Rašytojas ir žurnalistas Edwardas Lucasas: „Praeities trauma reiškia, kad esate atsparūs grėsmėms“

E. Lucasas – žinomas britų žurnalistas, nagrinėjantis energetinio saugumo, šnipinėjimo, Rusijos užsienio ir saugumo politikos bei Rytų Europos politikos ir ekonomikos temas. 

Lietuviškai galima skaityti dvi jo knygas – 2008 metais išleistą „Naujas šaltasis karas“ („The New Cold War“), kurioje žurnalistas toliaregiškai žvelgė į Putino Rusiją. 2013 metais pasirodė „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Lietuvos žiniasklaidoje dažnai galima skaityti šio britų žurnalisto komentarus ir apžvalgas. 

Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ skatina kalbėti apie atsakomybę. Tai plati tema, apimanti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką. Ši tema bus plačiai nagrinėjama mugės programoje – knygų pristatymuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose. 

Vienoje iš jų, vyksiančioje vasario 28 dieną, šeštadienį, pamatysime ir išgirsime E. Lucasą, kuris kalbės apie lietuvių identitetą, istorines patirtis bei jų reikšmę Vakarų pasauliui. 

Klausimus E. Lucasui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. 

Esate vadinamas Lietuvos bičiuliu. Jums iš toli turbūt geriau matosi, kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Lietuvos tautinis naratyvas. Kokią Lietuvą mato pasaulis? 

Šis klausimas atspindi tam tikrą neurotišką užsisklendimą, kurio nenoriu skatinti. Lietuviams reikėtų mažiau nerimauti, ką apie juos galvoja pasaulis, o daugiau galvoti, kuo jie nori būti. 

Šio klausimo šaknys glūdi okupacijos laikotarpyje, kai Lietuva buvo tiesiog ištrinta iš žemėlapio, o klausimas „ar jūs apskritai žinote, kad mes tebesame“ buvo nuoširdus ir neatidėliotinas. 

Tačiau viskas pasikeitė. Įsivaizduokime, kad kalbėtume apie panašaus dydžio šalį, pavyzdžiui, Airiją. Taip, Airija turi nacionalinį naratyvą, netgi kelis. 

Tačiau airiai, aš ir pats iš dalies esu airis, neskiria daug laiko svarstymams ir nerimui, ką apie juos galvoja pasaulis. Juos domina, ką reiškia būti airiu, o dar labiau – savirealizacija ir klausimas, ką darysime toliau. 

Lietuva yra labai pasikeitusi nuo tada, kai čia lankiausi pirmą kartą 1990-aisiais. Pirmiausia džiugina atsiradęs veiksnumo jausmas. 

Lietuviai, kaip asmenys, individai, mano, kad keliauti, kalbėti užsienio kalbomis, turėti planų ir juos keisti yra visiškai normalu. Dusinantis bejėgiškumo jausmas arba proto okupacija pergyveno geopolitinę okupaciją ir išnyko. 

Ar mažųjų šalių identitetas skiriasi nuo didžiųjų? Lietuva pastaruoju metu dažnai vaizduojama tarsi linija, brėžianti ribą tarp demokratijos ir autoritarizmo. Kaip tai veikia mūsų identitetą? 

Lietuva iš tikrųjų nėra tokia maža. Ji didesnė už Latviją ir Estiją! Ir Kiprą. Kipro juk niekas nevadina mažu. Visoms mažoms ir vidutinio dydžio šalims kyla nerimas dėl perspektyvos, kad pasaulyje dominuos galia pagrįstos didžiosios valstybės. Bet aš manau, kad turite didesnių ambicijų, kai kalbama apie pasaulio politiką. 

Jūs jau supratote, kad neužtenka išsikovoti nepriklausomybę nuo sovietų imperijos. Jūs norėjote tą imperiją sunaikinti. Jūs matote 1863 metų aljanso – Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, taip pat Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos – paveldo svarbą. Pasinaudokite tuo formuodami savo žinutes. Raskite, ką įdomaus pasauliui pasakyti, ir sakykite tai įtikinamai. 

Kaip ir šį kartą, dažnai pabrėžiate mažųjų valstybių sumanumą ir drąsą. Vis dėlto jaučiamės tarsi pėstininkai didžiųjų politikų žaidime... 

Gyvybiškai svarbu išlaikyti daugiašales mūsų saugumo organizacijas, įskaitant Europos Sąjungą. Institucijos, suteikiančios jums balsą ir teisę balsuoti, yra patikimiausia garantija, kad esate šachmatų lentos žaidėjas, o ne jos figūrėlė. 

Kaip, jūsų nuomone, mažosios valstybės gali formuoti tarptautines moralines normas? 

Praktikuoti tai, ką skelbia. 

Išgyvenome okupaciją ir tikrai nenorėtume grįžti atgal. Kaip manote, ar tai, kad buvome okupuoti, mums padeda realiai vertinti padėtį? O gal atvirkščiai – priverčia viskuo abejoti, net ir gerais ketinimais? 

Problema – ne tik sovietų okupacija. Manau, kad vis dar gajus „kaimo mentalitetas“, provincialus, niekuo nepasitikintis. Lietuvoje taip pat egzistuoja nuolankus, hierarchija paremtas gyvenimo aspektas. Socialinis bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis. 

Kita vertus, praeities trauma reiškia, kad esate atidūs ir atsparūs grėsmėms.

Ar Europos politikai išgirsta mūsų mėginimus perspėti? 

Manau, kad 2022 metais įvykusi plataus masto invazija visiškai įrodė, kad Baltijos šalių nuogąstavimai yra pagrįsti. Tačiau nepakanka pasakyti „aš jums sakiau“. Lietuviai, taip pat ir kiti, turi pateikti praktinių idėjų ir įtikinamai jas išdėstyti. 

Būtų naudinga glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, ypač su Estija ir Latvija. Steigiu naują analitinį centrą – Baltijos tarptautinio saugumo centrą (angl. BISC), kuris stengsis sustiprinti Baltijos šalių balsus formuojant viešąją Vakarų nuomonę. 

Ar pastebite, kaip pasaulio žiniasklaida formuoja mažųjų valstybių įvaizdį?  

Pamažu nyksta užgaulūs stereotipai apie „Rytų Europą“. Tačiau Baltijos šalys vis dar vadinamos „mažomis buvusiomis sovietinėmis šalimis“. Randasi ir nauja idėja, kurią vadinu „švelniuoju išskirtinumu“ – B3 šalys yra savotiškas ypatingas atvejis. Turime paaiškinti, kad „B3“ yra budrios, atsparios, gerai ginkluotos ir gerai pasirengusios. 

Gal išties mes pernelyg mažai pasauliui pasakojame apie savo istoriją ir praeitį, iš kurios pasimokyti galime ne tik patys, bet ir kitos šalys? 

Gyvename pasaulyje, kuriam mažai rūpi istorijos žinios, norime to ar ne. Geriau subtiliai ir sumaniai išsakyti mintis, žadinant pasaulio smalsumą.

Kaip Lietuva Europoje atrodys po dešimtmečio? Ar drįstumėte prognozuoti? 

Manau, mūsų laukia keli bauginantys metai, tačiau ne vėliau kaip 2035-aisiais galėsime lengviau atsikvėpti ir gyventi įprastą gyvenimą.

Galbūt galite rekomenduoti knygą, kuri padėtų suprasti šiandienos Lietuvą?  

Man labai patiko Manto Adomėno geopolitiniai šnipų trileriai. Stengiuosi, kad jie būtų išleisti anglų kalba.