Ričardas Berankis prieš paskutinį šokį: kodėl pakvietė Tsongą, karjeros mačus ir naują etapą

Ričardas Berankis daug metų buvo Lietuvos teniso vėliavnešiu.

Nuo tada, kai tapo pasaulio jaunimo teniso rakete Nr.1, iki paskutiniųjų savo karjeros metų, jis augino mūsų šalies tenisą, o kaip sako pats, tenisas augino jį.

18 metų profesionaliame tenise, daug pakilimų ir nuopolių būtų verti atskiro filmo, bet dabar atėjo metas oficialiam atsisveikinimui.

Praėjusių metų pabaigoje paskelbęs apie karjeros pabaigą, R.Berankis jau pradėjo darbus SEB teniso arenoje, kur šeštadienį ir vyks geriausio Lietuvos tenisininko karjeros palydos.

Prieš kelerius metus karjerą baigęs legendinis Prancūzijos tenisininkas Jo-Wilfriedas Tsonga penktadienį popiet atvyko į Vilnių ir šiltai atsiliepė apie lietuvį, pažadėjęs įdomų mačą šeštadienį.

Nuo 16 val. prasidėsiančiame mače turėtų netrūkti emocijų, nors rungtynių išvakarėse R.Berankis spinduliavo ramybe ir švelniu jauduliu prieš svarbią gyvenimo dieną.

– Ričardai, prieš jus kalbėjęs Jo-Wilfriedas Tsonga pareiškė, kad nori laimėti, o kokie jūsų lūkesčiai?

– Neneigsiu, kad ir aš noriu laimėti. Visi norime laimėti, o šeštadienį pažiūrėsime kam seksis labiau.

– Ar treniravotės išskirtinai šiam mačui, ruošėtės stebėdamas vaizdo medžiagą?

– Ne, prisipažinsiu, kad šįkart to nedariau. Ir taip visai neprastai prisimenu, kaip jam sekdavosi žaisti. Manau, kad ir dabar sekasi.

Dar ir laiko šiek tiek yra – šįvakar užmesiu akį, tad pasirengimas mačui dar bus.

- Jo-Wilfriedas Tsonga užsiminė, kad atsisveikinimo mačas svarbus kiekvienam. Kaip jums?

– Vyks didžiulis renginys, o tai atsako į visus klausimus. Tai bus vienas įsimintiniausių mačų mano karjeroje. Labai laukiu. Savaime aišku, yra ir jaudulio, nes puikiai suprantu, kad tai vienas paskutinių kartų žaisti mačą, kad ir neoficialų.

Viduje yra geras malonus jausmas, viskas primena jausmą, kuris lydėjo per svarbiausias varžybas.

– Tai ir duoklė sirgaliams?

– Taip, tai pagrindinė tema. Daugiau nei 18 metų esu kartu su Lietuvos tenisu, su mūsų sirgaliais praėjome ilgą kelią, tad manau, kad tai yra idealiausias būdas, kaip visiems darsyk susiburti kartu ir prisiminti, kaip buvome drauge, vėl pasijuokti, o tada judėti tolyn.

– Jau keli mėnesiai, kai profesionaliai nesportuojate. Kaip apibūdintumėte tas dienas ir ar džiaugiatės savo sprendimu (baigti karjerą)?

– Sprendimu džiaugiuosi, nes sveikata ir šeima yra pagrindiniai gyvenime, kad ir kaip bežiūrėsi.

Dabar gyvenimas tarsi sulėtėjo. Net galiu susiplanuoti, ką veiksiu savaitgalį, kur važiuosime, kas yra labai malonu, jei kalbėtume apie gyvenimišką, buitinę dalį.

– Įšokote į trenerio batus – kokie pirmieji įspūdžiai?

Negaliu pasakyti, kad į trenerio. Labiau mentorystė, patarimai, bendradarbiavimas su treneriais, vaikais. Dabar gerai jaučiuosi šiuose batuose, manau, kad sekasi gerai.

– Ar šiame pereinamajame gyvenimo etape dar sapnuojate tenisą?

– Būna, iš tiesų būna, kad sapnuoju, kaip žaidžiu mačus, kartais sutrūkčioju. Pasąmonėje dar žaidžiantis tenisininkas.

– Ar problemų su nugara nebeturite?

– Palikime tai rytojui. Tačiau iš esmės su nugara viskas yra gerai, neapsikraunu papildomomis mintimis dėl to.

– Tai jūsų iniciatyva pakviestas Jo-Wilfredas Tsonga į Vilnių. Kodėl būtent jis?

– Man jis visada patiko kaip žaidėjas, kaip asmenybė. Tai – labai šiltas žmogus, vienas iš tų žaidėjų, su kuriuo norėčiau sužaisti savo paskutinį mačą. Todėl jį ir pakviečiau.

– Jūsų karjera buvo labai ilga ir įspūdinga. Ar rastumėte žodžius, kaip ją trumpai apibūdinti?

– Buvo įdomu, – taip pasakysiu. Tiek daug faktorių nutiko per tuos daugiau nei dvidešimt metų, jei skaičiuotume visą procesą nuo vaikystės. Tiek iššūkių, kiek teko patirti, išgyventi, suprasti, – galima daug pasakyti, bet jei trumpai ir aiškiai: buvo įdomu. Be galo įdomu.

– Jei paprašytume prisiminti vieną karjeros mačą, kas tai būtų?

– Yra keli tokie. Tai pergalė Daviso taurės varžybose prieš bosnius, kai patekome į 1-ąją pagal pajėgumą grupę – tai labai daug reiškė ir man, ir visai mūsų teniso bendruomenei.

O taip pat du pralaimėjimai: prieš kelerius metus Rafaeliui Nadaliui ir taip pat Marinui Čiličiui, – irgi Vimbldone. Tie pralaimėjimai buvo iš tiesų skausmingi, bet dabar jau judame į priekį.

– Ar ta įtaka, kurią padarėte Lietuvos tenisui, ir yra svarbiausia jūsų karjeroje?

– Tikrai taip. Augome kartu su tenisu. Aš ir paraleliai tenisas. Mūsų tenisas augo, o paraleliai ir aš. Tikiu, kad užauginome vienas kitą.

– Koks būtų jūsų palinkėjimas Lietuvos tenisui, jūsų pėdomis einančiam jaunimui, tarp jų Edui Butvilui ir Viliui Gaubui?

– Tikėti, kad viskas įmanoma. Jei tikėsite, pasieksite. Taip ir gyvenime: jei tiki tuo, ką darai, turėsime galimybę pasiekti.