Moteris, atvėrusi pasauliui orangutanus: Birutės Galdikas gyvenimo kelias
Tai buvo ne tik mokslininkė, bet ir žmogus, kurio veikla paliko gilų pėdsaką pasaulio gamtosaugos istorijoje.
Pasaulio mokslo istorijoje yra asmenybių, kurios ne tik papildo vadovėlius naujais faktais, bet ir iš esmės pakeičia žmonijos santykį su gamta.
Prof. Birutė Marija Galdikas gimė 1946 m. gegužės 10 d. Vysbadene, Vokietijoje.
1966 m. ji baigė psichologiją Britų Kolumbijos universitete, 1969 m. antropologiją Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).
1978 m. ji UCLA apsigynė ir antropologijos mokslų daktarės laipsnį. Birutė Galdikas buvo Džakartos nacionalinio universiteto, Simono Fraserio universiteto Kanadoje, Britų Kolumbijos universiteto profesorė.
Prof. Birutė Galdikas buvo pirmoji mokslininkė pasaulyje, pradėjusi nuodugniai tyrinėti orangutanus.
Jos dėka buvo gerokai išplėstos žinios apie šios didžiųjų beždžionių rūšies elgseną, gyvenamąją aplinką ir mitybą.
Miško žmonių sergėtoja: Birutė Galdikas ir jos gyvenimo epas Borneo džiunglėse
Jos vardas visame pasaulyje tariamas kartu su Jane Goodall ir Dian Fossey – moterimis, kurios praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, vedinos legendinio antropologo Louiso Leakey vizijos, iškeliavo į tolimiausius planetos kampelius tirti didžiųjų beždžionių.
B. Galdikas teko pati sudėtingiausia užduotis: prisijaukinti Borneo džiunglių drėgmę ir rasti bendrą kalbą su pačiais paslaptingiausiais bei vienišiausiais primatais – orangutangais.
Kelionė į nežinomybę
Birutės Galdikas kelionė prasidėjo nuo vidinio pašaukimo, kurį ji pajuto dar vaikystėje, skaitydama knygas apie gamtą ir tolimus kraštus.
Nors gimė Vokietijoje, lietuvių pabėgėlių šeimoje, o užaugo Kanadoje, ji visada išlaikė glaudų ryšį su savo šaknimis ir tuo ypatingu lietuvišku gamtos pajautimu.
Studijuodama JAV, ji susitiko su L. Leakey ir sugebėjo jį įtikinti, kad būtent ji yra tas žmogus, kuris gali ištirti orangutangus – rūšį, apie kurią tuo metu mokslo bendruomenė neturėjo beveik jokių sistemingų duomenų.
1971 metais, būdama vos 25-erių, Birutė kartu su tuometiniu vyru Rodu Brindamouru išsilaipino Borneo saloje, Indonezijoje.
Jų namais tapo vieta, kurią jie pavadino „Camp Leakey“. Tai nebuvo laboratorija su steriliomis sąlygomis – tai buvo trobelė vidury pelkėtų atogrąžų miškų, kur kasdienybę lydėjo nuolatinis lietus, mašalai, dėlės ir nežinomybė.
Orangutanai – intelektualūs džiunglių vienišiai
Orangutanai (Pongo) iš esmės skiriasi nuo Afrikos primatų. Pavadinimas, kilęs iš malajų kalbos žodžių orang (žmogus) ir hutan (miškas), geriausiai apibūdina jų esybę.
Tai „miško žmonės“, su kuriais mes dalijamės net 97 proc. bendro DNR. Tačiau, priešingai nei triukšmingos šimpanzės ar griežtą hierarchiją turinčios gorilos, orangutanai yra individualistai.
B. Galdikas pirmieji tyrimai pareikalavo begalinės kantrybės. Valandų valandas, kartais net iki kelių parų, ji brido per pelkes sekdama paskui aukštai medžių lajose judantį oranžinį siluetą.
Ji atrado, kad orangutangai yra tikri džiunglių inžinieriai: jie ne tik kasnakt meistriškai susisuka naują lizdą miegui, bet ir naudoja lapus kaip skėčius, o šakas – kaip įrankius maistui pasiekti.
Vienas svarbiausių jos atradimų buvo susijęs su orangutangų motinyste.
Šie gyvūnai pasižymi bene stipriausiu motinos ir vaiko ryšiu visoje žinduolių karalystėje (neskaitant žmogaus).
Jauniklis su motina praleidžia iki 8–9 metų, mokydamasis sudėtingų išgyvenimo džiunglėse pamokų: ką valgyti (o jie minta daugiau nei 400 rūšių augalais), kur rasti vandens ir kaip saugiai judėti medžiais.
Kadangi patelės atsiveda palikuonį tik kas septynerius ar devynerius metus, kiekvienas individas yra kritiškai svarbus rūšies išlikimui.
Vienas aštriausių protų gamtoje
Orangutanai yra vieni labiausiai klaidinančių gyvūnų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti lėti ar tingūs, tačiau už šios ramios išvaizdos slepiasi vienas aštriausių protų gamtoje.
Vabzdžių žvejyba: Jie nusilaužia šakelę, nulupa jos žievę ir naudoja šį „įrankį“, kad ištrauktų termitus ar medų iš siaurų medžių ertmių.
Mokymasis stebint: Orangutangai pasižymi neįtikėtina kantrybe mokydamiesi. Jaunikliai kelerius metus tiesiog stebi, kaip jų motinos atidaro kietus vaisius ar randa vandenį.
Šie įgūdžiai skiriasi priklausomai nuo regiono – tai rodo, kad orangutangai turi savo vietines „kultūras“ ir tradicijas.
Vaistų žinojimas: Pastebėta, kad orangutanai kramto tam tikrų augalų lapus ne tam, kad juos suėstų, o tam, kad pasidarytų „tepalą“.
Jie įtrina gautą masę į savo kailį ar odą, tikriausiai siekdami numalšinti raumenų skausmus ar atsikratyti parazitų.
Unikali mityba ir džiunglių sėjėjų vaidmuo: Orangutangai yra pagrindiniai džiunglių sodininkai. Be jų Borneo ir Sumatros miškai tiesiog išnyktų.
Vaisių ekspertai: Nors jie minta lapais, žieve ir medumi, apie 60 proc. jų raciono sudaro vaisiai.
Jie turi fenomenalią erdvinę atmintį – orangutanas tiksliai žino, kuriame džiunglių hektare ir kuriuo metu sunoksta konkretus vaismedis, net jei jis nevedė vaisių kelerius metus.
Sėklų platinimas: Kadangi orangutangai nukeliauja didelius atstumus ir suėda daugybę vaisių, jų virškinimo traktas padeda išnešioti sėklas po visą mišką.
Kai kurios augalų rūšys gali sudygti tik tada, kai pereina per orangutango organizmą.
Socialinė izoliacija kaip išlikimo strategija: Skirtingai nei bendruomeninės šimpanzės, orangutanai pasirinko vienišių kelią. Tai tiesiogiai susiję su jų aplinka.
Maisto trūkumas: Atogrąžų miškuose sunokusių vaisių kiekis vienoje vietoje yra ribotas. Jei orangutangai gyventų didelėmis grupėmis, jiems tiesiog neužtektų maisto.
Todėl suaugę patinai laikosi atskirai, o patelės keliauja tik su savo jaunikliais.
Nuo mokslininkės iki motinos ir gynėjos
Tyrinėti primatus Birutę Galdikas paskatino žymus antropologas profesorius Louisas Leakey.
1971 m. ji atvyko į Indoneziją, Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė orangutanų stebėjimo centrą.
Mokslininkė sukūrė ir įgyvendino ne vieną orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektą. 1986 m. ji įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, kuris veikia JAV, Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje.
Ilgainiui Birutės Galdikas vaidmuo transformavosi. Ji suprato, kad vien stebėti nykstančią rūšį neužtenka – ją reikia gelbėti.
„Camp Leakey“ tapo reabilitacijos centru našlaičiams orangutangams, kurių motinos tapo brakonierių aukomis arba žuvo dėl miškų naikinimo.
Birutė pati tapo „pakaitine motina“ dešimtims mažylių, mokydama juos laipioti medžiais ir ieškoti maisto, kad vieną dieną jie galėtų grįžti į laukinę gamtą.
Tačiau didžiausias iššūkis laukė už džiunglių ribų.
Per pastaruosius dešimtmečius Borneo miškai patyrė katastrofišką naikinimą. Pagrindinis priešas – nenumaldomas palmių aliejaus pramonės alkis.
Milžiniški atogrąžų miškų plotai paverčiami monokultūrinėmis plantacijomis, o orangutangai lieka be namų ir maisto.
B. Galdikas tapo viena aršiausių gamtosaugos balso savininkių, nenuilstamai kovojančia su korupcija, nelegaliais kirtimais ir pasauliniu vartotojiškumu.
Lietuviškos šaknys ir pasaulinis palikimas
Nors didžiąją gyvenimo dalį B. Galdikas praleido džiunglėse, ji niekada nepamiršo savo lietuvybės.
Ji dažnai mini, kad būtent lietuviškas užsispyrimas ir archajiškas ryšys su mišku padėjo jai ištverti sunkiausias akimirkas.
Jos darbai buvo įvertinti daugybe prestižinių apdovanojimų, o Lietuvoje jai suteiktas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius bei garbės daktaro vardai.
Nors džiunglių plotai traukiasi, jos įkurtas tarptautinis orangutangų paramos fondas (Orangutan Foundation International) užtikrina, kad kova už „miško žmones“ nesustotų.
Jos gyvenimo istorija – tai ne tik mokslinis pasiekimas, bet ir filosofinė pamoka mums visiems.
Ji primena, kad žmogus nėra atskirtas nuo gamtos; mes esame jos dalis, o prarasdami orangutanus – tuos tylius, išmintingus mūsų giminaičius – mes prarandame dalį savo pačių sielos.
B. Galdikas pavyzdys įkvepia naujas kartas mokslininkų ir aktyvistų suprasti, kad vienas žmogus, turintis pakankamai valios ir meilės, gali sustabdyti nykimo procesus ir suteikti balsą tiems, kurie patys negali pasakyti: „Leiskite mums gyventi“.
Šaltinis: YouTube vaizdo įrašas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą