Su Samanta susitikome pakalbėti Klaipėdos jaunimo teatro tinklalaidėje „Ant liežuvio galo“ praūžus ceremonijos emocijoms.Kalbėjome apie jos aktorinį kelią, apie studijas pas Valentiną Masalskį ir gyvenimą Klaipėdoje.
Samanta, visų pirma noriu paklausti, kaip tu jautiesi šiandien su visu šiuo dėmesiu po „Auksinio scenos kryžiaus“?
Jaučiuosi keistai, man tai yra neįprasta, juk niekada anksčiau man nėra tekę gauti tokio apdovanojimo. Kita vertus, kaip greitai ir staigiai viskas įvyko, taip greitai ta banga ir nuslūgo...
Vadinasi, viskas gerai, jei jau spėjai pamiršti ir negyveni ant tų sparnų…
Man atrodo, kad negali gyventi ant tų sparnų. Taip, tai yra didelis įvertinimas ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Bet šviesios atminties Rolandas Rastauskas po įteikimo man sakė: šiandien pasidžiauk, rytoj padėk ir dirbk toliau. Tai ir dirbu.
Spektaklis "Requiem" buvo jau antras tavo darbas su Dmitrijumi Krymovu, kuris yra rusas, bet gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Papasakok apie darbą su juo.
Tai yra kitokios teatrinės mokyklos žmogus ir dėl to man labai įdomu su juo dirbti. Apskritai kiekvienas kūrėjas, kuris yra iš kitos šalies, atsineša kitokį bagažą, skirtingus teatrinius įrankius.
Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra pasitikėti, tiesiog nerti stačia galva ir pasiimti maksimaliai viską.
Galbūt ne viskas tau tiks, bet iki šiol, kiek teko dirbti su skirtingais režisieriais, galėčiau įvardyti, ką iš kiekvieno išsinešiau, pasiėmiau ir tikrai naudoju savo profesijoje bei gyvenime.
O kalbant apie Krymovą, man be galo patinka, kaip jis "žaidžia" teatrą, kaip scenoje jį kuria ir griauna vienu metu.
Jo darbai labai vizualūs. Kaip scenografas ir dailininkas, jis pasakoja istoriją vaizdais, naudodamas skirtingus teatrinius elementus bei raiškos priemones.
Suranda formą, o tada belieka į ją įsigyventi. O kadangi jis pats labai tiki tuo ką kurią, tai labai užkrečia ir aplink esančius.
Darbas su juo man priminė pamatinius dalykus, kažkuo priminė studijų metus pas Valentiną Masalskį, tą atradimo, tiesos jausmą, kuris labai įkvėpė ir imponavo. Lygiai taip pat ir su Krymovu.
Buvo didžiulis įkvėpimo gūsis - taip, tai tas teatras, kuriuo aš tikiu ir kuris man atrodo teisingas.
Apie ką yra spektaklis "Fragmentas", kuris tau atnešė "Auksinį scenos kryžių"?
Man atrodo, apie labai daug ką. Gal ir kvailai nuskambės, bet kiekvienas žiūrovas, perleisdamas šį spektaklį per save, gali išsinešti skirtingus dalykus ir reikšmes.
Tie, kas yra artimiau susipažinę su Antonu čechovu, "Fragmente" pamatys daug nuorodų į jo kūrybą. Tai ne tik personažai iš "Trijų seserų", bet gal ir iš "Vyšnių sodo" ar "žuvėdros".
Ten yra daug įvairiausių momentų, ženklų ir simbolių. Daug gyvenimo. Kažkam tai gali būti paprasta ir kasdienė scena, o kažkas gali įžvelgti karo tematiką, susvetimėjimą, empatijos nebuvimą.
Ten apstu temų ir potemių. Bet iš esmės viskas apie gyvenimą.
Palietei karo temą. Spektaklyje mums, žiūrovams, buvo keistas psichologinis momentas, kai vyksta gaisras, matom paniką, tu šauki "padėkit, ten dega", o mes tiesiog sėdim. Nors pirminis impulsas buvo stotis, bėgti ir padėti, bet čia juk spektaklis. Kaip ir su karu. Tu nori padėti, bet iš tiesų, tu nieko negali.
Arba mes sakom, kad padedam, bet iš tikrųjų va, sėdim, šnekam, kol kiti tuo metu važiuoja ir daro realius darbus.
Bet čia yra dar ir apie kito žmogaus pamatymą. Mes žiūrim, bet ar tikrai matom? Mes klausom, bet ar tikrai išgirstam, ką mums nori pasakyti? Man atrodo, kad empatijos trūkumas šiandien yra labai didelis.
Tai aktuali ir skaudi tema šiomis dienomis. Galbūt tik aš tai pastebiu, bet matau daug susvetimėjimo tarp žmonių.
Prie to prisidėjo ir internetas, kur mes daug bendraujame. Bet gyvas bendravimas yra nepakeičiamas dalykas, man norisi tikro ryšio su žmogumi.
Ir apskritai instagramas ar feisbukas iškreipia vaizdą apie žmones. Juk mes visi pagalvojame, kokį formuojame įvaizdį apie save, kokią nuotrauką dedame, kokį komentarą rašome. Net ir čia bijojau eiti (į tinklalaidę "Ant liežuvio galo" - aut. past.), nes nebus galimybės ištrinti ar pasitaisyti.
Aš pastebiu, kad jaunieji aktoriai, tokie kaip tu, yra labai kuklūs. Kaip manai, kodėl?
Man sunku kalbėti apie visą jaunąją kartą, nes aš visų nepažįstu. žinau tik savus, su kuriais studijavau pas Valentiną Masalskį.
Man atrodo, kad to vedlio savybės, pas kurį atėjai, persiduoda ir tau. Nes jis yra autoritetas, na, bent jau man. Jo teatras yra teisingiausias teatras, todėl aš sąmoningai atėjau pas jį.
Bet tu buvai labai jauna, moksleivė. Kas tave taip traukė pas Valentiną Masalskį?
Kartą mokyklos laikais kartu su teatro studija važiavome į teatro festivalį Telšiuose. Ten pirmą kartą pamačiau Masalskio kursą, dabartinį Klaipėdos jaunimo teatrą, man atrodo, tai buvo spektaklis "Kopėčios".
Tai buvo kažkas naujo, nematyto, man buvo be galo įdomu, aš juos tiesiog įsimylėjau, jų energiją, jie buvo didelė, vieninga komanda. Ir tada pagalvojau: va čia yra teatro bendrystė ir aš noriu joje būti.
Taip aš "užsikrėčiau" Masalskiu, bet kai man reikėjo stoti, jis nerinko kurso, nes Klaipėdos jaunimo teatras dar nebuvo baigę studijų. Todėl aš turėjau spręsti, ką daryti: stoti ar nestoti, pasiimti laisvus metus ar ne?
Noriu pas Masalskį, bet ar jis kitais metais rinks kursą? Nusprendžiau plaukti pasroviui, stojau Vilniuje ir pavyko įstoti į vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Po pusės metų mane pasiekė gandas, kad Masalskis žada kitąmet rinkti kursą. Ir aš to nepaleidau, puoliau ieškoti katedros vedėjo numerio ir galimybių perstoti.
Ir metei Vilnių?
Man atrodo, kad mes vienas kitą metėm. Mes tiesiog neįsimylėjom vienas kito (juokiasi). Gal aš per daug jauna buvau, nes iš karto po mokyklos stojau.
Iš mažo kaimelio atvažiavau į sostinę ir man visko tiesiog buvo per daug. Jei atvirai - geriausia, kas galėjo man nutikti, tai atvykti į Klaipėdą, į tokį miestą, kur gali turėti ir ramybės, ir triukšmo, ir kūrybos. Todėl dabar esu čia.
O po studijų įkūrėte Taško teatrą?
Taip. Mūsų baigė apie penkiolika, o dabar Taške esame dešimt. Bet prie mūsų pamažu jungiasi ir nauji žmonės, trečioji Masalskio karta, kurie praėjusiais metais baigė studijas.
Labai dėl to džiaugiuosi, nes jie tokie atviri ir tuo labai praturtina Taško teatrą.
Nuo 2021 metų tu esi Klaipėdos dramos teatro trupės narė. Papasakok plačiau apie šitą karjeros šuolį. Kaip tave priėmė senbuviai?
Taip, man labai pasisekė. Man atrodo, priežastis buvo Agatos Dudos-Gracz teatro dirbtuvės per "TheATRIUM" festivalį. Kažkokiu stebuklingu būdu man pavyko į jas užsiregistruoti.
Regis, tai buvo dviejų savaičių kūrybinės dirbtuvės, po kurių buvo planas, jog ji statys spektaklį. Agata pamatė, kaip aš dirbu, ir pakvietė mane dirbti spektaklyje.
Pamenu, jog labai bijojau, kaip mane priims. Tada sau sakiau: bet juk pati režisierė tave, Samanta, pakvietė, o kaip priims teatras?
Bet viskas buvo gerai, priėmė į kūrybinį procesą, mes pradėjome kurti spektaklį "Tarp Lenos kojų, arba "švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis" pagal Mikelandželą Karavadžą".
Ir prieš pat premjerą aš gavau kvietimą prisijungti prie Klaipėdos dramos teatro trupės.
Tai didžiulė galimybė man, kaip aktorei, tobulėti ir įgyti patirties iš skirtingų režisierių ir partnerių.
Trupėje 35 aktoriai, kiekvienas jų unikalus, atėjęs iš skirtingų mokyklų, gali daug pasiimti ir tai tikrai mane labai praturtina.
O grįžtant prie klausimo, kaip man pavyko įsilieti, dirbant su Agata Duda-Gracz buvo labai svarbus komandiškumas, stengėmės kuo daugiau vienas kitą pažinti, užmegzti ryšį ir suartėti.
Kažkaip lengvai įsiliejau. Aš tikiuosi! (juokiasi).
Suprantu, kad kvaila to klausti, bet koks skirtumas tarp valstybinio teatro ir nevalstybinio?
Toks ir skirtumas, kad Klaipėdos dramos teatras yra valstybinis, o Taško teatras - nevalstybinis. Dėl to man yra labai žavi Taško teatro stiprybė, kaip ir visų nevalstybinių teatrų, kad jie sugeba kurti iš nieko, su minimaliu biudžetu, bet maksimaliai degančiomis širdimis.
Ten nėra akimirkos, kur gali pasimuliuoti ir kažko nepadaryti, nes visi teatre dega tuo pačiu, antraip - nesisuks mechanizmas.
Ten reikia labai daug tikėjimo ir atsidavimo. Kad tie žmonės kuria nepaisydami visko, man atrodo, čia ir yra didžiausia vertybė.
O kaip jie reagavo, kai tu išėjai į Klaipėdos dramos teatrą?
Aš nesijaučiu išėjusi. Aš vis dar su jais! Mes Taško teatrą pradėjom kartu, jis gimė kaip kūdikis, kuris auga, tampa paaugliu, po to suaugusiu žmogumi, įgyja profesionalaus teatro statusą. Ir tu kartu su juo augi, kartu su visa trupe.
Aš visiems jiems jaučiu didžiulę meilę, begalinį dėkingumą ir tiesiog… (Samanta susigraudina - aut. past.).
Atsiprašau, dažnai taip jautriai į viską reaguoju. Man nepatinka šita mano savybė, todėl ir nesupratau, kodėl mane kvieti kalbėtis, nes man įdomesni personažai, kuriuos esu sukūrusi, o ne aš.
Gerai, grįžkime prie Olgos vaidmens spektaklyje "Fragmentas". Tu ten įdėjai labai daug fizinio, juodo darbo, sakyčiau, labai daug fizinės precizikos. Jei būčiau "Kryžių" komisijoje, taip pat būčiau labai susižavėjusi tavo vaidmeniu.
Man vis dar sunku priimti komplimentus. Ačiū. Taip, ten įdėjau daug darbo. Nenoriu susireikšminti, man atrodo, kad daugybė aktorių taip gali, tiesiog ne visur to reikia.
O šį kartą reikėjo. Spektaklio kūrimo procese daug dalykų atsirado netyčia, o gal tyčia, gal režisierius viską buvo numatęs.
Bet ką iš savo varpinės galiu pasakyti - šis spektaklis mane privertė kitaip pažiūrėti į sportą ir fizinį pasirengimą.
Nors aš visada judėjau, šokis yra didelė mano gyvenimo dalis. Prisipažinsiu vieną dalyką. Visi žino, kad Masalskio kursai yra labai muzikalūs ir studentai labai gerai dainuoja... O aš gerai nedainuoju.
Tai kaip tau pavyko įstoti?
Reikia mokėti slėpti. Mane to išmokė Nijolė Sinkevičiūtė (kompozitorė, dirbanti kartu su Valentino Masalskio studentais - aut. past.), esu jai labai dėkinga.
Supratau, kad nemoku dainuoti kaip solistė, todėl pagalvojau, kad man reikia šokti. Dar mokykloje šokis man buvo artimas, ir likimas taip sudėliojo, kad turėjom labai gerus šokio pedagogus.
Pavyzdžiui, Aušra Krasauskaitė man atvėrė daugybę durų toliau tobulinti judesį. Tai tikriausiai ir Krymovas pastebėjo, kad šokis, lankstumas man nesvetimi dalykai.
Pamenu tą kertinę repeticiją, kai viską dėliojom, dėliojom po gabaliuką ir galiausiai viską sujungėme pažiūrėti, kas iš to išeina.
Jei atvirai, galvojau, kad nualpsiu. Kai aš baigiau bėgti, mano kūnas jautė stresą ir šoką, nes turbūt po studijų scenos judesio paskaitų nesu gavusi tiek krūvio.
Buvau visa raudona, pradėjau dusti, pamenu, net režisierius viską sustabdė: "Samanta, ar viskas gerai?" Ir aš supratau, kad nė velnio negerai.
Tada nusprendžiau, kad kažką su šituo reikia daryti - reikia daugiau judėti ir treniruotis. Dabar nuoširdžiai sportuoju beveik kiekvieną dieną.
Tu esi sukūrusi nemažai šokio vaidmenų, net šeiko šokio teatre. Ar dar šoki?
Taip, šoku ir šoksiu tol, kol jiems manęs reikės. Jie labai nuostabi komanda. čia vėl to nevyriausybinio sektoriaus bruožas: šeimyniškumas, komandiškumas.
Nesakau, kad to neturi ir valstybiniai teatrai, bet kai komandos nedidelės, ten vieni kitų laikosi ir labai šiltai, su meile priima.
Samanta, koks tas jausmas laimėti "Auksinį scenos kryžių", ką jauti, kai tau ant kaklo jį kabina? Papasakok!
Kosminis. Nuoširdžiai - tikrai kosminis. Nežinojau ir nesupratau nei kaip jaustis, nei kaip reaguoti. Reikėjo nemažą kelio galą nueiti iš mažosios salės į didžiąją, tad aš net nepamenu kaip ėjau.
Pamenu tik mane lydintį asmenį, kuris man sako: "Kvėpuok, Samanta, ramiai kvėpuok."
Ir tada man prasidėjo panika: o ką sakyti? Man atrodo, daug aktorių yra patyrę šitą košmarą, kai sapnuoji, kad esi ant scenos, vaidini spektaklį, yra daug žiūrovų, bet spektaklis nesurepetuotas ir staiga tu pamiršti žodžius.
Būtent tą jausmą, kad viskas vyksta blogai, aš išgyvenau realybėje. Aš atsisukinėju į visus užkulisiuose stovinčius žmones ir vis klausiu: "Ką man sakyti?"
Aš nieko nebuvau pagalvojus, net nesuteikiau sau galimybės pagalvoti, kad laimėsiu. Nes vien nominacija man buvo didžiulė šventė ir tai jau buvo mano lubos. Ir staiga - pramušiau lubas.
Aš tiek laukiau tos dienos, juk Teatro diena, tikra šventė. žinojau, kad turėsiu sėdėti tarp nominantų, kol skelbs nugalėtoją, tada galvojau - grįšiu į savo vietą, tada bus vakarėlis...
Visko labai laukiau ir staiga mano planas griuvo… Toks va jausmas. Blogai jaučiausi, kad esu nepasiruošusi, net rodėsi, kad esu šiek tiek nuoga, permatoma.
Nes visi taip gražiai, taip prasmingai šneka per savo kalbas. O aš ateinu ir nežinau, ką sakyti...
O praeityje ar nesi bandžiusi prieš veidrodį su dezodoranto buteliuku repetuoti savo TOS kalbos?
Buvau, bet ne parepetavus, o pagalvojus, ką galėčiau pasakyti, kad visi prisimintų. Bet tai buvo studijų laikais, kai Valentinas Masalskis buvo nominuotas.
Labai sirgau už jį, pamenu, žiūrėjau transliaciją per telefoną autobuse, nes buvo sekmadienis ir važiavau į Klaipėdą.
Masalskis laimėjo ir taip gražiai, taip nuoširdžiai pakalbėjo, kad aš pagalvojau - o ką aš pasakyčiau? Bet viskas tuo ir pasibaigė, niekada daugiau apie tai negalvojau.
Šis laimėjimas apskritai atnešė suvokimą, kiek daug aplink mane yra palaikančių žmonių, kuriems tai svarbu, kurie eina drauge.
Man tai didžiausia dovana. Juk į ir teatrą atėjau dėl tos bendrystės, dėl tos komandiškumo dvasios, kai visi einame link vieno tikslo, dėl to spektaklio, dėl tos temos, ką galime duoti žiūrovams.
Ir duodame! Tą bendrystę aš labai smarkiai pajutau, ir ji man yra didžiausias laimėjimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą