Nikita Chruščiovas: Generalinio sekretoriaus saulėlydis ir „slaptos“ laidotuvės, užbaigusios epochą

Jo mirtis 1971-aisiais ir neįprastos laidotuvės tapo simboliniu tašku, po kurio Sovietų Sąjunga galutinai pasinėrė į sąstingio dešimtmečius.

Priverstinė pensija: gyvenimas už aukštos tvoros

Po dramatiško nušalinimo nuo valdžios 1964 m. spalį, Chruščiovas tapo „ypatingos paskirties pensininku“. Valdžią perėmęs Leonidas Brežnevas pasistengė, kad buvęs lyderis išnyktų iš viešosios erdvės. Chruščiovas buvo įkurdintas valstybinėje viloje Petrovo-Dalneje, netoli Maskvos.

Nors sąlygos atrodė prabangios, tai buvo auksinis narvelis. 

Vila buvo apraizgyta pasiklausymo įranga, o „apsauga“ iš tiesų buvo KGB prižiūrėtojai, fiksavę kiekvieną svečią ir kiekvieną ištartą žodį.

Liudininkai prisimena, kad pirmieji metai pensijoje Chruščiovui buvo itin sunkūs – jis sirgo gilia depresija, valandų valandas sėdėdavo sode žiūrėdamas į tolį ir verkdavo dėl buvusių bendražygių išdavystės.

Mirtis, apie kurią tylėjo „Pravda“

1971 m. rugsėjo 11 d. septyniasdešimt septynerių metų Nikitos Chruščiovo širdis sustojo. 

Po trečiojo infarkto jis mirė elitinėje ligoninėje, tačiau žinia apie jo mirtį neapsriejo šalies žaibiškai. Sovietų vadovybė jautė paralyžiuojančią baimę – jie nežinojo, kaip reaguos visuomenė į žmogaus, kuris išlaisvino milijonus iš lagerių, mirtį.

Tik rugsėjo 13 d., laidotuvių rytą, pagrindiniame šalies laikraštyje „Pravda“ pasirodė maža, sausa žinutė apatiniame puslapyje: „Mirė ypatingos paskirties pensininkas N. S. Chruščiovas“.

Jokių užuojautų, jokių nuopelnų sąrašo, jokios nuotraukos. Valdžia tikėjosi, kad tylėjimas padės išvengti masinių susibūrimų.

Novodevičės kapinės: uždrausta ceremonija

Chruščiovas tapo vieninteliu sovietų lyderiu (neskaitant Malenkovo), kuris nebuvo palaidotas prie Kremliaus sienos. Brežnevo nurodymu laidotuvės buvo numatytos Novodevičės kapinėse.

Laidotuvių dieną Maskva priminė apgulties būseną. Kapinės buvo uždarytos „sanitariniam valymui“, o visą perimetrą apsupo milicijos kordonai ir civiliais drabužiais vilkintys saugumiečiai. 

Į vidų buvo įleidžiami tik artimiausi šeimos nariai ir saujelė asmenų su specialiais leidimais.

Nepaisant blokados, užsienio korespondentai sugebėjo užfiksuoti istorinius kadrus. Prie kapo nebuvo jokių oficialių asmenų, jokių valstybinių kalbų. 

Kalbėjo tik Chruščiovo sūnus Sergejus, pabrėžęs tėvo norą pakeisti šalį ir jo asmeninę drąsą.

Tai buvo privatus atsisveikinimas su žmogumi, kuris dar prieš kelerius metus sprendė pasaulio likimą Karibų krizės metu.

Juoda ir balta: Neizvestno paminklas

Vienas įdomiausių Chruščiovo palikimo akcentų – jo antkapinis paminklas. Dar būdamas valdžioje, 1962 m., Chruščiovas skandalingai išplūdo avangardistus parodoje Maneže, o skulptorių Ernstą Neizvestną pavadino „degeneratu“.

Tačiau po Chruščiovo mirties jo šeima kreipėsi būtent į E. Neizvestną, prašydama sukurti paminklą. Skulptorius sutiko, sukurdamas genialią kompoziciją iš juodo ir balto marmuro luitų. Šis kontrastas idealiai atspindi Chruščiovo erą:

Baltoji pusė: „Atšilimas“, politinių kalinių reabilitacija, masinės būstų statybos, skrydis į kosmosą, kukurūzų epopėjos optimizmas.

Juodoji pusė: Novočerkasko darbininkų sušaudymas, brutalus susidorojimas su menininkais, Berlyno sienos statyba, asmeninis dalyvavimas Stalino represijose Ukrainoje.

Istorinis palikimas: žmogus, kurio neįmanoma pamiršti

Nikita Chruščiovas buvo „liaudies žmogus“ – dažnai grubus, nenuspėjamas, daužantis batu per JT tribūną, bet tuo pačiu gyvas ir emocingas. Jis pirmasis parodė, kad sovietų lyderis gali būti ne tik sustingusi ikona, bet ir klystantis žmogus.

Nors jo laidotuvės buvo bandomos nuslėpti, jos tik dar labiau išryškino kontrastą tarp jo triukšmingo valdymo ir pilko, biurokratinio sąstingio, kuris atėjo po jo. 

Šiandien Novodevičės kapinėse stovintis paminklas primena mums, kad istorija susideda ne tik iš pergalių, bet ir iš skaudžių prieštaravimų, o Chruščiovo epocha išliks viena įdomiausių ir svarbiausių XX a. istorijos pamokų.

© Wikipedia.org nuotr.

Nikitos Chruščiovo sumanymai buvo grandioziniai ir grandioziškai nesėkmingi.

Šaltiniai: Vaizdo įrašas: Dokumentinis filmas Nikita Chruščiovas. Atsisveikinimas. Istoriniai archyvai: 1971 m. rugsėjo 13 d. laikraščio „Pravda“ numeris. Sergėjaus Chruščiovo (lyderio sūnaus) memuarai apie tėvo gyvenimą