Kostelas – ramus, mandagus, puikiai išmanantis logistiką ir derybų meną.
Sausasis įstatymas tapo jų aukso gysla. Kol valdžia draudė alkoholį, Kostelas kūrė imperiją. Jis tapo pagrindiniu logistu: sunkvežimiai, sandėliai, laivai ir, svarbiausia, „tepimas“.
Kostelas suprato, kad pigiau sumokėti policininkui ar teisėjui, nei kariauti su jais.
Jo filosofija buvo paprasta: korupcija yra efektyvesnė už smurtą. Jis mokėjo visiems – nuo gatvės patrulio iki aukščiausio rago politikų. Tai pelnė jam „Premjero“ pravardę, nes jis tapo tarpininku tarp šešėlinio pasaulio ir oficialiosios valdžios.
Kruvinos permainos ir „Komisijos“ gimimas
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Niujorką draskė „Kastelamaro karas“ tarp senosios kartos bosų – Džo Masarijos ir Salvatorės Marancano. Kostelo ir Lučianas stebėjo šias beprasmes skerdynes ir skaičiavo nuostolius.
Karas – tai blogas verslas.
Pašalinę abu senuosius bosus, jie įkūrė „Komisiją“ – savotišką mafijos tarybą, kurios tikslas buvo spręsti konfliktus derybomis, o ne kulkomis.
Kostelas tapo šios sistemos smegenimis. Jis nesinešiojo ginklo, jo ginklas buvo telefonas.
Jis užeidavo į savo kabinetą, prisidengęs nekilnojamojo turto prekyba, gerdavo kavą ir priiminėdavo teisėjus bei politikus. Jis buvo žmogus, kuris galėjo „sutvarkyti“ bet kokią problemą vienu skambučiu.
Televizijos egzaminas ir pasikėsinimas
Tačiau net ir galingiausi daro klaidų.
1951 m. senatorius Estesas Kefoveris surengė pirmąsias viešas, per televiziją transliuojamas apklausas apie organizuotą nusikalstamumą. Kostelo sutiko duoti parodymus, tikėdamasis pasirodyti kaip garbingas verslininkas.
Jis iškėlė sąlygą: nerodyti jo veido.
Operatoriai fokusavo kameras į Kostelo rankas. Visa Amerika pamatė ne žmogų, o nervingus, drebančius pirštus, kurie gniaužė stiklinę, barbeno į stalą ir plėšė popierių.
Tai buvo psichologinis pralaimėjimas – rankos išdavė melą ir baimę geriau nei bet kokie žodžiai. Jo autoritetas sušlubavo.
Netrukus iš Italijos grįžęs Vitas Džinovėzė nusprendė perimti šeimą.
1957 m. gegužę įvykdytas pasikėsinimas į Kostelą turėjo būti mirtinas. Vincas „Smakras“ Džigantė iššovė Frenkui į galvą jo paties namų vestibiulyje. Tik atsitiktinumas – Kostelas paskutinę sekundę pasuko galvą – išgelbėjo jam gyvybę.
Kulka tik nubrozdino odą.
Didysis pasitraukimas: pergalė prieš likimą
Šioje vietoje Kostelo priėmė patį išmintingiausią sprendimą. Vietoj to, kad pradėtų kruviną karą, jis tiesiog susitiko su Džinovėze ir pasakė: „Aš išeinu“.
Jis atidavė šeimą, pasilikęs sau tik legalias pajamas ir saugumo garantijas.
Tai buvo precedento neturintis atvejis mafijos istorijoje.
Kostelas išėjo į pensiją.
Jis likusius savo metus leido prabangiame bute, vaikščiojo po Centrinį parką, maitino balandžius ir augino gėles.
Jis mirė sulaukęs 82 metų, savo lovoje, apsuptas švarių paklodžių, o ne kraujo klanų.
Frenkas Kostelo įrodė: norint būti karaliumi, nebūtina sėdėti soste iki paskutinio atodūsio. Jo didžiausia pergalė buvo ne sukauptas turtas, o sugebėjimas laiku atsistoti nuo stalo ir pasiimti žetonus.
Jis buvo žmogus, supratęs Ameriką geriau nei patys amerikiečiai: kapitalizmo pasaulyje nesvarbu, iš kur atėjo pinigai – svarbu, kas su jais liko pabaigoje.
Šaltinis: YouTube kanalas / faktai apie mafiją
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą