Odesos karštis ir prancūziškas laisvumas: Michailo Žvaneckio prisiminimai apie Vladimirą Vysockį bei Mariną Vlady
Šis susitikimas įvyko likus visai nedaug laiko iki tragiškos dainiaus mirties ir paliko neišdildomą įspūdį ne tik pačiam satyrikui, bet ir visai gamyklai „Promsviaz“.
Beprotiškas ažiotažas „Promsviaz“ gamykloje
Vysockis turėjo idėją sukurti bendrą rusų-prancūzų programą: jis dainuotų ir kalbėtų rusiškai, o Marina – prancūziškai. Norėdami išbandyti šią programą, jie susitarė pasirodyti Odesos gamyklos „Promsviaz“ poilsio kambaryje (vadinamajame „raudonajame kampelyje“).
Žvaneckis prisimena, kad žinia apie Vysockio ir Vlady atvykimą gamykloje sukėlė tikrą „žemės drebėjimą“. Gamyklos vadovybė ir darbininkai lakstė kaip „iešmai ant grilio“, o ažiotažas buvo toks didelis, kad žmonės tiesiog praradinėjo sąmonę iš susijaudinimo.
Marina Vlady ir „prancūziškas nuogumas“
Vienas ryškiausių epizodų – Marinos Vlady pasirodymas. Odesoje tuo metu tvyrojo nepakeliamas karštis. Kai pora atvažiavo į gamyklą su „Žiguliais“, Žvaneckis pamatė Mariną, kuri sėdėjo automobilyje... beveik nuoga.
Satyrikas šmaikščiai pastebėjo, kad ji buvo „išsirengusi iki nepadorumo“, tačiau iškart pridūrė, kad tai buvo prancūziški rėmai, kurie visiškai skyrėsi nuo sovietinių standartų.
Jos natūralumas ir laisvė taip kontrastavo su pilka tarybine realybe, kad visi susirinkusieji į ją žiūrėjo tarsi į stebuklą ar „Mauzoliejų“, negalėdami atplėšti akių.
Liūdna pabaiga ir atmintis
Šis susitikimas buvo vienas paskutiniųjų. Žvaneckis prisimena, kad Vysockis buvo kupinas planų, tačiau aplinka ir laikas buvo negailestingi.
Satyrikas pabrėžė, kad Vysockio populiarumas buvo toks milžiniškas, jog jokia valdžia ar cenzūra negalėjo jo sustabdyti, o Marina Vlady šalia jo buvo tas laisvės ir vakarietiško spindesio simbolis, kurio taip trūko to meto žmonėms.
Prancūzų aktorė Marina Vlady: tarp prancūziško rafinuotumo ir drąsaus natūralumo
Marina Vlady – aktorė, rašytoja ir kultinė asmenybė, kurios vardas daugeliui neatsiejamas nuo jos audringos meilės su Vladimiru Vysockiu.
Tačiau dar gerokai iki šio romano ji buvo tapusi Prancūzijos kino simboliu, įkūnijusiu naują moteriškumo standartą: laisvą, nepriklausomą ir nebijantį savo kūno.
„Burtininkė“ ir pirmieji drąsūs žingsniai
M. Vlady išgarsėjo būdama vos septyniolikos, po filmo „Burtininkė“ (La Sorcière, 1956 m.).
Šiame filme ji įkūnijo laukinę, miškuose gyvenančią merginą. Jos pasirodymas buvo toks natūralus ir gaivališkas, kad žiūrovai liko pakerėti ne tik jos vaidybos, bet ir tos laisvės pojūčio, kurį ji transliavo.
Tuo metu kinas dar tik vadavosi iš griežtos cenzūros pančių. Marina Vlady tapo viena pirmųjų savo kartos aktorių, kuri nuogumą ekrane naudojo ne kaip provokaciją, o kaip estetinį ir draminį įrankį.
Nuogumas kaip meno forma
Daugelyje savo vaidmenų M. Vlady demonstravo tai, ką prancūzai vadina naturel. Jos nuogumas ekrane niekada nebuvo vulgarus – tai buvo moters savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi deklaracija.
Jos pasirodymai pabrėždavo kūno linijų grožį be papildomų puošmenų, simbolizuojant tyrumą arba, priešingai, emocinį nuogumą.
Priešingai nei Holivudo žvaigždės, Marina nesiekė būti tobula „lėle“. Ji nebijojo atrodyti pažeidžiama, o jos nuogumas dažnai tapdavo metafora jos personažų vidinei laisvei pabrėžti.
Kultūrinis poveikis ir palikimas
Marina Vlady įkvėpė ne vieną režisierių, tarp jų ir Jeaną-Lucą Godard’ą, kuris vertino jos sugebėjimą būti „tikra“.
Sovietų Sąjungoje, kur jos vardas tapo beveik šventas dėl ryšio su V. Vysockiu, jos prancūziška drąsa ir laisvas požiūris į moters kūną kėlė susižavėjimą ir kartu buvo tam tikras „uždraustas vaisius“.
Šiandien Marina Vlady prisimenama ne tik kaip talentinga aktorė, bet ir kaip moteris, kuri savo pavyzdžiu parodė, kad grožis ir drąsa būti savimi – be jokių kaukių ir drabužių – yra nesenstanti klasika.
Šaltinis: Le Monde, Cahiers du Cinéma, IMDb.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą