Ne kartą tituluota šauniausia dėstytoja, Laura tikina, kad tarp žurnalistikos ir pedagogikos esama daugybė sąsajų, o ji pati sau prieš kiekvieną paskaitą užduoda klausimą „ar aš pati eičiau į šią paskaitą?“ ir, jei kyla abejonių, skuba pasitempti.
Lektorė pastebi, kad į darbo rinką panorusi įsilieti jaunoji karta vis dažniau susiduria su elementaraus raštingumo stygiumi, nes, knygas pakeitus socialiniais tinklais, rašyti be klaidų tampa vis sunkiau.
Pirmuosius žurnalistinius sumanymus Laura Sėlenienė realizavo Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“, o gausų patirties aruodą sukaupė dirbdama radijo stotyje „Laluna“, rengdama reportažus TV3 žinioms, vadovaudama „Balticum“ televizijos žinių tarnybai, atstovaudama naujienų portalui „15min.lt“ Klaipėdos regione.
Dabar ji - Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja, Skaitmeninės rinkodaros studijų programos vadovė, mokymų apie efektyvią komunikaciją lektorė.
Žurnalistikos atsisakėte vardan dėstytojos karjeros. Ar jos nepasiilgstate?
Žurnalistika ir pedagogika turi labai glaudžių sąsajų. Juk ir vienos, ir kitos srities atstovų pagrindinė priedermė - informuoti, edukuoti visuomenę, formuoti jos nuostatas ir vertybes. Tad, net ir atsitraukusi nuo aktyvios žurnalistikos, aš puoselėju tas pačias profesines nuostatas, tik kita forma.
Ir pagrindinis mano siekis tikrai nėra dėstytojos karjeros aukštumos. Tiesiog atėjo laikas, branda ir suvokimas, kad mano žinios ir patirtis turi kurti vertę tiems, kurie tų žinių siekia.
Ar pasiilgstu žurnalistikos? žinoma, todėl kartkartėmis įsitraukiu į kokį visuomenės informavimo projektą, konsultuoju organizacijas, kaip bendrauti su žiniasklaida, rašau straipsnius moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose.
Kartą rašymo proceso metu viena ausimi girdžiu, kaip kolegė, stebėdama mane, juokauja: „žiūrėkit, jai net putos drimba iš rašymo malonumo.“ Tai ir neeliminuoju to malonumo iš savo profesinės veiklos.
Be to, dėstytojos darbas įpareigoja nuolat atnaujinti praktinius dėstomo dalyko įgūdžius. Viena iš formų - stažuotės organizacijose. Tad tikrai neatmetu galimybės dar padirbėti televizijoje, radijuje, internetinėje žiniasklaidoje ar spaudoje.
Gal galite pristatyti savo veiklos ir domėjimosi sritis? Kokių dalykų mokote savo gausius studentų būrius?
Klaipėdos valstybinėje kolegijoje man patikėta vadovauti Skaitmeninės rinkodaros studijų programai. Žinia, rinkodara - neatsiejama nuo komunikacijos. O aš savo žinių ir patirties aruodu kaip tik galiu prisidėti realizuodama komunikacinius studijų dalykus.
Dėstau medijų komunikaciją ir valdymą, verslo komunikaciją, ryšių su klientais valdymą, vartotojų elgseną ir psichologiją, viešąjį kalbėjimą, taip pat vadovauju studentų praktikoms.
Kartais žmonės jaunosios kartos prisibijo... O jūs ką manote?
Sutikdama naują studentų grupę visada prisipažįstu, kad jų bijau - jie juk penkiomis galvomis didesni už mane. Tie milžinai dažniausiai atsako: „Nebijokite, mes jūsų irgi bijome.“ Ir abipusė baimė kaipmat išgaruoja.
Esu krimtusi andragogikos - suaugusiųjų mokymosi - disciplinos, kurioje akcentuojama, kad suaugusiojo mokyti negalima.
Jis mokosi pats, savo valia ir pagal savo gebėjimus, o andragogas - bendrininkas šiame procese, kuris nukreipia besimokantįjį tinkama linkme, teikia pagalbą ir paramą. šios nuostatos laikausi bendradarbiaudama su studentais, todėl jie mano paskaitose nesijaučia rymantys iš pareigos ar baimės, nes aš taip liepiau.
Sutikdama naują studentų grupę visada prisipažįstu, kad jų bijau - jie juk penkiomis galvomis didesni už mane. Tie milžinai dažniausiai atsako: „Nebijokite, mes jūsų irgi bijome.“ Ir abipusė baimė kaipmat išgaruoja.
Mano pareiga - paruošti metodinę medžiagą, įtraukiančias užduotis, suorganizuoti gerą paskaitą, o studentas pats sprendžia, reikia jam to ar ne, verta eiti į paskaitą ar ne.
Tokie dėstymo metodai gali atrodyti per daug liberalūs, neįpareigojantys uoliai lankyti paskaitų, bet jų metu įprastai auditorija būna pilna studentų.
O aš prieš kiekvieną paskaitą užduodu klausimą sau: „Ar aš pati eičiau į šitą paskaitą?“ Jei bent kiek sudvejoju, ženklas, kad reikia dar kažką patobulinti, kažką atnaujinti studijų dalyko turinyje.
Ir dar apie baimes. Neseniai mano paauglės dukros, girdžiu, diskutuodamos konstatuoja, kad mokytojai negali turėti draugų.
Mano pareiga - paruošti metodinę medžiagą, įtraukiančias užduotis, suorganizuoti gerą paskaitą, o studentas pats sprendžia, reikia jam to ar ne, verta eiti į paskaitą ar ne.
Suprask, jie tokie kažkokie, su kuriais tikrai niekas negali norėti draugauti. Šitie paaugliški pafilosofavimai gali kelti šypseną, bet besišypsodama aš susimąsčiau ir netgi lengvai įsibaiminau, ar ir aš savo studentams atrodau tokia kažkokia, su kuria tikrai niekas nenorėtų draugauti. Viliuosi, kad ne.
Iš kur dėstytojai semiasi žinių, kai, atrodytų, medijos tobulėja jau ne minutėmis, o sekundėmis?
Dažnai kalbėdama apie medijas visuomenė susiaurina savo matymą ir jomis įvardija tik socialinius tinklus. Tokia nuostata gaji ir studentų gretose.
Tačiau jau pirmojoje medijų komunikacijos ir valdymo paskaitoje studijuojantieji nustemba, kad turinio apie socialinius tinklus ir jų veikimo principus mano paskaitose bus ne tiek ir daug.
Juk ne mažiau svarbu išanalizuoti, kokie įstatymai reglamentuoja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklą, kokius poveikio mechanizmus pasitelkia medijų turinio kūrėjai, kaip evoliucionuoja žiniasklaidos priemonės, kokios jų perspektyvos ir kt.
Praktinės patirties šioje srityje turiu gausiai, o ir savo žinias nuolat gilinu. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos, kuri suteikia galimybę įvairiose mokymuose tobulinti savo kompetencijas, narė. Be to, akademinė veikla nėra vienintelė mano profesinė veikla.
Praktinius įgūdžius realizuoju konsultuodama organizacijas komunikacijos klausimais, vedu mokymus, o tam taip pat būtina gilinti savo žinių aruodą.
Būnant akademinės bendruomenės atstovu mokymasis yra kasdienis procesas.
Kaip veikia informacija ir kokie jos sklaidos kanalai? Mes visi, dalyvaujantys socialiniuose tinkluose, - irgi informacijos skleidėjai? Sakoma, kad rašytinio žodžio, o gal net knygų, greit nereikės visai, neva viską pakeis video-, „reels“ ir pan.
Akivaizdu, kad informacijos vartojimo įpročiai sparčiai kinta. Informacijos pertekliaus išvarginta visuomenė vis mažiau pastangų skiria skaitymui - mieliau klauso tinklalaidžių, tradicines knygas keičia garso įrašais, taupydama laiką siunčia ne žinutes, o garso ar vaizdo pranešimus.
Naivu būtų tikėtis, kad egzistuojant laiką ir pastangas tausojančioms galimybėms visuomenė jų principingai atsisakytų, idant puoselėtų rašytinį žodį, tradicinių knygų skaitymo kultūrą.
šių procesų pasekmės akivaizdžios. Jaunoji karta susiduria su dideliais raštingumo iššūkiais, dėl vaizdo turinio dominavimo gerokai susilpnėję skaitymo įgūdžiai. Sklandžiai balsu perskaityti teksto pastraipą pavyksta jau retam jaunuoliui.
O kaip tik elementarus raštingumas yra dažno darbdavio pageidaujama kompetencija potencialiems darbuotojams. Tik tai nenurodoma jokiame darbo skelbime, atrodo - savaime suprantamas dalykas.
Todėl ir savo studentams stengiuosi parodyti, kokiu barjeru sėkmingai karjerai gali tapti neraštingumas. Kam reikalingas aukštąjį išsilavinimą turintis darbuotojas, kuris negeba be klaidų parengti dokumento, parašyti elektroninio laiško interesantui, sklandžiai ir įtaigiai sudėlioti tekstą socialiniame tinkle?
Studentai įprastai tuo patiki tik parašę pirmąjį rašto darbą, kuriame būna pažymėta aibė klaidų. Vaizdas dažną studentą sukrečia ir tuo sykiu motyvuoja pasiduoti mano skatinimui skaityti knygas, plėsti savo žodyną, skirti laiko kalbos raiškai.
Savo studentams stengiuosi parodyti, kokiu barjeru sėkmingai karjerai gali tapti neraštingumas. Kam reikalingas aukštąjį išsilavinimą turintis darbuotojas, kuris negeba be klaidų parengti dokumento, parašyti elektroninio laiško interesantui?
Nepatikėsite - tai veikia. Knygų iki tol nemėgę jaunuoliai per studijų metus perskaito ne vieną grožinės literatūros knygą, pagaliau įsigyja bibliotekos skaitytojo bilietą, net pradeda kaupti savo asmeninę biblioteką.
O kad motyvacija būtų dar didesnė, neretai studentams pajuokauju: „Nesibučiuokite su tais, kurie neskaito knygų.“
Ar tinkama kai kurių žmonių pozicija - pasirinkimas ignoruoti televiziją, socialinius tinklus ir pan., kaip gąsdinančios informacijos šaltinį?
Medijos atlieka ne vieną funkciją. Jos informuoja visuomenę, padeda susidaryti objektyvų visuomenei aktualių reiškinių vaizdinį, suteikia pramogų galimybę ir kt. Jei išsigrynini, ko tikiesi iš medijų ir kurie kanalai gali patenkinti šiuos lūkesčius, kam jų atsisakyti.
Kai tų kanalų tiek daug, o informacijos srautas, atrodo, begalinis, natūralu, kad visuomenę ištinka atmetimo reakcija. Neapsisprendžiant, kokia medija tinkama, koks turinys naudingas, dėl kokių priežasčių jį reikėtų vartoti, neretai pasirenkama išeitis ignoruoti. Bet juk mes - socialios būtybės. Sekti naujienas, atsirinkti jas ir vertinti - būtina.
Aš besąlygišką medijų ignoravimą linkusi traktuoti kaip vengimą prisiimti atsakomybę. Jei neskiri laiko paanalizuoti, kokių televizijų programos yra vertingos, kurios radijo stotys transliuoja naudingą turinį, kurie skaitmeninės žiniasklaidos kanalai pateikia objektyvias žinias, jei nepameni, kada paskutinį kartą skaitei laikraštį, ar turi teisę burnoti, kad medijos yra blogis?
Kas yra žmogaus įvaizdis ir kodėl jis svarbus interneto erdvėje? Kaip kurti tinkamą savo įvaizdį?
Neretai, ypač jaunimas, į žmogaus įvaizdį yra linkęs žiūrėti labai ribotai: tai, ką matau, ir yra tiesa. Tai ydinga nuostata, kurios laikymasis tarsi atleidžia nuo atsakomybės rūpintis ne tik išoriniu savo vaizdiniu, o ir gerokai paveikesnėmis įvaizdžio dedamosiomis.
Ką apie mus pamanys kiti ir kaip mus įvertins, labiau nulemia mūsų pasiekimai; aplinka, kurioje mes gyvename, dirbame, mokomės; mūsų gebėjimas greitai prisitaikyti prie pokyčių ir, žinoma, kalbinės mūsų savybės.
Visų išvardintų aspektų lavinimas ir rūpinimasis jais reikalauja nemažai pastangų, laiko ir nuoseklaus darbo. Ypač dabar, kai socialių tinklų paskyros yra tapusios savotiškomis mūsų vizitinėmis kortelėmis.
Jei labai knieti jose pasidalinti akimirkomis iš trankių vakarėlių, vaizdais, kaip pliuškenamasi paplūdimyje, apsirengus vien maudymosi kostiumėliu, ar paraudoti viešai dėl į dausas iškeliavusio augintinio, siūlau stabtelėti ir užduoti sau klausimą: kodėl aš tai darau ir kokio rezultato tikiuosi?
Savo mokymuose dalijatės patarimais, kaip bendrauti su žiniasklaida, kaip pažinti savo auditoriją ir kaip ją paversti savo lojaliais klientais. Papasakokite ir mūsų skaitytojams.
Norint efektyviai bendrauti ir bendradarbiauti su žiniasklaida, būtina išmanyti jos veiklos principus ir dienotvarkę. šių subtilybių nežinančios organizacijos neretai dirba Sizifo darbą: bando rašyti neįtaigius pranešimus žiniasklaidai; formuoti visiškai nepaveikias komunikacijos strategijas; kapstytis iš komunikacinių krizių niekuo nepagrįstais sprendimais. Ir kai atsiduria komunikacinėje duobėje, susizgrimba, kad jiems reikalingas profesionalus ir savo darbą išmanantis komunikatorius.
Labai džiaugiuosi, kad šios srities profesionalai pastaruoju metu ypač vertinami. Prieš kelis mėnesius sudėjau krūvon visus Klaipėdos regiono organizacijų darbo skelbimus apie komunikatorių-rinkodaros specialistų paiešką (surinkau bemaž 10) ir pateikiau studentams.
Siūlomos darbo sąlygos ir atlygis juos maloniai nustebino, o svarbiausia - išsklaidė abejones, kodėl reikia mokytis to, ko mokau: rašyti pranešimus žiniasklaidai, konstruoti komunikacijos ir krizių valdymo planus, kurti paveikų turinį ir kt.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą