„Neregėtos Lietuvos“ autorius Marius Jovaiša: Nenuogąstauju dėl lietuvių kalbos

- Prieš kelias dienas išgirdau jus kinų kalba sakant, kad Lietuva pati gražiausia šalis pasaulyje...

- Prieš mėnesį Konfucijaus institute išlaikiau kinų kalbos egzaminą. Buvau supanikavęs, kad pritrūksiu laiko, bet paskui sužinojau, kad mano žinios įvertintos netgi geriau, nei reikia penkto mokėjimo lygio siekiančiam pretendentui.

- Čia galima įžiūrėti ir pretendento gebėjimą reaguoti į politines aktualijas...

- Išgirdę, kad mokausi kinų kalbos, kai kurie irgi ima šmaikštauti šia tema, tačiau jiems primenu, kad ši kalba vyrauja ne tik mūsų mylimame Taivane, bet ir Singapūre, ja kalba daugybė žmonių visame pasaulyje. Nereikia ieškoti sąsajų su komunistais ir su kinų valdžia, - komunistų nebuvo, ta kalba buvo, ir komunistų nebus, ji dar bus.

Aš mėgstu tiek fizinius, tiek protinius iššūkius, kurių siekdamas turi pajungti tam tikrą valią, turi išsiugdyti įprotį kasdien ties tuo dirbti. Turiu ambicijų per likusį gyvenimą išmokti dar keletą kalbų - mano galva, tai labai gera Alzheimerio ir Parkinsono ligų prevencija ir nuostabus būdas patį save praturtinti gebėjimu bendrauti su milijonais žmonių jų gimtąja kalba. Žmonėms, kurie nori išmokti kalbą ar išmokti groti gitara, bet vis nesiryžta to daryti, esu parengęs video paskaitų rinkinį „Svajonė tavo rankose",- mėgstu dalytis tuo, ką išmokstu ir ką sukaupiu savo kelyje.

Turiu ambiciją savo knygelę „Aistra gyventi sveikai" išsiversti į kinų kalbą ir išleisti taivaniečių rinkai. Todėl rengiuosi skristi į Taipėjaus knygų mugę pasidairyti, ar rasiu vietinių leidyklų, kurioms būtų įdomu su manimi bendradarbiauti. Esu išleidęs angliškai, labai norėčiau išleisti ir kiniškai, tik žinau, kad kol kas jie sveiku gyvenimu domisi tikrai mažiau, nei Lietuvoje. Bet gal ateityje susidomės...

- Kaip suprantu, su jumis keliauja ir rutina. Jai užtenka vieno lagamino?

- Jeigu važiuoju vienas, man gana vieno didelio ir vieno rankinio - kompiuteriui. Tame dideliame būna kostiumas, gražūs marškiniai, sporto apranga ir sporto batukai. Kartais, būna, pasiimu gimnastikos žiedus, jie neužima daug vietos ir nesunku rasti, kur juos užmesti.

Be to, dažnai vykdamas į kelionę, kaip ir šiuo atveju į Taivaną, pasidairau, ar tomis dienomis apylinkėse nebūna kokio maratono. Žiūriu, vasario gale kaip tik yra Taipėjaus maratonas. Esu dalyvavęs daugelyje maratonų, pusmaratonių įvairiose pasaulio šalyse.

Net yra toks įdomus maratoninis turizmas, kurio entuziastai važinėja vis į kitas šalis, sakysim, norėdami nubėgti Berlyno, Lisabonos, Ankaros, Niujorko, Bostono, Sidnėjaus ir kt. maratonus, yra net atskira kelionių organizatorių kategorija, skraidinanti juos tam tikrais maršrutais.

- 50 kilometrų maratonu paminėjote savo penkiasdešimtmetį. Eidamas jo link išdrįsote tiesiogine to žodžio prasme kristi į purvą, ryžęsis įveikti sudėtingą „Vilkų tako" kliūčių ruožą. Kas bus, kai sulauksite šešiasdešimtmečio?

- Žinot, man patinka bėgimas su kliūtimis, kur turi ne tik bėgti, bet ir parodyti miklumą kopdamas, šliauždamas, sliuogdamas siūbuojančia virve. Toks funkcinis sportas kur kas labiau lavina tavo gebėjimus, nei štangos kilnojimas sporto salėje; jie galbūt praverstų, jeigu į mūsų namus ateitų karas (tpfu tpfu tpfu)... „Vilkų taką" esu įveikęs du kartus, per pirmąjį susikirtau, o antrasis pasisekė geriau, nors plušau ilgiau, negu reikėtų,- buvo labai šalta, vanduo kanaliuke šliaužiant atrodė stingdė net smegenis... Gal trečias kartas nemeluos...

- Jūsų siekis įkvėpti lietuvius sveikai gyventi yra pagirtinas, tačiau suprantate, kad toks gyvenimo būdas prieinamas ne visiems?

- Manau, kad be išimties visiems, na, gal išskyrus negalią turinčius žmones. Jei važinėji dviračiu, gali važinėti dviračiu iki darbo ar iki mokyklos, gali sudalyvaut savaitgalį varžybėlėse, o gali rautis nuvažiuot į „Tour de France", - tai laipsnio klausimas, kiek tu galėsi skirti savo laiko ir jėgų, resursų, netgi pasirengimo tiems dalykams. Jei žmogus nori, gali bėgti ir basas, jeigu tik nori, gali rasti 15- 20 minučių paroje net keturių vaikų motina ar prezidentas.

Dantims išsivalyt mes turim laiko, valgiui irgi turime laiko, vadinasi, galim rasti laiko ir pajudėt, nes kitaip mes sirgsime, kitaip mūsų kūnas menksta ir tęžta. Tokia yra neišvengiama tiesa. Visa kita tik atsikalbinėjimai. Buvo laikas, kai, vieną verslą pardavęs ir kito nepradėjęs, galėjau kasdien po penkias šešias valandas treniruotis, dabar jau nebegaliu, dabar, pavyzdžiui, prasibėgu rytais, kai turiu laiko, triskart per savaitę nueinu į sporto salę, darau tam tikrus pratimus, kuriuos esu susigalvojęs.

- Jūsų manymu, rūpintis savo kūnu privalu visiems, kurie save laiko kultūros žmonėmis?

- Tai pareigingo, sąžiningo, atsakingo, save ir aplinkinius gerbiančio žmogaus bruožas. Mūsų kūnas yra nuostabus instrumentas, jį reikia tausoti, nekimšti į jį šlamšto, prižiūrėti ir naudoti pagal taisykles, kad netaptume panašūs į darbininką, švelniu menininko teptuku peizeliojantį tvorą, arba kokiu nors precizišku instrumentu kalantį vinis. Pagaliau reikia gerbti gydytojus, kad kuo mažiau vaikščiotume pas juos ir eilės jų link nedidėtų.

Tas, kas nesportuoja ir kiurkso ant sofos, galvodamas, kiek jam reikės jėgų iš jos pakilti, neįsivaizduoja būsenos, kai įprotis tampa net priklausomybe, kai ryte nepasimankštinęs jautiesi kaip sustiręs ir dantų neišsivalęs tipas. Žmogaus smegenys - lankstus organas, - viską jos pakeičia.

- Protui ir kūnui keliate išbandymus ir dažniausiai pasiekiate užsibrėžtą tikslą. O kaip jūsų savijautą veikia nepasiektas tikslas, nuo kurio, tikiuosi, nesat apsaugotas nė jūs?

- Dažniausiai laikausi tokios nuomonės: jeigu nepavyko iš 56 -to karto, tai pavyks iš 248 - to. Kol kas man sunkiai sekasi išmokti stovėti ant vienos rankos ir žongliruoti penkiais kamuoliukais. Labai greit išmokau valdyti tris, greitai - keturis, bet ties penkiais įstrigau ir jau keleri metai, kai nėra jokio proveržio. Žinau, kad kiekvienam normaliam žmogui tai įveikiama ir labai dėl to neišgyvenu.

Sudėtingiems saviugdos dalykams reikia daug laiko, kartais netgi pamiršti, ką žinojai, reikia daug kartojimo, kad įgūdis įsišaknytų, taptų organiškas ir natūralus, kaip gebėjimas plaukti ar važiuoti dviračiu. Manau, kiekvieną įgūdį galima taip giliai įsodinti į savo kūną ir smegenis, kad jis būtų neišgraužiamas. Nuostabiausi dalykai yra tie, kuriems reikia labai daug laiko.

- Ne tie, kurie nieko nekainuoja?

- Iš tiesų šios fizinės pastangos nieko nekainuoja, o kai tau pavyksta pasiekti tikslą, patiri svaiginančiai malonų jausmą.

- Turbūt ir jūsų keturiems vaikams šiuo atžvilgiu nesaldus gyvenimas?

- Ne, nespaudžiame vaikų, bet nuo trijų penkių metukų pradėjom juos vedžioti į sporto užsiėmimus (gimnastika, lankstumo pratimėliai), paskui jie ima žaisti futbolą ar krepšinį... Nereikia jų stumti, vyresnysis sūnus dar vis svajoja būti profesionaliu futbolininku, vienuolikmetis eina jam įkandin, dalyvauja varžybose, mažiukė susidomėjusi gimnastika ir sportiniais šokiais. Manau, kad vaikus reikia auklėti ne prievartos metodais, bet savo pavyzdžiu.

- O kaip atgrasote juos nuo kompiuterinių žaidimų?

- Kompiuterinių žaidimų mes išvis neleidžiam žaisti, nes tai - laiko žudymas. Vaikai tai žino ir jau įprato, kad penktadienį šeštadienį būna filmukų diena. Per atostogas gal daugiau leidžiam žaidimų, bet tik tų, kuriems reikia loginio protavimo, be to, jie paprastai pasitarnauja kaip atlygis, sakysim, už papildomus matematikos pratimus.

- Į kokias mokyklas leidžiate savo vaikus?

- Visi eina į Vilniaus tarptautinę mokyklą.Tai privati mokykla Vilniaus senamiestyje, labai seniai ją pamilom, nuo pat darželio. Joje dirbama pagal tarptautinę programą, žinomą Europoje, Anglijoje, Amerikoje. Ji lavina kūrybiškumą ir, kas man buvo labai svarbu, mokymas vyksta anglų kalba, nes, mano galva, šiandien būtina mokėti kuo daugiau kalbų, o anglų - kaip savo penkis pirštus.

- O lietuvių?

- Išgyvenčiau, jeigu būtų problema, bet šioje mokykloje lietuvių kalbos lietuviai irgi yra mokomi ir labai stipriai mokomi; sakysim, mūsų dukra Marija, kuriai dabar 20 metų, puikiai išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Viena, dėl ko reikia spausti mūsų vaikus, yra knygų skaitymas, nes šiais laikais jas išstūminėja mobilieji telefonai, jutūbai, kas galbūt irgi yra puiku, bet tam tikromis dozėmis. Būtinai reikia lenkti vaikus prie knygų. Šiuo atžvilgiu mes su žmona negailestingi, todėl ir nenuogąstauju dėl lietuvių kalbos.

- O valstybės mastu?

- O kas yra valstybė? Valstybė ir yra šeima. Niekada per daug nesižvalgau, kad valdžia, valstybė, ministerija, dar kažkas už mane ką nors padarys ir man pamokės, - aš laikausi nuostatos, kad turi tai, ką užsidirbai. Gal tie, kuriuose sovietinio mąstymo daugiau, tebelaukia, kad jiems kažkas kažką privalo duoti. Esu verslininkas, man įdomi ekonomiškai rentabili veikla, neieškant rėmėjų, nebūnant priklausomam nuo kažkokių fondų ar ministerijos. Žmogus turi daryti tai, kas generuoja pajamas.

Laisvalaikio hobiai gali būti, bet pagrindinė veikla turi būti ekonomiškai prasminga. To aš ir laikausi, moku mokesčius, ir žinodamas, kad pensija bus nedidelė, pats turiu galvoti, kaip gyvensiu senatvėje. Sėdėt ir laukt valdžios malonių labai naivu, man tik norėtųsi, kad jinai nesugadintų, nepakenktų, o mes jau patys, ką reikia, padarysim.

- O ji ima ir padaro, braukšt, ir primeta svetimraidžių į pasus...

- Nemanau, kad sudarkysime lietuvių kalbą, jeigu leisime žmonėms įsirašyti savo pavardes originalia kalba. Mūsų kalba daug stipresnė, negu kelios raidės, kurias vienas kitas pilietis įsirašys į savo pasą. Kompiuteriuose galim įrašyti net kiniškas ar arabiškas raides. Šiuo atžvilgiu mūsų kalbai niekas negresia. Svarbu, kad žmonės gerai išmoktų lietuvių kalbą, žinotų jos taisykles, bet ne pasaulio pabaiga, jei jas žinodami vienur kitur jas ir palaužys, paeksperimentuos.

- Dėl ko dar norėtumėt pasiginčyti? Nors nepasakyčiau, kad esat panašus į ginčininką.

- Nežinau, ar mano draugai su tuo sutiktų. Kartais, pradėjęs diskutuoti, gal net užverdu. Ypač kai išgirstu mane piktinančią tamsią nuomonę, pavyzdžiui, esą juodaodžiai iš principo yra blogesni, esą jų protiniai sugebėjimai riboti, esą skiepytis yra blogai ir panašias nesąmones, - tada man būna itin sunku ištylėti, o jei įsiveliu, žiūrėk, ir pulsas pakyla. Man sunku būti diplomatu, kuris išgirdęs net ypatingai kvailą nuomonę, išlieka ramus.

- Įdomu, ar laikote save elito dalimi?

- Pats žmogus negali apie save sakyti „aš drąsus, gražus, aš esu žvaigždė", - kažkas kitas apie jį turėtų tai pasakyti. Aš kitaip išauklėtas. Elitui priklauso mūsų ryškiausi menininkai, mokslininkai, verslininkai, visuomenės atstovai, kurie veda, stumia mus į priekį. Ir, žinoma, vienas kitas politikas. Ne visi jie tokie blogi tame Seime. Teisybė?

- Prisiminkime „Neregėtą Lietuvą". Turbūt sunku būtų rasti jos atitikmenį tiek sklaidos, tiek valstybės reklamos atžvilgiu. Kaip šis albumas pakeitė jūsų paties gyvenimą?

- Galima sakyti, radikaliai. Šis projektas nupiešė lemtingą liniją, kuri nuvedė mane prie panašių projektų Belize, Meksikoje, Kuboje, suteikė tarptautinio verslo patirčių, daugybę pažinčių su įdomiais žmonėmis, sustiprino pasitikėjimą savimi, kaip autoriumi, fotografu, kaip leidėju, kaip tam tikru visuomenės veikėju. Šis albumas tapo mano vizitine kortele, davė būdą prisistatyti trumpai ir net su tam tikru pasididžiavimu. Žinot, kūriau vieną kitą verslą, pardaviau vieną kitą ir trečią, o leidykla „Neregėta Lietuva" liko ir liko, ji kaip mano kūdikis. Neįsivaizduoju, kad galėčiau ją parduoti, nors jos apsukos ir nėra didelės.

- Antrasis „Neregėtos Lietuvos" albumas pasirodė po dešimtmečio. Galbūt 2028 metais sulauksime ir trečiojo?

- Filmavimas ir fotografavimas buvo mano aistra nuo mažens, gal net daugiau filmavimas, tačiau kol neatsirado feisbukai ir instagramai, nebuvo kur filmuota medžiaga dalytis. Todėl dabar galvoju, kaip sukurti „Neregėtą Lietuvą" išmaniesiems įrengimams ir platformoms. Dėlioju, brandinu, laukiu, kol daugiau žmonių turės aparatūrą, įgalinančią matyti 360 laipsnių stereo vaizdus. Labai norėčiau sukurti „Neregėtą Lietuvą" tokiai platformai.