„Nerijos“ legendos paskutinis skambutis Igoriui Jarmolenkai: „Dabar suprantu, kad tai buvo atsisveikinimas“

„Maždaug mėnesį prieš Antano išėjimą kalbėjomės telefonu. Dabar tas pokalbis man skamba visai kitaip. Tada tai buvo šiltas, labai žmogiškas pokalbis, o šiandien – brangus prisiminimas. Antanas man pasakė, kad stebi mano kelią, klausosi mano dainų ir mato, kaip augu kaip atlikėjas. 

Išgirsti tokius žodžius iš žmogaus, kurio balsas yra Lietuvos estrados istorijos dalis, buvo didžiulis įvertinimas. Jis mane drąsino, davė patarimų, skatino nesustoti ir ieškoti savo tikrojo skambesio. Po jo mirties supratau, kad tie žodžiai buvo tarsi paskutinis padrąsinimas. Todėl norėjau jam atsakyti ne žodžiais, o muzika – pagerbdamas jį daina „Vien tik mums“, – pasakoja Igoris Jarmolenka.

Daina, prie kurios reikėjo prisiliesti atsargiai

Pasak Igorio, daina „Vien tik mums“ jam svarbi dėl savo paprastumo, šilumos ir nuoširdumo. Tai kūrinys, kuris neatsiejamas nuo Antano Čapo repertuaro ir lietuviškos estrados jausmo – ramaus, melodingo, be perteklinio dramatizmo, bet su tikra emocija.

Šis kūrinys ypatingas ir dėl savo autorystės. Dainos „Vien tik mums“ žodžius parašė maestro Stasys Povilaitis – vienas ryškiausių Lietuvos estrados balsų, kurio kūrybinis kelias taip pat neatsiejamas nuo ansamblio „Nerija“ istorijos.

Todėl Igoriui ši daina tapo ne tik Antano Čapo atminimo ženklu, bet ir pagarbos tiltu visai lietuviškos estrados kartai – atlikėjams, kurie kūrė dainas ne vienam sezonui, o klausytojų gyvenimams.

„Yra dainų, kurių negalima dainuoti vien dėl efekto. Prie jų reikia prisiliesti atsargiai. Man „Vien tik mums“ yra būtent tokia daina. Žinodamas, kad jos žodžius parašė Stasys Povilaitis, dar labiau jaučiau atsakomybę. Tai ne tik Antano daina – tai dalis mūsų estrados atminties. Joje nėra nereikalingo triukšmo, bet yra labai daug jausmo. Norėjau išsaugoti tą šilumą, kurią paliko Antanas Čapas“, – sako atlikėjas.

Naujoje versijoje Igoris Jarmolenka siekė išlaikyti dainos dvasią, bet kartu suteikti jai šiuolaikiškesnį skambesį. Svarbiausia, pasak jo, buvo ne pakeisti kūrinį, o leisti jam vėl suskambėti šiandienos klausytojui.

„Originalo pakeisti neįmanoma ir nereikia. Antanas turėjo savo balsą, savo laiką ir savo jausmą. Aš tik norėjau labai pagarbiai prisiliesti prie šios dainos ir priminti, kad tokia muzika vis dar gyva“, – teigia Igoris.

Birutė Petrikytė: „Antanas turėjo balsą, kurio nereikėjo aiškinti“

Legendinio ansamblio „Nerija“ vokalistė Birutė Petrikytė sako, kad Antanas Čapas buvo vienas tų atlikėjų, kurie scenoje klausytoją paveikdavo ne išoriniu efektu, o tikrumu.

„Antanas turėjo ypatingą balsą, kurio nereikėjo aiškinti. Jame buvo šilumos, ramybės, vyriško jautrumo ir labai daug tikrumo. Tokie atlikėjai neišeina kartu su paskutiniu koncertu – jie lieka dainose. Todėl man gražu, kad Igoris prie šios dainos prisilietė ne kaip prie paprasto repertuaro kūrinio, o kaip prie atminimo. Svarbiausia, kad tokios dainos nebūtų pamirštos“, – sako Birutė Petrikytė.

Pasak jos, „Nerijos“ muzika daugeliui klausytojų iki šiol yra ne tik estrados istorija, bet ir asmeninių prisiminimų dalis.

„Mes visi, kurie dainavome „Nerijoje“, puikiai žinome, kad šios dainos gyvena žmonėse. Kartais žmogus prisimena ne tik melodiją, bet ir konkretų vakarą, konkretų žmogų ar jausmą. Todėl kiekvienas pagarbus sugrįžimas prie tokios muzikos yra prasmingas“, – teigia Birutė Petrikytė.

Antanas Čapas – balsas iš Lietuvos estrados aukso laikų

Antanas Čapas buvo vienas iš tų Lietuvos estrados atlikėjų, kurių kūrybinis kelias siejamas su melodinga, nuoširdžia ir klausytojui artima daina. Ansamblis „Nerija“ Lietuvos muzikos istorijoje užima ypatingą vietą – jo dainos skambėjo koncertuose, per radiją, televizijoje, šeimos šventėse ir tapo kelių kartų kultūrinės atminties dalimi.

Čapo balsas išsiskyrė santūrumu, šiluma ir gebėjimu dainuoti taip, kad kūrinys atrodytų ne suvaidintas, o išgyventas. Būtent tokį atlikimo tikrumą Igoris Jarmolenka sako norėjęs pagerbti naujoje „Vien tik mums“ versijoje.

„Man atrodo, kad šiandien labai svarbu neužmiršti žmonių, kurie kūrė mūsų muzikinę istoriją. Antanas Čapas buvo vienas iš jų. Jis paliko ne tik dainas, bet ir jausmą. O jausmas muzikoje yra pats svarbiausias dalykas“, – sako Igoris Jarmolenka.

Ne nostalgija, o pagarbus sugrįžimas

Igoris neslepia, kad imdamasis tokio kūrinio jautė didelę atsakomybę. Pasak jo, lietuviškos estrados klasika nėra medžiaga, su kuria galima elgtis paviršutiniškai.

„Tai nėra daina, kurią tiesiog įrašai ir paleidi. Prie jos reikėjo prieiti su pagarba. Man buvo svarbu, kad žmonės išgirstų ne tik mano balsą, bet ir mano santykį su Antano palikimu. Tai yra mano padėka jam ir visai tai muzikai, kuri daugeliui žmonių reiškia labai daug“, – teigia atlikėjas.

Daina „Vien tik mums“ naujoje versijoje tampa tiltu tarp kartų. Vyresni klausytojai joje gali atpažinti savo prisiminimus, o jaunesni – atrasti lietuviškos estrados jautrumą, kuris nepraranda vertės net keičiantis laikams.

Dainos gyvena tol, kol jas prisimename

Šiuo įrašu Igoris Jarmolenka nori ne tik pristatyti naują kūrinį, bet ir paskatinti platesnį pokalbį apie lietuviškos muzikos atmintį.

„Kartais atrodo, kad senesnės dainos lieka kažkur archyvuose. Bet juk jos buvo sukurtos ne archyvams. Jos buvo sukurtos žmonėms. Kol jas dainuojame, kol jų klausomės, kol apie jas kalbame – tol gyvi ir tie žmonės, kurie jas paliko“, – sako Igoris.

Atlikėjas tikisi, kad naujoji „Vien tik mums“ versija taps jautriu priminimu apie Antaną Čapą, maestro Stasį Povilaitį, ansamblį „Nerija“ ir laiką, kai daina pirmiausia turėjo paliesti širdį.

Igorio Jarmolenkos atliekama „Vien tik mums“ – pagarbus muzikinis nusilenkimas Antanui Čapui, Stasiui Povilaičiui ir lietuviškos estrados tradicijai, kurios dainos iki šiol gyvena klausytojų prisiminimuose.