Pirmajame novelių romane „Memelio gaisras“ autorė pasakojo apie paslaptingus Klaipėdos miesto praeities istorinius faktus. 2021 m. už šį romaną autorė pelnė net du svarbius apdovanojamus: Ievos Simonaitytės literatūrinę ir Augustino Griciaus premijas. Antrąjį romaną „Garmėjimas“ D. Latvė parašė taikiu metu, tačiau pasaulį užklupus karams jį galima vadinti kone pranašišku ar toliaregišku.
Antrąją savo knygą, romaną „Garmėjimas“, parašėte taikiu metu tarsi savotišką pranašystę apie menamų reiškinių knygoje ir laike paraleles. Vadiname pranašyste, nes karai pasaulį užklupo jau jums knygą parašius, o šios temos plačiai visuomenei tapo artimos ir suprantamos tik dabar...
Kai kurios temos yra amžinos, tik įvairiuose kontekstuose suskamba vis kitaip, todėl vadinti pranašyste reiškinius, laiko spiralėje besisukančius, šiek tiek per skambu, kita vertus, literatūroje ar neįpareigojančiame rašytojo interviu viskas įmanoma, net jei rašysite, kad esu ragana arba naktimis virstu juodšvarkiu šikšnosparniu. Bet, jei žvelgsime į istoriją iš laiko perspektyvos, matysime įvykių pasikartojimus, taigi posakis, nusakantis negalimumą įbristi į tą pačią upę, bus teisingas ir kartu neteisingas: negalima įbristi, jei upė sukasi optimistine spirale aukštyn, tačiau patekusi į Mobijaus juostos tėkmę upė plaukiką sugrąžina į pradinį tašką - tokiais atvejais žmonijos pažanga įstringa beviltiškoje ir žiaurioje beprasmybėje, besikartojančiuose karuose ir civilizacijos pažanga atrodo kaip bevertė iliuzija.
„Garmėjimas“ pasakoja apie 1698 metų įvykius - Lietuvos valstybingumo byrėjimo pradžią, kai negali likimo pakreipti norima linkme: antroji švedų invazija ir karas dėl „mare nostrum“ Baltijoje, bajorų kivirčai, intrigos, magnatų kova dėl galios ir asmeninės naudos griauna Respubliką. Paprastam žmogui karas neleidžia rinktis: žlunga moralė, garma velniop likimai - visi priklausomi nuo karo aplinkybių. Kiek jūsų knygoje tikrų faktų, o kiek literatūrinių-kūrybinių sumanymų?
2020 metais, kai dar audžiau naujo romano apmatus, rašyti karo tematika nebuvo populiaru. Jei vaikyčiausi populiarumo, tikriausiai rašyčiau meilės ir svajonių knygas (juokiasi). Mane domina skaudžios, nepatogios temos. Kadangi numatytą romano istorinių herojų gyvenimą guldžiau į istorinę terpę, Lietuva bei aplinkinės Europos valstybės Šiaurės karo fone buvo įdomi mintis. Teko nemažai pastudijuoti, panagrinėti laikmetį, aplinką, papročius, Lietuvos bajorų veiksmus, santykius, klastas bei likimo vingius. Turėjau išsiaiškinti prekybos galimybes ir pobūdį Žemaitijos Kunigaikštystės ir Karūnos žemės (Abiejų Tautų Respublika) vidaus vandenimis, nes jau senokai knietėjo aprašyti kelionę vytine Nemunu į aukštupį bei pirklių sodybas Lukiškių krantinėje prie Vilijos upės.
Istorinėse literatūrinėse knygose istorija negali būti pramanyta, tuomet knyga bus fantastinė arba tiesiog pasaka. Istoriniuose romanuose negalima iškreipti visuotinai žinomų faktų, privalu kruopščiai ir ne vieną kartą juos patikrinti įvairiuose šaltiniuose, negalima klaidinti skaitytojų, kurie tikisi istoriniame literatūriniame romane susipažinti su tikrąja žmonijos istorija. Kad ir toks paprastas klausimas: ar švedų jaunasis karalius Karolis XII tuo metu atvyko į Vilnių? Karaliaus viešnagės tikėtasi, tačiau atsakymas - nebuvo. Du kartus į Vilnių įžengusi Švedijos kariauna pridarė mieste bėdos. Stojant į Rašytojų sąjungą valdyboje manęs paklausė, kiek procentų knygoje „Garmėjimas“ sudaro fantazija ir kiek istoriniai faktai. Nesusimąsčiusi kažką pasakiau, vėliau detaliau apgalvojusi ir viską pasvėrusi supratau, kad „Garmėjime“ fantazija sudarys apie 50 procentų, ty. tiek, kiek suteikiau laisvės knygos herojams veikti, vadinkime, tikrosios istorijos girioje. Kartais ši giria yra tanki su realiais istoriniais herojais, kartais pasitaiko properšos, kirtimai ar ištisi plynlaukiai, tuomet duodu valią fantazijai ir net pati nepajuntu, kaip mano veikėjai įsisiautėja.
Romano „Garmėjimas“ herojui tenka taikytis prie byrančio gyvenimo, priimti nuopuolį, bejėgystę. Knygos dažniau rašomos apie nugalėtojus?..
Šiuolaikiniame, beveik virtualiame kare gerai matosi, kaip karas neleidžia rinktis. Tai stipri išorinė aplinkybė, prieš kurią žmogus yra bejėgis. Šiame fone man rūpi ne vadų, o paprastų žmonių likimai. Nugalėtojų niekas nepamiršta, šlovina ir garbina. Maži, niekuo neypatingi žmonės: seni, ligoti, jauni ir keistuoliai, yra nustumiami į paribį. Jie labiausiai mane ir domina. Viena knygų tinklaraštininkė cyptelėjusi prajuokino, jog skaitydama „Garmėjimą“ laukusi romano apie epinį herojų, ir še tau - jai pakišo prasčioką. Gal suklydau, gal vertėjo parašyti madingą žavinčių savybių didiko istoriją? Nežinau, pasitaisyti nepažadu.
Dirbate biologe Lietuvos jūrų muziejuje, o rašote apie gilią senovę. Kuo jus traukia ši sritis?
Užsikabinau už istorijos pradėjusi domėtis Klaipėdos praeitimi. Šis miestas turi begalę paslapčių, visų neįminiau, nes visų įminti neįmanoma. Kolegos istorikai, matydami mano susidomėjimą, skatino, prisidėjo patarimais, paskatinimais.
Kaip atradote kūrybos džiaugsmą?
Kurti yra įdomu. Esu įsitikinusi, kad, gerai įsigilinus, net pačioje nykiausioje ir beprasmiškiausioje veikloje galima atrasti įdomumą, kaip, pavyzdžiui, maisto gaminime: pagamini, suvalgai, ačiū, viso gero ir viskas. Beprasmiška kurti žinant, kad kūrinys bus sunaikintas, nebent naikinimo jėga būtų panaudota kilniam tikslui: pvz., galbūt ledynmečiu, degindami knygas, gelbėsimės nuo šalčio mirties.
Pirmajame novelių romane „Memelio gaisras“ supažindinote skaitytojus su paslaptingais Klaipėdos miesto praeities istoriniais faktais, pavertėte juos „išgyvenimų lavina, praturtinančia ir istorinėmis žiniomis, ir žmonių charakterių, jų poelgių analize“, kaip rašė Nijolė Kliukaitė. Papasakokite plačiau, kaip gimė šis novelių romanas?
„Memelio gaisras“ gimė atsitiktinai. Tuomet dar nesusidorojau su ilgais tekstais, rašiau noveles ir tuo pačiu metu studijavau Klaipėdos istoriją. Taip nejučia mano novelės susidėliojo miesto tematika, sudėjau jas į vieną krūvą ir su redaktore knygą pavadinome novelių romanu. Mums pavyko išpopuliarinti šį žanrą. Paskutiniu metu matau ir džiaugiuosi pasirodžiusiais naujais novelių romanais.
Esate kilusi iš Žemaitijos. Gal knygomis virs ir šio krašto istoriniai įvykiai?
Myliu Žemaitiją. Rašau apie tai, ką geriausiai žinau, pažįstu, suprantu. Gimiau ir augau Žemaitijoje, jaukiame Šilalės miestelyje, todėl žemaičių būdas, charakteris, įpročiai, svetingumas yra mano kūnas ir kraujas. Žemaičių kraštas, Orvydų dvaras Šilalėje, senosios girios, stiprios žemaičių moterys, kūlgrindos ir nusausinti Parlos pelkynai, kuriuos savo tiriamuosiuose darbuose aprašė Šilalės kraštotyrininkas Vladas Statkevičius, persunkti senos praeities, nepaprastai turtingi įdomių ir paslaptingų istorijų, kurios tiesiog pačios prašosi virsti knygomis.
Gal rašyti apie nūdienos istorinius įvykius būtų lengviau?
Galbūt. Jei pastebėjote, mano novelės nėra istorinės. Nūdiena nėra tiek įdomi, kiek įdomi yra praeitis. Bet žingsnis po žingsnio, lyg vėžys atbulomis, grįžtu į šias dienas.
2021 m. už „Memelio gaisrą“ pelnėte du apdovanojamus: Ievos Simonaitytės literatūrinę ir Augustino Griciaus premijas. Ar jums, kaip kūrėjai, svarbūs šie įvertinimai?
Be abejo. Rašytojui reikalingas patvirtinimas, jog nenuklydo į šunkelius. Apdovanojimai ne tik yra įrodymas, kad eini teisingu keliu, kartu jie primena, kad tavo kūrinių laukia skaitytojai, įpareigoja stengtis, dirbti.
O skaitytojų atsiliepimai, pastabos?
Knyga, įgavusi popierinį pavidalą, nebėra mano knyga. Nuo to momento ji priklauso skaitytojams. Ryšys: rašytojas-knyga-skaitytojas-rašytojas yra savotiška atradimų jungtis.
Susitikimuose su skaitytojais mane nustebina mintys, įžvalgos, pastebėjimai, apie kuriuos niekada nebūčiau pagalvojusi. Pati keisčiausia ir absurdiškiausia pastaba buvo, kad vienai „Memelio gaisro“ skaitytojai nepadėjo pažinti miesto, ji tikėjosi, kad literatūrinė knyga būsianti konkretus ekskursijų vadovas po Klaipėdą, todėl liko nusivylusi. Mėmelis man yra gyva paslaptis, miestas-legenda, kurio iki galo niekada nepažinsime, dėl to toks įdomus.
Kita skaitytoja įžvelgė teigiamą „garmėjimo“ termino reikšmę (senokai įsikirtusi neigiama ir gana grėsminga šio termino klišė) - tai gyvenimo tėkmė, troškimas gyventi, gyvybės skleidimasis, tokiu būdu skaitytoja išplėtė knygos „Garmėjimas“ tematiką. Esu jai dėkinga.
Kaip gimsta jūsų susidomėjimo lyrinis herojus ar istorinis įvykis, kuris galutiniame etape virsta meno kūriniu - knyga?
Stichiškai. Novelės ar knygos gimsta stichiškai. Įvairūs rašymo mokymai (gaila, dėl laiko ir lėšų stokos nė viename neturėjau galimybės dalyvauti) pataria, kaip išsidėlioti planą, susinumeruoti, skaičiuoti, sinchronizuoti veikėjus, tekstus, nurodo įvairiausius metodus: tiesinius, linijinius, ovalo, trikampio, snaigės principo, žodžiu, teoriškai žinau, kaip reiktų rašyti romaną, bet praktiškai nė vienas metodas manęs neveikia.
Gyvenime mėgstu tvarką, tačiau kūryboje vyrauja visiška netvarka. Rašant herojai ateina ir išeina, užvaldo, ima kažko reikalauti, net vadovauti, paklūstu, man patinka apie juos rašyti, ir ilgainiui tampa mieli. Štai klaipėdiečiai turėjo progą „Duryse“ susipažinti su novele „Burmistras“, ko gero, man pačiu mylimiausiu herojumi, neturėjusio prototipo novelės rašymo pradžioje. Vėliau kūrybos metu jis įgavo bruožus, ir aš meiliai nuvedžiau jį iki pabaigos. Ak, neklauskite, kokių draugų sulaukiau feisbuke po šios novelės pasirodymo. Smagu.
Sakoma, kad iš istorinių įvykių verta pasimokyti ir blogųjų patirčių nekartoti. Kaip manote, kodėl žmonijai nepavyksta? Atrodytų, kad visi žinome, jog karas - blogis, bet...
Jūs teisi. Žmogus juk gimsta geras. Visi kūdikiai gimsta geri. Augant įvairiais amžiaus tarpsniais keičiasi žmogaus santykis su aplinka, taip pat tos aplinkos emocinis išjautimas, tą patį įvykį žmogaus sąmonė atspindi vis kitaip, taip tas įvykis kiekvienam turi vis kitokį poveikį, dėl to nereikia stebėtis, kai tavo kaimynas, atrodo, buvęs padorus ir geros nuotaikos pilietis, nei iš šio, nei iš to staiga pratrūksta.
Karas ištraukia pačias bjauriausias, pačias šlykščiausias užslėptas žmogaus savybes, daugumai tuomet pasirodo, kad galima dergtis, kad viskas galima ir leidžiama.
Tačiau turime atminti, kad pirmapradė sveiko Homo sapiens prigimtis lemia sąmoningą sugebėjimą save keisti. Kalbu ne apie elementarią adaptaciją sociumo ekosistemoje, o apie apsisprendimo sąmoningumą.
Svarbiausias elementas, kuris skiria žmogų nuo gyvūno, yra ne smegenų tūris, ne gebėjimas kurti poemas ar išmaniąsias mašinas, o sąmoningas gebėjimas save keisti. Dėl to aš tikiu žmogumi, tikiu gerumu, sąmoningumu, tikiu sveiku protu, kad pasaulis atsitokės ir pasikeisime į geresnę pusę. Tikiu pasauliu, tikiu ateitimi, jei ne ši viltis, tuomet kokia prasmė būtų išvis gyventi.
Kada jus aplanko įkvėpimas? Ar tam netrukdo eiliniai žemiški rūpesčiai?
Geriausios kūrybinės mintys gimsta auštant, sapniškoje nebūtyje. Ryte svarbiausias rūpestis - jų nepamiršti. Tam tikslui prie lovos pasidedu skiautelę popieriaus ir pieštuką. Eiliniai žemiški rūpesčiai sugeba užgožti net sapnus. Kažkuriame interviu sakiau ir vėl pasikartosiu, kad įkvėpimas yra mitas, sugalvotas tinginystei pateisinti. Todėl dažnai kaip baronui Miunhauzenui man tenka save iškelti už plaukų ir pasodinti prie kompiuterio.
Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
Novelės, noveletės, noveliūkščiai - mano kasdienybė. Šiuo metu dėliojasi, lėtai, labai lėtai, trukdant eiliniams žemiškiems rūpesčiams, naujas romanas apie dar vieną amžinąją temą - vienatvę.
Kaip šeima žiūri į jūsų kūrybą?
Teigiamai. Palaiko ir didžiuojasi.
Ar tai tapo vienintele jūsų laisvalaikio forma, o gal lieka laiko ir kitiems pomėgiams?
Įvairiais laikotarpiais turėjau įvairių pomėgių: kelionės, baldų restauravimas, interjero dizainas. Šiuo metu - tai knygos (nors labai mažai skaitau), filmai, muzika ir gamta.
Kas jums yra gera knyga?
Gera knyga - tai puikaus stulbinamo teksto dozė, lyg narkotikas sužadinanti vaizduotę. Gerame literatūriniame tekste ieškau ne vien naujo filosofinio pamąstymo (skaityčiau tik filosofijos vadovėlius), kartu ieškau literatūrinio žodžių žaismo dermės ir skambesio. Sunku nusakyti, kaip atsirenku, pavartau puslapius, paskaitinėju, ką rinktis, sprendžia aštuntas ar devintas jausmas, kurį vadinu patirtimi, nes savo laiku perleidau per save begales knygų. Negalėčiau konkrečiai įvardinti mėgstamiausios knygos ar rašytojo, įvairiausiu laikotarpiu skaitau skirtingas knygas (negaliu švaistyti laiko) priklausomai nuo nuotaikos, sezono, laiko ar dar kažko iš aukščiau. Žaviuosi ir tikriausiai niekada nenustosiu žavėtis Lotynų Amerikos literatūros autoriais, jų magiškąja fantazija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą